Feisbuke dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Rūta Janonienė taip pat pažėrė K.Sabaliauskaitei pastabų, kad nors autorė greičiausiai naudojosi kitų dailės tyrėjų darbais, tačiau nutylėjo savo kolegų autorystę. „Vartydama Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Kaip skaityti meną“ stebėjausi, kad nėra net užsiminta, kokiais Lietuvos ar kitų šalių menotyrininkų veikalais analizuodama kūrinius autorė rėmėsi“, – feisbuke rašė R.Janonienė, pastebėjusi paralelių ne tik su savo, bet ir su kitų menotyrininkų darbais.
„Skyrelyje apie Vilniaus Bernardinų bažnyčios freskas pastebėjau daugokai paralelių su savo tekstais, bet vietoj savo pavardės aptikau tik nekonkrečią nuorodą į anoniminių „menotyrininkų“ tyrimus, – teigė R.Janonienė. Taigi susikaupusi kreipiausi į „Baltų lankų“ leidyklą, norėdama atkreipti dėmesį į šią situaciją. Neturiu jėgų ir nesiruošiu bylinėtis, bet tikėjausi, kad bus bent atsiprašyta. Leidyklos perduotas Kristinos Sabaliauskaitės atsakymas pribloškė – pasirodo, mano knygos ji ne tik nėra skaičiusi, bet net rankose neturėjusi... Ta pati autorė, kuri esą rašydama romaną penkiems sakiniams pagrįsti perskaito penkias knygas! Pasirodo, apie meną rašo kaip paukštelis gieda – be rašto, be natų, kur jau ten ji skaitys mano knygą... Galiu tik pajuokauti – kadangi apie bernardinų freskas dar iki 2010 m. esu rašiusi ne viename straipsnyje, tai gal K.Sabaliauskaitė skaitė ne knygą, o kurią nors kitą publikaciją? Kad kažką apie minimas freskas ji yra skaičiusi, išduoda jos pačios pirmi sakiniai apie kūrinį (p. 43): „kaip nustatė menotyrininkai, jis buvo sukurtas tarp 1513 ir 1521 m. <...> Menotyrininkai rado dokumentus, kad iki 1513 m. tęsėsi bažnyčios atstatymo darbai, o 1521 m. puošyba buvo baigta ir bažnyčia pašventinta“.“
„Ar šiuos duomenis K.Sabaliauskaitė nuskaitė nuo lubų stovėdama prieš freską? Ir kas gi tie „menotyrininkai“? Ar atsitiktinai būtent toje neskaitytoje 2010 m. išleistoje mano knygoje po ilgų tyrimų suformuluota išvada (p. 82): „...Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios interjeras buvo ištapytas (al secco technika) po jos rekonstrukcijos XVI a. pradžioje, tiksliau – po 1513 m., nes iki tų metų tęsėsi bažnyčios atstatymo darbai, bet iki 1521 m., nes tais metais naujoji bažnyčia jau minima konsekruota“?“ – retoriškai klausė R.Janonienė.
„Juokingas gerbiamos rašytojos teiginys, jog ji freskų ikonografiją perskaitė kaip iš rašto stovėdama bažnyčioje ir žvelgdama į tapybą, – tęsė R.Janonienė. – Taip, kai kurie personažai ir simboliai yra profesionaliam menotyrininkui nesunkiai atpažįstami, bet niekada du nepriklausomai rašantys autoriai neapibūdins jų vienodais žodžiais. Be to, freskose yra detalių, kurių nesimato nuo žemės, tarp jų – Šv. Kristoforo ir Šv. Jurgio kompozicijas papildantys elementai, tokie kaip aukštai ir neryškiai nutapyti iš Areco miesto bėgantys demonai, arba žmogų ryjantis drakoniukas, kurį uždengia barokinis balkonėlis (jį K.Sabaliauskaitė galėjo matyti tik kurios nors mano publikacijos iliustracijoje, nes be pastolių šios freskų detalės pamatyti neįmanoma).
Bet palyginkim konkrečiai – kaip K.Sabaliauskaitė „iš galvos ir bendro išsilavinimo“ apibūdino šių freskų siužetus ir kaip jie aprašomi mano knygoje. Ar neglumina „asmeninės interpretacijos“ formuluočių panašumas?
