Iki 1980-ųjų gyvenimo nelepintai žmonių kartai boksas buvo artimiausia sporto šaka. Net paprasčiausiuose atviruose ringuose vykdavę turnyrai sutraukdavo minias žiūrovų, o per legendinių boksininkų Kauno garbės piliečio Algirdo Šociko ir Nikolajaus Koroliovo kovas šalia Kauno sporto halės budėdavo ugniagesiai būdavo pasiruošę galingomis vandens srovėmis tramdyti pernelyg įsiaudrinusius aistruolius.
Specialistai ne veltui Kauną vadina Lietuvos bokso lopšiu.
Antrajame šalies mieste „kumštynių“ pamatus jau apie 1920-uosius pradėjo kloti Lietuvos patriotas, garsus lakūnas, sporto entuziastas Steponas Darius.
Jis daug gabių jaunuolių Kaune paskatino užsimauti pirštines ir kovoti ringe.
Vienas tokių – iš Šiaulių kilęs Juozas Vinča. Jis 1928 m. olimpinėse žaidynėse Amsterdame (Olandija) pasirodė geriausiai iš dvylikos Lietuvos olimpiečių. Savo svorio kategorijoje J.Vinča pateko į ketvirtfinalį.
Pirmosios pergalės – JAV
Pirmieji dideli Lietuvos bokso laimėjimai siejami su Amerikoje gimusiais lietuviais. Ypač išskirtini Jurgio Čepulionio, Juozo Šarkio-Žukausko rezultatai. Šie vyrai tapo bokso profesionalais ir iškovojo pasaulio čempionų titulus, pirmasis – 1913 m., antrasis – 1932 m.
„Lietuviai nuo amžių buvo stiprūs kumštyje – tai jau mums patiems žinomas dalykas. Bet svečiai, su kuriais lietuviai paprastai nedaug myli maišytis, apie tai nedaug iki šiol žinojo. Amerikonai, pas kuriuos, kaip žinoma, yra išsivystęs tikras kumščiavimosi (boxing) menas, turėjo neseniai progą išbandyti ant savo geriausio kumštininko smakro, kaip smarki yra lietuvio kumštis, – ir nabagas kumštininkas ilgai jos nepamirš“, – Vaclovas Peleckis knygoje „Lietuvos bokso žvaigždynas“ cituoja prieš 90 metų JAV lietuvių laikraštyje pasirodžiusią žinutę apie J.Čepulionį.
Auksinė A.Šociko era
„Lietuvos boksas gimė ir suklestėjo Kaune. Jo aukso amžiaus pradžia sietina su A.Šociko era, vėliau sekė Ričardo Tamulio, Jono Čepulio, Algimanto Zurzos, Juozo Juocevičiaus, Nikolajaus Jerofiejevo eros. Kiekvienais metais turėjome žvaigždę.
Viskas pradėjo ristis žemyn apie 1978 metus. Atsirasdavo žvaigždutės, tačiau jau ne tokios ryškios. Keitėsi treneriai, boksininkai nebuvo taip gerai parengti, kad patektų į Sovietų Sąjungos rinktinę, atsirado duobė“, – atsiminė treneris, bokso metraštininkas Juozas Šliužas.
Kaišiadorių rajone, Ostempo kaime, 1928 m. gimęs A.Šocikas gyveno ir pirmųjų kovos įgūdžių įgijo Kauno darbininkų rajone Šančiuose. Krepšiniu, futbolu, atletika domėjęsis septyniolikmetis jaunuolis, tik 1946 m. Maskvoje pamatęs garsius to meto boksininkus sunkiasvorius Nikolajų Koroliovą ir Andro Navasardovą, susidomėjo kumštynėmis.
Grįžęs į Kauną jis pradėjo lankytis bokso treniruotes ir jau po trijų mėnesių kontrolinėse rungtynėse įveikė Lietuvos čempioną S.Bagdonavičių, vėliau – Antaną Zaborą. Tais pačiais metais A.Šocikas pirmą kartą tapo Lietuvos čempionu.
Nepaprastu talentu pasižymėjęs A.Šocikas buvo lyg sutvertas boksui – judrus, greitas, staigus, kairiarankis. Viso to trūko kitiems to meto sunkiasvoriams.
Teisėjai buvo šališki
1946 metais per SSRS profsąjungų pirmenybes burtai jį suvedė su daugkartiniu Sąjungos sunkaus svorio čempionu Nikolajumi Koroliovu. A.Šocikas nepabūgo iššūkio ir atsilaikė iki galo, nors neturėjo galimybių laimėti.
Bokso gerbėjai iki šiol gerai atsimena 1949 m. Kauno sporto halėje vykusią skandalingą SSRS bokso pirmenybių kovą, kai A.Šocikas įveikė N.Koroliovą, tačiau teisėjai pergalę 2:1 skyrė rusui.
