1949 m. žiemą į Radviliškio rajono Balandiškių ir Minaičių kaimus atvyko pagrindiniai šalies partizanų apygardų vadai. Vienijimosi ir centralizuotos kovos problemas aptarę bei vyriausiąją partizanų vadovybę – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumą - įkūrę kovotojai bunkeryje simbolišką vasario 16 dieną priėmė vieną svarbiausių ginkluoto pogrindžio dokumentų, kuriuo patvirtintas troškimas atkurti Lietuvos valstybingumą ir joje tvarkytis pagal demokratijos principus.
Apie šį partizanų vadų suvažiavimą ir priimtą deklaraciją lrytas.lt papasakoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro „Gyvosios atminties“ programos vadovas Dalius Žygelis.
* * *
- Prieš tai būtinas tam tikras įvadas, - pastebi istorikas. - Reikėtų pradėti kalbėti nuo 1918 metų – Lietuvos valstybės atsikūrimo. Juk po antrosios sovietinės okupacijos 1944 metais į miškus išėjo būtent tų 1918 metų nepriklausomybės kovų dalyvių vaikai. Kai baigėsi nepriklausomybės kovos, savanoriai gavo žemės, kūrėsi, gimdė vaikus, o partizanų karta buvo daugiausia 1920-1925 metų, jaunesnieji - net 1930 metų gimimo. Didžiąja dalimi dėl patriotinio auklėjimo šeimoje ir mokykloje jiems nekilo abejonių, kokį kelią pasirinkti okupacijos metu.
Į Vakarus daugiausia pasitraukė aukšto rango valstybės pareigūnai ir kariškiai. Nesu linkęs jų smerkti, nes jie jau buvo patyrę1940-1941 metų žiaurias sovietinių okupantų represijas. Tuomet karininkai buvo masiškai areštuojami ir lageriuose Rusijos gilumoje sušaudomi arba tiesiog numarinami badu. Jų pasirinkimas buvo trauktis į Vakarus, nors galima polemizuoti, kad karys turėjo likti ištikimas priesaikai ir iki mirties ginti Tėvynę.
Lietuvoje pasiliko ūkininkų vaikai, paprasti studentai ir mokytojai, todėl būtent tų aukštų karininkų labai trūko pasipriešinimui. Tiesa, buvo žemesnio rango karininkų, kurie, ypač partizaninio karo pradžioje, įnešė kariškos tvarkos į pasipriešinimo judėjimą.
Nepaisant visko, žmonės rinkosi Tėvynės garbės gynimą, stojo į partizanų gretas, grūdinosi ir mokėsi kovoje. Iškilo partizanų struktūrų vienijimosi idėja. Būta pastangų vienytis ir 1946, ir 1947 metais, tačiau tam nuolat trukdė MGB provokatoriai ir agentai. Pagaliau tai pavyko padaryti 1949 metais, kai jau galima sakyti, partizaninis karas ėmė blėsti, buvo patirta daug aukų ir netekčių, tačiau jau turėta patirties saugotis MGB provokatorių.
- Kaip atsirado 1949 metų Vasario 16-osios deklaracija?
- Per ryšininkus į visus Lietuvos kraštus, visas apygardas partizanų vadovybei buvo išsiuntinėta žinia, kad Prisikėlimo apygardoje vyks vadų susirinkimas. Pavyzdžiui, galima atsekti Pietų Lietuvos partizanų vadų kelią į suvažiavimą.
Dar 1948 m. gruodį Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, lydimi dviejų apsaugos būrio partizanų, patraukė į Žemaitiją. Jie pasuko per Nemuną į Kęstučio apygardos teritoriją. 1949 m. sausio pradžioje susitiko su Kęstučio apygardos vadu Henriku Danilevičiumi-Vidmantu.
Iš matymo jie vieni kitų nepažinojo, susitikimas buvo netikėtas, todėl H.Danilevičius-Vidmantas turėjo pagrindą į atvykusius partizanus žiūrėti įtariai. Įvyko rimtas pokalbis: Vidmantas, pasidėjęs pistoletą, ilgai juos tardė, kol patikėjo, kad jie yra savi.
Tuomet kartu su Kęstučio apygardos vadovybe ir apsaugos būriu jie keliavo gilyn į Žemaitiją ir po savaitės Skaudvilės valsčiuje susitiko su Vakarų Lietuvos srities vadu Aleksandru Milaševičiumi-Ruoniu. Šis vadas taip pat surengė rimtą apklausą ir tik po to sutiko juos nuvesti į Radviliškio rajoną pas Joną Žemaitį-Vytautą. Ir vėl, susitikus J.Žemaitį-Vytautą, Pietų Lietuvos vadai trečią kartą buvo rimtai apklausti.
