Antroji Juozo Jurginio pusė

Iš pradžių palyginkime du tekstus:

Epochos išmintį sukuria mokslas, tačiau ją fantastiškai išreiškia menas. Vaizduotė ir fantazija šiandien tiek pat reikalingos, kiek jos buvo reikalingos praeityje. Net galima drąsiai teigti, kad vaizduotės suklestėjimas - tai kultūrinio palikimo laikotarpis, jos išsekimas - atoslūgis. Emocijų sužadinta vaizduotė skatina ieškojimus, gimdo atradimus, kelia bandymus ir eksperimentus. Ir šiandien mokslas būtų bejėgis be vaizduotės ir fantazijos. Mokslas iš meno atėmė daug siužetinių, pasakojamųjų dalykų, jo priemonės atskleisti tiesai žymiai padidėjo, tačiau jis neatėmė ir niekad neatims iš meno jausmų, emocijų, vaizduotės ir fantazijos. Mokslo pažanga nenaikina meno, o tik skatina jį darytis emocionalesniu, kartu filosofiškai abstraktesniu.

XI a. menas įprasmina žmonių viltį. Regimoji visata yra ankšta, nejudri, laikina, pasenusi. Ankstyvosios Bažnyčios puoselėta krikščionybė stengėsi žmones iš jos išlaisvinti, tad ir jos menas nesiekė perteikti jutiminės realybės. Tačiau jis nėra abstraktus, kadangi esminiai atitikimai paverčia gamtą patikimu antgamtiškumo atspindžiu. Menininkas semiasi įkvėpimo iš natūralių formų, bet jas atrenka ir ištobulina, paversdamas vertomis antrojo atėjimo šlovės. Meno kūrėjas ieško mistinių kontempliacijų prošvaisčių atitikmenų ir siekia pavaizduoti absoliutą. Jo tikslas sutampa su vienuoliškos aplinkos, kur tuo laikotarpiu kaip tik buvo kuriami meno kūriniai, misija.

Tai dviejų, kaip šiandien sakytume, medievistų tekstai. Tada, kai šios knygos buvo rašomos, sakyta feodalizmo istorikų. Abi jos pasirodė XX a. 7-ąjį dešimtmetį.

„Katedrų laikai“ buvo pirmoji Duby knyga, pelniusi jam pasaulinį pripažinimą, Jurginis 1962 m. išleido savo lietuviškojo feodalizmo genezės studiją, tapusią mūsų socialinės medievistikos klasika. Šioji klasika nėra mano rašinio tema, bet ne tai svarbiausia.

Tepasakytina, kad čia teko sugretinti kūrinį, aukščiausiu paradigminiu lygiu formuojantį pasaulio istorijos mokslą, su kūriniu autoriaus, gyvenusio šalyje, kuri XX a. pirmąjį ketvirtį dar neturėjo savo istorijos mokslo ir kuri minėtu 7-uoju dešimtmečiu apskritai neegzistavo oficialioje pasaulio opinijoje. Erdvės ir laiko masteliais tai nelygintini tekstai, tačiau kuo skiriasi viršuje ir apačioje riebiu šriftu išskirta mintis ir jos esmę nusakantys pabrauktieji žodžiai? Savo laiku ir savo erdvėje Juozas Jurginis sugebėjo pasakyti ir pasakė tą, ką ir George'as Duby. Pasakė originaliai.

Šioje vietoje žodis „sugebėjo“ nėra žodžio „galėjo“ sinonimas, nes vienur viskas priklauso daugiausia nuo paties žmogaus, o kitur gali mažiausiai priklausyti. Duby nevaržomas tęsė Lucieno Febvre'o ir Marco Blocho pradėtą mentalitetų istoriją. Jis aptarinėjo turtingą kultūrinį paveldą ir rašė žinių visuomenei. Jurginio karta paveldėjo mokslo pradmenų nuotrupas, o prisilietimą prie jų akylai stebėjo cenzoriai.

Pokario visuomenės žinių alkio būta didelio, tačiau kiek ir kokių pastangų reikėjo tokiomis sąlygomis jam patenkinti? Nuodugniai Jurginio fenomeną galima aptarti, nurodant keturženklę jo darbų rodyklę ir komentuojant jos pozicijas. Trumpai jį apibūdina mokslininko ir mokslo populiarintojo formulė. Vienur jis įvardytinas kaip vienas svarbiausių Lietuvos medievistikos atkūrėjų, kitur - kaip žymiausias šito darbo pradininkas. Abu šie komponentai buvo ir yra būtini. Jųjų antrasis dar mažai aptartas. Nepretenduoju tai čia padaryti poroje puslapių, noriu tik pasakyti (tai, be abejo, bus labai vienpusiška), ką gavau iš Juozo Jurginio kaip eilinis vartotojas dar nebūdamas profesionaliu istoriku.

