Taip pat skaitykite - Lietuvos tūkstantmetis: XI amžius. Nuo Žiežmarių iki Gižycko - kur nuriedėjo šv.Brunono galva?
Kuršių gentis susiformavo apie VI–VII amžių, o savo klestėjimą pasiekė X–XII amžiuje. Jų žemes iš Vakarų skalavo Baltijos jūra, o Rytuose ribas žymėjo Minijos ir Ventos upės. Iš pradžių apsigyvenę daugiausia dabartinės Lietuvos teritorijoje, vėliau jie plėtėsi į šiaurę ir pasiekė lybių žemes Latvijoje.
XIII a. Vokiečių ordino šaltiniuose minimos devynios kuršių žemės ir apie 150 gyvenviečių. Pietinės Kuršo žemės dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo Pilsotas, Mėguva, Ceklis, dalinai Duvzarė, kitos žemės driekėsi Latvijoje. Jas sudarė mažesni administraciniai vienetai, kurių centruose įsikurdavo piliavietės su keliomis gyvenvietėmis – kaimais, dažnai alkviete ir kapais.
Lietuviams labiausia girdėta Apuolė, neretai pakrikštijama kuršių sostine. Tačiau šis titulas jai suteiktas nepelnytai, gyvenvietė buvo tik viena iš daugelio centrų. Į Lietuvos istoriją ji įėjo kaip pirmoji gyvenvietė dabartinėje mūsų šalies teritorijoje, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 853 metais, t.y. pusantro šimto metų anksčiau nei Lietuvos vardas. Rimbertas kronikoje „Šv. Auscharijaus gyvenimas“ rašo, kad 853–854 m. Apuolės gyvenvietę ir pilį puolė Švedijos karalius Olafas su savo kariuomene, o Apuolę stojo ginti net 15 tūkst. karių (šiuo skaičiumi istorikai stipriai abejoja).
Luobos ir Brūkio upių santakoje iškilęs Apuolės piliakalnis žmones traukia iki šiol: čia rodyta Vytauto Klovos opera „Pilėnai“, o dabar vasarą vyksta festivalis „Apuolė 854“. Bet toks piliakalnis buvusiose kuršių žemėse – ne vienintelis, o norint juos visus aplankyti prireiktų mažiausiai savaitgalio.
Karingumo įrodymai – radiniai kapuose
Pajusti kuršių gyvenimą šiuo metu galima ir kitame Lietuvos gale – Vilniuje. Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyksta paroda „Kuršiai – baltų vikingai“. Po stiklu pakišti sutrūniję, bet iki mūsų dienų išlikę kuršių kapinynų ir gyvenviečių radiniai nebyliai įrodo, kad kalbos apie genties galią ir turtus nėra iš piršto laužtos.
„Kuršiai – pati turtingiausia ir galingiausia baltų gentis, – pakartoja parodos kuratorė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus vadovė E.Griciuvienė. – Tai įrodo kapuose rasti ginklai, ne tik ietys, bet ir kalavijai, kuriuos galėjo turėti toli gražu net ne visi kuršių kariai. Taip pat dideli papuošalai, dalis jų kadaise padengti sidabru“.
Lietuvos archeologams pagrindinis kelias pažinti kuršius – ieškoti jų kapaviečių. Kretingos muziejuje aplankytas archeologas Donatas Butkus pripažįsta, kad būtent kapai, o ne piliakalniai ir gyvenvietės yra tirtos daugiausia. Jis su kolegomis pastaraisiais dešimtmečiais atsidėjęs kasinėja Lazdininkų kapinyną.
VI–VIII a. kuršiai mirusiuosius laidojo nedegintus. Žmonės laidoti plokštiniuose kapinynuose, vyrai ir moterys dažniausiai – skirtingomis kryptimis. VIII a. iš prūsų žemių šiaurės link ėmė plisti deginimo paprotys. Archeologė E.Griciuvienė teigia, kad iš pradžių tai buvo kilmingųjų ir galingųjų prestižo reikalas, tačiau vėliau jį perėmė ir kiti gyventojai. Iki XI a. kuršių žemėse abi laidojimo tradicijos gyvavo lygiagrečiai, vėliau mirusiųjų deginimo paprotys įsivyravo ir išliko net iki XV a.
„Jau nuo pat II–III amžiaus galima teigti, kad bent Lazdininkų kapinyno aplinkoje gyvenusios gentys, kurie dar nelaikytini kuršiais, iš tikrųjų buvo karingos. Jų kapuose randami ne tik ginklai, bet, pavyzdžiui, ir skydai. Mes randame centrinių skydų dalių – umbų“, – pasakoja archeologas D.Butkus.
Anot jo, su kuršių atsiradimu siejamais laikais – VI–VII amžiais – pagal kapų tyrimus išryškėja atskiri labai gerai ginkluoti kariai. „Jie išsiskiria savo ginkluote. Vienas iš jos elementų – 40–60 centimetrų ilgio ietigalis, labai plona plunksna. Kol kas atitikmenų kaimyniniuose kraštuose mes nerandame, nors ieškome. Dar vienas labai svarbus elementas – vienašmenis kalavijas. Kalavijo skerspjūvis yra T formos. Tai rodo, kad ginklui buvo teikta ypatinga reikšmė, nes pagaminti patį kalaviją labai sunku, reikalauja ginklakalio meistriškumo“, – aiškina D.Butkus.
