1793 m. vykstant Gardino seimui, įvyko sujudimas, nelabai ką bendra turintis su politiniais įvykiais. Rugpjūčio pabaigoje karaliaus Stanislovo Augusto nurodymu imta kruopščiai rengtis saulės užtemimo stebėjimo darbams.
Karališkasis astronomas Martynas Počobutas iš Vilniaus universiteto atsivežė visus reikiamus instrumentus ir kartu su Krokuvos universiteto rektoriumi Janu Śniadeckiu išvyko į Augustavą netoli Gardino.
Šioje vietoje buvo labai patogi aukštuma, kurioje ir turėjo vykti dangaus šviesulio observacija – stebėjimas1. Pats karalius, metęs seimo rūpesčius, atidžiai sekė pasirengimo darbus.
Śniadeckis laiške rašė, kad jis su Vilniaus universiteto rektoriumi du kartus per dieną važinėja į Augustavą.
Toliau prideda: „ir karalius pas mus atvažiuoja, ir kalbamės apie astronomiją“2. Rugsėjo 5 d. į Augustavą išsiruošė pagrindiniai Gardino seimo veikėjai: Rusijos ambasadorius Jakovas Sieversas, karalius Stanislovas Augustas ir jų svita. Jie visi atidžiai stebėjo defectus solis – saulės užtemimą.
Ar karalius, žvelgdamas į niūriai juoduojantį saulės diską, nujautė atslenkančią valstybės mirtį? Kas tai buvo – karališkoji gyvenimo pramoga ar Apšvietos monarcho įvaizdžio atributas? Ką slepia šito kultūrinio-istorinio fakto dugnas? Aišku tai, kad saulės užtemimo stebėtojai „tiksliau nustatė Gardino padėtį ir ištaisė klaidą, įsivėlusią į Vilniaus geografinę ilgumą“3. Kitaip tariant, pagal dangaus skliautą patikslino Lietuvos miestų padėtį, tačiau iš politinio akiračio išleisdami kulminacinį Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo momentą, nutrynė žemiškos valstybės ribas.
Grįžkime į Apšvietos epochos pradžią. 1686 m. pasirodžiusi Bernardo Le Bovier de Fontenelle knyga Entretiens sur la pluralité des mondes buvo vienas sėkmingiausių ir populiariausių Apšvietos veikalų. Parašyta kosmologinių pokalbių forma, ji vaizdavo ekscentrinę žmogaus situaciją universume4. Heliocentrinė pasaulio samprata iš pamatų supurtė Šv. Rašto autoritetą. Į mokslinio pažinimo sritį ėmė skverbtis mechaniniai-eksperimentiniai gamtos tyrinėjimo metodai. Astronomija tapo ta intelektualine sritimi, kur labiausiai išryškėjo įtampa tarp žmogiškojo proto ir dieviškojo Apreiškimo5. Astronomija kaip kūrybinės veiklos sritis padėjo filosofams populiarinti Apšvietos idėjas.
Pamažu išstumdama astrologiją, ji padėjo įveikti daugybę prietarų. Ir tai darydavo savo argumentacijai pasitelkdama dangaus šviesulius. Tai, kas anksčiau kėlė visuotinį nerimą, pavyzdžiui, kometos, dabar skatino smalsulį. Panaikinus Jėzuitų ordiną, buvę jo nariai oda įrištus brevijorius iškeitė į Shorto teleskopą. Nuodugnus dangaus kūnų stebėjimas virto meditacinių pratybų sublimacija. Saulės užtemimas tapo išskirtiniu ne tik astronominio, bet ir intelektualinio gyvenimo reiškiniu.
Antai vienas didžiausių XVIII a. Europos mokslininkų prancūzas Josephas Lalande’as štai kaip prisiminė 1748 m. Liono jėzuitų kolegijoje stebėtą saulės užtemimą: „šitas reginys, iki tol mano nepatirtas, padarė tokį stiprų įspūdį, kad nulėmė visą mano gyvenimą“6. Panašu, kad jaunasis Lalande’as patyrė anapusybės atsivėrimą. Beje, vienas iš naujųjų laikų astronominės minties kūrėjų Ticho Brahe tapo astronomu, išvydęs saulės užtemimą7.
Tiek bendras intelektualinis Europos klimatas, tiek jėzuitų mokyklinės reformos nulėmė tokį fenomeną kaip Vilniaus astronomijos mokykla. Jos priešakyje „švytėjo“ karališkasis astronomas, Gardino jezuitų kolegijos auklėtinis Martynas Počobutas. 1764 m. rudenį Lietuvoje nutinka du, atrodytų, visiškai nesusiję dalykai.
Rugsėjo 7 d. išrenkamas naujasis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis – Stanislovas Augustas, Poniatovskių giminės. Maždaug tuo pačiu metu į Lietuvą po kelerius metus trukusių mokslų užsienyje grįžta Počobutas. Atsivežė nemenką astronominę patirtį. 1764 m. balandžio 1 d. Neapolyje stebėjo saulės užtemimą. Tiesa, pavyko tik pradžia. Stebėjimo metu dangų aptraukė debesys ir dargana8. 1765 m. filosofijos magistras Počobutas pradėjo vadovauti Vilniaus universiteto observatorijai, o 1766 m. gavo „karališkojo astronomo“ titulą.