Pabaigoje J.Žemaitis-Vytautas pasakė, kad arba jie yra genialūs provokatoriai, arba jie visa širdimi pasišventę Lietuvos partizanai. Tik kai Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas Vytautas Gužas laidavo už jų patikimumą savo gyvybe, pradingo įtampa ir partizanų vadai pradėjo darbą.
Darbas prasidėjo 1949 metų vasarį dabartiniame Radviliškio rajone. Iš pradžių jie susirinko Balandiškių kaime, vėliau persikėlė į greta esančiame Minaičių kaime įrengtą Prisikėlimo apygardos štabo bunkerį.
Čia susirinko visai Lietuvai atstovaujantys partizanų vadai: Jonas Žemaitis-Vytautas (Kęstučio apygarda), Adolfas Ramanauskas-Vanagas (Dainavos apygarda), Juozas Šibaila-Merainis (Didžiosios kovos apygarda), Petras Bartkus-Žadgaila (Prisikėlimo apygarda), Aleksandras Grybinas-Faustas (Tauro apygarda), Vytautas Gužas-Kardas (Kęstučio apygarda), Leonardas Grigonis-Užpalis (Prisikėlimo apygarda) ir Bronius Liesis-Naktis (Prisikėlimo apygarda).
- Vadinasi, jų susitikimo tikslas buvo pradėti vienyti jėgas?
- Partizaninio pasipriešinimo centralizacija buvo akivaizdi būtinybė. Jau per pirmąjį posėdį vasario 10-ąją. buvo pakeistas organizacijos pavadinimas į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS). Tačiau pagrindinis tikslas buvo Deklaracijos parengimas ir pasirašymas.
- Ar Deklaracija pasirašyta vasario 16-ąją?
- Taip, būtent vasario 16-ąją.
- Ar taip daryta sąmoningai ir planuotai?
- Niekas nežinojo, kada pavyks visiems susirinkti. Kai tai įvyko vasario pradžioje ir oficialūs posėdžiai prasidėjo vasario 10-ąją, aš manau, kad deklaracijai pasirašyti data jau sąmoningai buvo pasirinkta vasario 16-oji. Tam buvo palankiai susiklosčiusios aplinkybės, todėl pasirinkta ne 17 ar 15 diena, o vasario 16-oji.
Tačiau paties suvažiavimo laiką nulėmė aplinkybės, leidusios sėkmingai visiems delegatams pasiekti Prisikėlimo apygardą, buvusią pačiame Lietuvos viduryje. Tai yra unikalu, kai iš visos Lietuvos į vieną vietą susirenka ginkluoto pogrindžio vadovai. 1949 metais provokatorių knibždėte knibždėjo, bet partizanai jau pasimokę buvo ne vieną sykį.
- Ar yra duomenų, kad būtų kilusi reali grėsmė susirinkimui?
- Pačiam susirinkimui lyg ir nebuvo kilusi reali grėsmė, nes tam suvažiavimui buvo ruošiamasi, Aplinkiniams partizanams buvo duotas griežtas įsakymas nevykdyti jokių operacijų, kad rajone būtų ramu, niekam nekiltų įtarimų, neprasidėtų okupacinės kariuomenės vykdomi teritorijos šukavimai. Kiek įmanoma, buvo laikomasi griežčiausios konspiracijos. Todėl suvažiavimas praėjo sėkmingai.
- Taigi kas yra skelbiama deklaracijoje? Kokie jos esminiai punktai?
- Pirmiausia skelbiama tai, kad LLKS taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. Partizanai pasiskelbė teisėta valdžia okupuotoje teritorijoje.
Kitos nuostatos praktiškai yra programa, kokiais principais vadovautis kuriant Lietuvos valstybę, jeigu susiklostys palankios aplinkybės ir bus prielaidos atkurti nepriklausomybę. Nemanau, kad protingi žmonės tuo metu tikėjosi, jog 1949 metais dar įvyks konfliktas tarp Rytų ir Vakarų, padėsiantis partizaniniam pasipriešinimui nepriklausomybę iškovoti, todėl deklaracija savo aktualumu buvo akivaizdžiai skirta tam laikui, kai bus galimybė atkurti nepriklausomą valstybę – nesvarbu, kiek laiko reikės laukti tokios galimybės.
Tad tolimesni punktai nusako Lietuvos valstybės kūrimo gaires. Galima pacituoti deklaracijos tekstą: „Lietuvos valstybės atstatymas ligi Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės Konstitucija, vykdoma pagal šioje deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 metų konstitucijos dvasia“. Yra žinoma, kad jie tam bunkeryje pakankamai aštriai diskutavo, pagal kokios Konstitucijos dvasią atstatinėti Lietuvą – ar demokratinės 1922 metų, ar autoritarinės 1938 metų Konstitucijos.