1966 m. išėjo Michalono Lietuvio traktatas „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ (kiek žinau, tai buvo pirmoji puikiosios„Lituanistinės bibliotekos“ knyga). Leidinį parūpino ir įvadą parašė Juozas Jurginis. Prieš metus pasirodė jo kultūros istorijos studija.

Nuorodų joje nėra daug, bet tomis sąlygomis darbo originalumą lėmė ne jos, o aptartų temų mastas ir visuma. Šiaip ar taip, tai vis dėlto mokslinė pozicija, o mokslo sklaidos srityje net ir didelis laimėjimas. 1968 m. mūsų visuomenė gavo kolektyvinę Juozo Jurginio, Vytauto Merkio ir Adolfo Tautavičiaus monografiją apie Vilniaus istoriją.

Ar galima visuose šiuose darbuose nurodyti griežtą ribą tarp „grynojo“ mokslo ir„grynosios“ apšvietos?

Vengdamas tiesaus atsakymo, verčiau ją nurodysiu „Baudžiavos įsigalėjimu“ vienoje ir lietuvių kilmės „Legendomis“ kitoje pusėje. Iš to seka, kad tiesiai atsakyti nėra lengva. Duby, prisimindamas vizualikai sukurtą savo tekstą, nurodė, kad šitas darbas jam iškėlė naujus prioritetus, privertė permąstyti tai, ką jis pamatė ar patyrė. Galbūt galėtume pripažinti, kad Jurginis ne nusileido iki eilinių skaitytojų lygio, o atėjo pas juos su savo sugebėjimais ir žiniomis.

7-ojo dešimtmečio „sprogimas“ prasidėjo ne jo viduryje. Dar prieš pasirodant „Baudžiavos įsigalėjimui“, pasirodė Juozo Jurginio Lietuvos meninio paveldo istorinė apžvalga. Šiandien, kai gyvuoja solidi Lietuvos menotyrininkų mokykla, o pats esu tik vertintojas mėgėjas, šį darbą irgi turiu pavadinti mėgėjišku. Tačiau šia proga leisiu sau sugretinti dvi (XX a. pradžios ir vidurio-pabaigos) keliolika leidimų išlaikiusias meno istorijos santraukas. Abi jas parašė žymūs savo meto specialistai ir nesiruošiu vertinti to, ko nežinau. Mūsų temai įdomu tik palyginti trumpas, bet esmines jų pratarmių citatas:

Siekiant istoriškumo, menas tik tuomet nebesuvokiamas, kai to užsigeidžia bukas didaktikos diktatas.

Ši knyga skiriama kiekvienam, kam reikia pagalbos, pirmą kartą žengiant į keistą ir kerintį meno pasaulį.

Tai švietėjų principai. Antrojoje XX a. pusėje Lietuvai jų labai reikėjo ir Jurginis ėjo pirmoje jų gretoje. 1987 m. ore jau jautėsi pertvarkos dvelksmas.

Tuo metu kaip tik prasidėjo tai, ką drįsčiau pavadinti Algimanto Čekuolio laikmečiu. Užsienio lietuviams vilioti skirtam „Gimtajam kraštui“ buvo leidžiama į valdišką propagandą pakaišioti trupučiuką istorinio paveldo gėlyčių. Dabar tai buvo ne tik leista, bet ir liepta pakreipti „vidaus vartojimui“. Čekuolis buvo tas žmogus, kurio šiai progai ir reikėjo.

Jis pasikvietė Jurginį, o Jurginis atsivedė savo komandą. Mūsų (Istorijos instituto) skyriui jis pasakė: „Rašykite.“ Taip populiarūs istorikų straipsniai įsijungė į atgimimo spaudą. Priminsiu tik vieną epizodą.

1988 m. gegužės mėnesį „Komjaunimo tiesa“ ir „Gimtasis kraštas“ varžėsi, kuris pirmas paskelbs straipsnį, nusakantį Vyčio kilmę. Regis, Čekuolis viena diena aplenkė savo varžovus. Šiose lenktynėse nebuvo pralošusiųjų, mūsų heraldikos mokslo kūrėjas Edmundas Rimša 1990 m. jau konsultavo Aukščiausiąją Tarybą, kaip pagal visas taisykles reikėtų sutvarkyti atkurtos Lietuvos Respublikos herbą. Konsultacijos labai pravertė: gražiai skriejančio tarpukario žirgo uodega buvo nuleista, o suvereniai šaliai reikėjo ją pakelti. Tai buvo laiku padaryta (pvz., lenkams karūnos grąžinimas ereliui atsiėjo milijonus zlotų).

Visi šie pavyzdžiai parodo, ką reiškia visuomenei priartintos mokslo žinios. Konkretų atvejį mūsų kultūros istorijoje pateikia Juozo Jurginio fenomenas.