1769 m. pavasarį Paryžiuje jis aplankė Lalande’ą. Netrukus grįžo į Vilnių, nes birželio 3 d. turėjo įvykti itin retas dangaus kūnų fenomenas – Venera turėjo praskrieti pro Saulės diską. Jį stebėti Počobutas išvyko į Revelį. Sutrukdė prastas oras, tačiau karališkasis astronomas su savo asistentu patikslino Revelio, Alūkstės ir Daugpilio geografines koordinates9.
1775 m. Počobutas, norėdamas atsidėkoti savo patronui Stanislovui Augustui, įrašė Jo Didenybę į dangaus knygą. Pirmasis apie tai valdovui pranešė ištikimas karaliaus liaupsintojas, kukliai save vadinęs Lietuvos varguoliu10, Nemenčinės klebonas Adomas Naruševičius: „Šitie astronomai [Počobutas ir Stžeckis] pastebėjo virš Scutum Sobiescianum keletą žvaigždžių, kurių nėra žvaigždėlapiuose, ir kurios savo išsidėstymu atitinka Jūsų Karališkosios Didenybės herbą“11.
Počobutas naują šešiolikos žvaigždžių konsteliaciją, esančią greta Sobieskio skydo, pavadino Taurus Poniatovii (Poniatovskio veršis). Karaliaus atsakymas buvo labai iškalbingas: „Pasakyk Ponui kunigui Počobutui, kad jis nevadintų mano herbu tų naujų, neseniai atrastų žvaigždžių. Vis dėlto jos blogai atrodytų, o ypač šalia Sobieskio skydo: anas gi tėvynę uždengė, o mano herbas to nesugebėjo“12.
Reikia pripažinti, kad tai vienas nuoširdžiausių karaliaus prisipažinimų. Juk po pirmojo valstybės padalijimo švytėti dangaus skliaute greta Vienos išvaduotojo būtų buvę labai nejauku. Počobuto pastangomis naujasis žvaigždynas – Taureau Royal de Poniatowski – 1778 m. buvo pripažintas Londono ir Paryžiaus mokslų akademijų. Apie tai sužinojęs Stanislovas Augustas rašė Naruševičiui: „Kadangi jau yra Taurus in Zodiaco, tai pavadinimas Taureau gali dažnai klaidinti. Bijau, kad šitas krikštas netaptų proga patyčioms“13.
Nėra abejonės, kad Počobutas, XVIII a. paskutiniame ketvirtyje Vilniaus universitetą pavertęs išskirtiniu mokslo židiniu, buvo viena iškiliausių Abiejų Tautų Respublikos asmenybių. Jis ir universitetą išgelbėjo nuo uždarymo, kai 1782 m. buvo ketinama palikti tik vieną aukštąją mokyklą Krokuvoje, ir buvo pagrindinis Lietuvos mokslų akademijos pagal prancūziškąji modelį steigimo iniciatorius14.
Tad 1793 m. rugsėjo 5 d. Augustavo aukštumose Počobutas stovėjo kaip Londono ir Paryžiaus karališkųjų akademijų narys, Vilniaus universiteto rektorius ir vienas žymiausių to meto Europos astronomų. Šalia jo stovėjo Krokuvos universiteto rektorius ir astronomas Śniadeckis. O greta jų dar buvo Jo Karališkoji Didenybė Stanislovas Augustas. Palikęs Gardino seimą, jis turbūt net neįtarė, kad nuo šiol visi keliai iš Gardino ves tik į Rusijos imperiją.
Karaliaus kaip asmenybės erozija prasidėjo 1792 m. liepos 23 d., kai jis stojo Targovicos konfederatų pusėn. Kaip monarchas jis išliko, tačiau majestotas žlugo. Gardino seime karalius veikiau priminė Rusijos ambasadoriaus papuošalą ir vertingiausią jo palydos narį. Tik astronomų-rektorių apsuptyje valdovas jautėsi saugiai. Nes tai buvo jo aplinka, tai buvo jo pasaulis. Ant Augustavo kalvos jis pagaliau galėjo reprezentuoti apšviestojo valdovo, mokslų ir menų globėjo tipą.
Jo idėjinę refleksiją tiksliai nusako žodžiai, pasakyti dėkojant ambasadoriui Sieversui už suteiktą garbę stovėti šalia ant Augustavo aukštumos. Anot Stanislovo Augusto, jo likimą pasaldinti gali tik tai, kad mokslams ir edukacijai nebus padaryta žalos15. Ką tik pasirašyta žeminanti sutartis su Rusija, laukia sutartis su Prūsija, o karalius rūpinasi švietimo reikalais. Iš Augustavo grįžęs į Gardiną, karalius pasakė dar aiškiau: „Mums Lenkijoje nieko nebeliko, tik edukacija. Apie tai kasdien galvoju“16. Panaikinus Abiejų Tautų Respubliką, Stanislovas Augustas tebevaikščiojo apsigobęs žvaigždėta mecenato mantija. 1797 m. vasarį pakeliui į Peterburgą Stanislovas Augustas apsistojo Vilniuje ir tris kartus lankėsi observatorijoje. Tai buvo paskutinis karaliaus ir karališkojo astronomo susitikimas.