Svarbiausia, kad Deklaracija laidavo Lietuvos valstybingumo tęstinumą.
- Nepaisant jos orientacijos į ateitį, kokia Deklaracijos reikšmė pačiai rezistencijai?
- Be deklaracijos, buvo priimta ir daug kitų nutarimų – statutai, apibrėžiantys LLKS tikslus, organizacinę struktūrą ir valdymą. Buvo aptartas partizanų uniformų unifikavimo, pasižymėjimo ženklų ir kovinių apdovanojimų klausimai. Partizanai privalėjo dėvėti uniformą arba nešioti skiriamuosius ženklus, kad neatrodytų kaip neorganizuotas plėšikėlis. O tuo, beje, dažnai naudojosi kriminalinis elementas. Jam buvo labai patogu partizanų vardu plėšti žmones.
Iki šios dienos už daug žmogžudysčių kaltė neteisingai verčiama partizanams. Lietuvos ginkluotas pogrindis buvo labiau panašus ne į klasikinius užfrontės partizanus, bet į iš visų pusių priešų apsuptą reguliariąją Lietuvos kariuomenę. Vienui vieną.
- Jūs minėjote, kad 1949 metais pasipriešinimo judėjimas jau buvo pradėjęs blėsti. Ar toks partizanų susirinkimas neįvyko per vėlai?
- Be abejo. Nors bendros partizanų vadovybės sukūrimo siekis buvo bandomas įgyvendinti jau nuo 1945 metų pabaigos – 1946 metų pradžios. Bet tam itin trukdė MGB agentai ir provokatoriai, gal ir patirties stoka. Iki tol vykdavo regioniniai partizanų suvažiavimai ir Pietų Lietuvoje, ir Vakarų Lietuvoje, ir Rytų Lietuvoje. Ir tik 1949 metais visos Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadovybei pavyko įgyvendinti centralizacijos idėją.
- Kokia buvo sovietų saugumo reakcija?
- Jie toliau sekė, verbavo agentus, siekė savo pagrindinio tikslo – sunaikinti ginkluotą pasipriešinimą. Daugiausia agentai grasinimų, šantažo ir apgaulės būdais buvo verbuojami iš suimtų ryšininkų ir partizanų. Daugiausia žūčių ir buvo dėl provokacijų bei išdavysčių. Pavyzdžiui, tais pačiais 1949 metais vienas po kito žuvo pusė Deklaracijos signatarų.
- Toji Vasario 16-osios deklaracija atskiru įstatymu yra įtvirtinta ir dabartinio Seimo. Bet visuomenė apie ją menkai žino. Kaip manote, kodėl?
- Man atrodo, kad kai ateina apvalios datos, kaip šiemet – deklaracijos pasirašymo 60-metis, apie tai pakankamai plačiai prisimenama ir diskutuojama. Bet tai pasiekia ausis tų, kurie bent šiek tiek domisi istorija. Šią savaitę Lietuvos radijuje vyksta viktorina, skirta deklaracijos 60-mečiui. Pats joje dalyvauju – pateikiu klausimus ir išklausau atsakymus. Esu tikrai labai maloniai nustebęs žmonių žiniomis. Pernai rudenį buvo panaši viktorina, skirta Lietuvos kariuomenės 90 metų sukakčiai pažymėti. Teko girdėti, kad klausytojams ne itin sekėsi joje dalyvauti. O radijo viktorinoje apie partizanus tikrai džiugina greiti ir išsamūs klausytojų atsakymai, jų aktyvumas.
- Jūs ar jūsų kolega vienoje radijo laidoje esate sakę, kad 1949 metų Vasario 16-osios deklaracija yra nemenkesnis įvykis Lietuvai nei Kovo 11-oji. Kodėl?
- Aš manau, kad ją galima prilyginti ne tik Kovo 11-ajai, bet ir 1918 metų Vasario 16-ajai. Šalis okupacijos sąlygomis surenka savo branduolį ir paskelbia savo siekius – Nepriklausomybę, įtvirtina beveik konstitucinius valstybės atkūrimo pagrindus, išrenka bendrą vadovybę, kuri prisiima ir okupuoto krašto valdžios funkcijas bei atsakomybę iki bus atgauta laisvė. Toks yra tautos siekis. Ką buvo įmanoma tomis sąlygomis padaryti, buvo padaryta.
- Kokią matote partizaninio pasipriešinimo vietą Lietuvos istorijoje, žvelgiant iš dabartinių perspektyvų?
- Lietuvos partizanai savo gyvybių kaina sumokėjo už buvusios valdžios vyrų klaidas, parodė tautos laisvės siekį. O visos Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas nusipelno vietos tarp kitų nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovų Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio, Kazio Griniaus, Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus.