Pirmą kartą 34 metų N.Koroliovą 23 metų A.Šocikas įveikė 1951 m. kovą Maskvoje vykusiame stipriausių sunkiasvorių turnyre. 1953 m. ringo džentelmenu vadinamas A.Šocikas Varšuvoje pirmą kartą tapo Europos čempionu.
Sportininkai gyvendavo gerai
Sovietų Sąjungoje nebuvo profesionalų, tačiau aukšto meistriškumo atletams valdininkai sudarydavo geras sąlygas treniruotis. Juos oficialiai įdarbindavo ir priskirdavo prie darbininkų brigadų „Centrolito“, „Inkaro“, „Vilko“ ir kituose fabrikuose. Jie gaudavo atlyginimą, tačiau jų „darbą“ atlikdavo kiti brigados nariai.
Visais boksininkų ir kitų sportininkų reikalais rūpinosi savanoriška sporto draugija (SSD) „Žalgiris“. Sportui pinigų nešykštėta.
Treneriai įvairiose varžybose, stovyklose per metus praleisdavo net pusę metų ir prašydavo, kad leistų jiems pabūti namie.
Apie 1947-uosius boksininkai treniruodavosi tris kartus per savaitę, tačiau dažnai važinėdavo į stovyklas, kuriose intensyviai sportuodavo.
Dabar aukšto meistriškumo sportininkai per dieną treniruojasi tris kartus.
„Kai 1966 m. prie „Žalgirio“ sporto komplekso įsikūrė Olimpinis atraminis bokso punktas, treneriai su aukšto lygio boksininkais dirbdavo jau du kartus per dieną“, – pasakojo nuo 1978 iki 1991 m. Olimpinio atraminio punkto direktoriumi dirbęs J.Šliužas, iki šio kolegų vadinamas „Direktoriumi“.
Karjeros pabaiga – 30 metų
Sovietmečiu sportininkų sveikata ir karjeros ilgaamžiškumu niekas per daug nesirūpindavo.
Trisdešimtmetį atletą lengva ranka „nurašydavo“ į pensiją. Daugelis sportinę karjerą baigdavo dar anksčiau. Sunkiasvoriai boksininkai dažniausiai kovodavo iki 28 metų, o lengvesni – iki 25 metų.
„Atsimenu, buvo toks lengvasvoris Ivanovas. Jis boksavosi ir sulaukęs 37 metų, nes labai prisižiūrėjo, buvo abstinentas. Jam buvo padaryta išimtis. Kitiems boksininkams sportas apsukdavo galvas – dažnos išvykos, pinigai.
Daugelis nuvažiavo į kitą pusę, susigadino karjerą“, – apgailestavo J.Šliužas.
Lietuvoje ilga karjera tarp lengvo svorio kovotojų išsiskyrė net dvylika kartų Lietuvos čempionu tapęs A.Zurza.
Jo rekordą tik po trijų dešimtmečių sumušė olimpietis Vidas Bičiulaitis, Lietuvos čempionu tapęs keturiolika kartų.
Kovodavo jauniai su vyrais
Stipriausi Lietuvos boksininkai apie 1952 – 1954 metus treniravosi Kauno profsąjungų kultūros rūmuose rūsyje įrengtoje salėje. Pasižiūrėti į sportuojančius savo dievaičius sulėkdavo visi aplinkiniai vaikai.
J.Šliužo teigimu, į Sporto halėje vykdavusias garsaus boksininko ir trenerio A.Zaboro rengiamas treniruotes ateidavo tiek vaikų, kad susidarydavo eilė nuo vienos sienos iki kitos. Vienu metu sportuodavo apie 50 – 60 žmonių. Į bokso judėjimą aktyviai įsitraukė ir studentai.
„Kaip ir anksčiau, taip ir dabar vaikai entuziastingai puola treniruotis, tačiau sulaukę paauglystės jau pradeda kalbėti apie pinigus. Jie neturi motyvacijos treniruotis, jei nėra perspektyvų užsidirbti pinigų. Tai pagrindinis mano ir dabartinių kartų skirtumas“, – pabrėžė J.Šliužas, apgailestaujantis, kad dabar nemažai jaunimo jau nežino, kas toks yra A.Šocikas.
Tuo metu atviruose aikštynuose įrengtuose ringuose pirštines suremti galėjo visi norintys. Į amžių niekas nekreipdavo dėmesio. Su patyrusiais vyrais kovodavo jauniai.
Varžybos sutraukdavo labai daug žiūrovų. Jomis domėjosi ne tik vyrai, bet ir moterys, palaikydavusios savo simpatijas. Boksas populiarumu stipriai lenkė krepšinį ir futbolą.