O Počobutas ir toliau aistringai stebėjo dangaus šviesulius. Gyvenimo saulėlydyje, dėl didelių skausmų kojose negalėdamas stovėti, dangų tyrinėjo atsigulęs ant žemės.
Śniadeckis atsisakė karaliaus paskirto Šv. Stanislovo ordino, o 1794 m. sukilime buvo atsakingas Krokuvoje už lėšų rinkimą sukilėliams. Jam Tadas Kosciuška buvo pasakęs: „Tėvynė yra svarbiau už astronomiją“17. 1802 m. Śniadeckis Varšuvoje, Mokslų bičiulių draugijoje pasakė kalbą, kurią galėtumėme laikyti astronomijos apoteoze: „Dangaus kūnai matuoja mūsų laiką, jie yra ne tik žmogaus, bet visos visuomenės tvarkos ir harmonijos pamatas“18.
Kai 1764 m. Stanislovas Augustas buvo išrinktas karaliumi, nežinomas lotyniškos epigramos Iris autorius rašė, kad „nutilo audros ir liovėsi lietingi sūkuriai“19. Išties Stanislovo Augusto išrinkimo dieną virš Varšuvos spindėjo vaivorykštė. Po 30 metų viskas baigėsi Saulės užtemimu.
1 Listy Jana Śniadeckiego w sprawach publicznych od roku 1788 do 1830 pisane z autografów, wstęp i przypiski Józefa I. Kraszewskiego, Poznań, 1878, p. 103–104. 2 Ibid., p. 108. 3 Źywot uczony i publiczny Marcina Odlanickiego Poczobuta, Czytany na publicznem posiedzeniu Imperatorskiego Wileńskiego Universytetu przy zamknięciu rocznego biegu nauk dnia 30 czerwca r. 1810. v. s. Przez Jana Śniadeckiego. Tegoź uniwersytetu rektora i astronoma: Kaw. Ord. S. Anny 2 kl. W Wilnie, p. 33. 4 Hans Blumenberg, Die Genesis der kopernikanichen Welt, Frankfurt a. M., 1975, p. 622. 5 Marc O‘Connor, „Oświecenie katolickie i Marcin Poczobut SJ“, in: Jezuici a kultura polska. Materiały sympozjum z okazji Jubileuszu 500-lecia urodzin Ignacego Loyoli (1491–1991) i 450-lecia powstania Towarzystwa Jezusowego (1540–1990), Kraków, 15–17 lutego 1991 r., pod redakcją ks. Ludwika Grzebienia SJ, ks. Stanisława Obirka SJ, Kraków, 1993, p. 42. 6 Галина Павлова, Жозеф Жером Франсуа Лaланд, 1732–1807, Ленинград: Наука, 1967, p. 12. 7 Ibid., p. 12. 8 Źywot uczony i publiczny..., p. 14–15. 9 Ibid., p. 20. 10 Wacław Zarzycki, Biskup Adam Naruszewicz luminarz polskiego Oświecenia, Lublin: Redakcja Wydawnictw Katolickiego Uniwersytetu Lubelskiego, 1999, p. 11. 11 Korespondencja Adama Naruszewicza 1762–1796, Z papierów po Ludwiku Bernackim uzupełnił, opracował i wydał Julian Platt, pod redakcją Tadeusza Mikulskiego, Wrocław: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1959, p. 34. Scutum Sobiescianum – žvaigždynas, kurį 1683 m. atrado ir Jono Sobieskio garbei pavadino Jonas Hevelijus. 12 Ibid., p. 42. 13 Ibid., p. 127. 14 Ibid., p. 13–15. 15 Listy Jana Śniadeckiego…, p. 112. 16 Ibid., p. 116. 17 Pamiętniki o Janie Śniadeckim. Jego życiu prywatnem i publicznem, i dziełach jego przez Michała Balińskiego, t. 1, Wilno, 1865, p. 258. 18 „O obserwacyach astronomicznych. Rzecz posłana Towarzystwu Warszawskiemu Przyiaciół Nauk, i na iego publicznem posiedzeniu czytana dnia 15 Maia Roku 1802 n. s.“, in: Pisma rozmaite Jana Śniadeckiego, t. 2, Wilno, 1818, p. 186. 19 Aleksandra Narkowska, „Le Roi – Soleil? O kreowaniu królewskiego mitu solarnego w poezji okolicznościowej czasów stanisławowskich“, in: Wiek Oświecenia, t. 15: W dwusetną rocznicę śmierci Stanisława Augusta, Warszawa, 1999, p. 188.