K.Sabaliauskaitė, p. 45: „Vandenyje po Kristoforo kojomis plaukioja undinėlės, žuvys monstrai su trimis uodegomis ir viena galva – tai nuodėmių, blogybių ir vilionių, pasitaikančių žmogaus kelyje į sielos išganymą, simboliai. Dar pavaizduoti šio šventojo gyvenimo istorijos įvykiai, o dešinėje – sienomis apsupta bažnyčia iš kurios bėga... paklaikę ir išsigandę demonai. Jie labai įdomūs: vieno galva žalia, o kitas – su kanopomis...“
R.Janonienė, p. 88–89: „...vandenyje, prie šventojo kojų pavaizduotos įvairiausios žuvys bei fantastiniai gyvūnai (tarp jų nutapyta undinėlė su dviem uodegom; <...> trys žuvys su viena bendra galva)... Visi tokio pobūdžio sutvėrimai šv. Kristoforo atvaizduose paprastai aiškinami kaip įvaizdžiai piktųjų dvasių, nuodėmių ir erezijų, trukdančių žmogaus sielai pereiti žemiškosios būties „vandenis“... Dešiniajame kompozicijos krašte <...> simboliškai pavaizduota mūru apsupta bažnyčia ir iš šventoriaus išbėgantys du demonai (nutapyti mažų žmogelių pavidalu: vieno iš jų galva žalia, kitas su kanopomis)“.
K.Sabaliauskaitė, p. 45: „Atkreipkite dėmesį, kad <...> dailininkas nestokojo šmaikštumo – prie drakono pavaizdavo dar mažą drakoniuką, ryjantį žmogų. Gal jis tuo norėjo pasakyti, kad įveikus vieną blogį kova anaiptol nesibaigia?“
R.Janonienė, p. 95: „...Drakonas vaizduojamas dar galutinai nenugalėtas – jis priešinasi, be to, tarsi atgyja netoliese pavaizduotų mažų, žmogų ryjančių drakoniukų pavidalu“. (kaip minėjau, šio fragmento nuo žemės nesimato – R.J.).
Galima būtų tas citatų paraleles tęsti, bet pavargau. Be to, esmė ne toje vienoje mano knygoje. Kreipdamasi į „Baltų lankų“ leidyklą norėjau tik atkreipti dėmesį, kad tokio pobūdžio knygoje, kaip K.Sabaliauskaitės, turėtų būti naudotos literatūros sąrašas ar kažkaip kitaip (gal įvade) įvardinti autoriai, kurių tyrimais remtasi. Be „neskaitytų“ mano tekstų apie Bernardinų freskas knygoje „Kaip skaityti meną“ dar aptikau V.Sirokomlės citatą apie V.Dmachausko tapybą (p. 117), tik cituojama ne iš originalo, o nurašius mano vertimą iš lenkų kalbos, paskelbtą senų seniausiai mano disertacijoje ir straipsniuose (tiesa, „apsidraudimui“ pakeitus vieną žodį). Lygiai taip, rašydama apie F.Ruščico „Auksinį kambarį“ K.Sabaliauskaitė cituoja J. Bulhaką (p. 140) pagal Algės Andriulytės monografiją, nurašydama citatos vertimą. Nesunku suprasti, kad naudotasi ir Tojanos Račiūnaitės studijomis, ir kitų autorių darbais. Tai būtų normalu, jei nebūtų kolegų autorystė nutylėta, bet kai sąmoningai anonimais paverstų menotyrininkų mintys ir tyrimų rezultatai pateikiami kaip savi – galiu pasakyti tik – fe.“
Konfliktas dėl autorinių teisių
Konfliktų dėl autorinių teisių nepaisymo Lietuvoje kyla, nors ir nedažnai. Štai 2021 metais įsižiebė konfliktas tarp šviesaus atminimo teatrologės, dramaturgės Gražinos Mareckaitės ir gidės, žurnalistės Gabijos Lunevičiūtės dėl pastarosios knygos apie Vilnių „Vilniaus atminties punktyrai“ (išleido „Balto“ leidykla), Metų knygos rinkimuose pretendavusios į geriausią publicistinę, dokumentinę knygą.
„Atsivertusi tą knygą pasijutau šiek tiek apiplėšta – mano 2013 metais išleista knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ lyg ir neegzistuoja, o dideli gabalai, ištisos pastraipos iš jos egzistuoja. Nustebau, kad G.Lunevičiūtė ištisas pastraipas iš mano knygos nurašė visiškai nepakeitusi, net su tais pačiais skiriamaisiais ženklais, ir pavertė jas neva buvusiu mūsų pokalbiu. Tačiau aš jai to, o ypač lygiai taip pat kaip savo knygoje nesu kalbėjusi. Dar labiau nuliūdau, kad G.Lunevičiūtės knygos pabaigoje pateiktame šaltinių sąraše mano knygos „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ nėra. Ji lyg tarp kitko paminėta teksto įžangoje, kad štai G.Mareckaitė yra parašiusi tokią knygą. Bet ar toks formalus paminėjimas suteikia teisę nurašinėti ištisas pastraipas iš anksčiau pasirodžiusio leidinio?“ – anuomet stebėjosi G.Mareckaitė.
Visos šio konflikto peripetijos aprašytos čia ir čia.
Visos šio konflikto peripetijos aprašytos čia ir čia.