Archeologas prisiminė, kad pernai viename kuršių kario kape rado daug ginklų ir darbo įrankių, tačiau išskirtinę mirusiojo padėtį tuo metu besiformuojančioje bendruomenėje liudija tai, kad kape karys buvo palaidotas su trimis segėmis, viena iš jų – zoomorfinė, t.y. gyvulinė kojelė. „Taip pat kape buvo surastas mirusiajam ant krūtinės padėtas vienašmenis kalavijas, o aplink jį išsibarstę zoomorfiniai kabučiai. Į kapą buvo įdėti du labai maži gintaro karoliukai ir kūgio formos gintaro dirbinėlis – šalia kalavijo“, – pasakoja mokslininkas. Pasak jo, šis kuršių karys turėjo savo palydą, nes aplink jį buvo palaidoti kiti kariai, kuriems į kapą buvo įdėti ginklai – ilgasis ietigalis arba vienašmenis kalavijas.
„Įdomus reiškinys Lazdininkų kapinyne yra karių kapai su žirgais. Aišku, buvo laidojamas ne visas žirgas, o tik žirgo dalis – nukirsta jo galva kario galvūgalio kairėje arba ties jo kairiuoju šonu. Mes randame žirgo galvos liekanų – dantų vainikus“, – pastebi D.Butkus. Kai kuriais atvejais šalia žirgo galvos randamos kamanos. Jos būdavo labai puošnios, formuojamos iš profiliuotų plokštelių, kurios galbūt net būdavo padengtos sidabru. „Į kapą dar buvo statomas puodelis. Žymesnių karių kapuose puodeliai – plonasieniai, gludintu paviršiumi. Tikslios puodelio paskirties mokslininkai iki šiol nepajėgia išsiaiškinti“, – pripažįsta archeologas.
Prekybos pėdsakai veda į Romos imperiją
Archeologė E.Griciuvienė sako, kad puldinėti, plėšti kaimynines žemes ir net plaukti per Baltijos jūrą kuršiai galėjo pradėti tada, kai jiems nebeužteko iš prekybos gaunamų gėrybių.
Nuo IX a. kuršiai ėmė organizuoti rimtus jūrinius žygius. X–XII amžiais kuršiai klestėjo tiesiog vikingaudami Baltijos jūroje: puldinėjo pirklių laivus, siaubė danų ir švedų pakrantes, kai kur net trumpai apsigyvendavo. Pavyzdžiui, Elando saloje žinoma Kuršių įlanka. Teigiama, kad XI a. kuršių vikingai buvo net aktyvesni už danų ir švedų vikingus Kurše. Baltų vikingai jau buvo išmokę jūrų mūšių taktikos, statėsi laivus, panašius į skandinavų vikingų. XI a. Adomas Brėmenietis rašė, kad Kurše gyvena žiaurūs žmonės, kurie turi daug turto ir geriausių žirgų.
Tačiau kuršių prekybos pamiršti nederėtų. Pasak archeologės, sunku dabar nustatyti, ką kuršiai pardavinėjo, tačiau galima spėti, kad pagrindinės jų prekės buvo vaškas, medus, medžio anglis, gintaras, kailiai. O patiems labiausiai reikėjo spalvotųjų metalų – kasdieniams įrankiams, ginklams, papuošalams.
Kretingos archeologas D.Butkus priduria, kad apie prekybinius ryšius byloja įdomūs radiniai.
„Kuršių karių kapuose labai dažnai randame nuo 1 iki 26 romėniškų bronzinių monetų – cistersijų. Galbūt tai liudija, kad jie saugojo kažkokius prekybos kelius, lydėdavo keliaujančių pirklių grupes“, – samprotavo jis.
Apie prekybinius ryšius, anot jo, galima spręsti ir iš to, kad kariams arba moterims būdavo įdedami gintaro papuošalai – karoliai: „Karoliai būdavo pagaminti labai tiksliai tekinimo staklėmis. Galima teigti, kad karoliai patekdavo iš buvusių Romos imperijos provincijų, mat kuršių protėvių gyventose vietose nerasta gintaro apdirbimo centrų“.
Dar vienas „prekybinis“ archeologų radinys kapuose – svarstyklės. „Jos turbūt buvo kelioninės. Kai kuriais atvejais svarstyklės randamos sudėtos į geležinę dėžutę. Jos buvo skirtos sverti sidabrą. Matyt, kuršiai bandė įvairiapusiškai išnaudoti savo situaciją ir stengėsi kontroliuoti prekybos kelius, praeinančius pro jų teritoriją“, – spėja D.Butkus.
Vis dėlto nei karais ir plėšikavimais, nei prekyba susikrauti turtai nepadėjo kuršiams išlaikyti savo savarankiškumo. XII amžius tapo paskutiniu jų klestėjimo šimtmečiu. XIII amžiaus pirmoje pusėje po alinančių kovų jie turėjo pripažinti iš pradžių kalavijuočių, o vėliau ir Livonijos ordino viršenybę, ir taip prasidėjo kuršių nykimas.
