Panašu, kad galutinį tašką šioje daug įtampos ne tik muziejininkams, bet ir daugeliui kitų meno sferoje dirbusių žmonių kėlusioje meno institucijų kovoje padėjo Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) Vilniuje vadovo konkursas, kurį laimėjo kuratorius ir meno teoretikas Valentinas Klimašauskas. Jis pakeitė Kęstutį Kuiziną, tapusį Nacionalinio architektūros instituto vadovu.
Norisi tikėtis, kad ir chroniški ŠMC bei Dailininkų sąjungos konfliktai – jau praeitis.
– Kas paskatino tapti ŠMC direktoriumi? Gal patirtis pernykštėje Venecijos meno bienalėje, kurioje kuravote Nacionalinio dailės muziejaus pristatomą Lietuvos paviljoną? – paklausiau 47 metų ŠMC direktoriaus V.Klimašausko.
– Ne. Juk aš nebuvau muziejaus darbuotojas, tiesiog kuratorius, dirbęs su menininkų kolektyvu „Pakui Hardware“. Tačiau jau keletą metų mane domina šiuolaikinio meno ekosistema. Vilniaus dailės akademijoje šiemet apsigyniau doktoratą, kuriame tyrinėjau būdus, kaip tampama menininkais, taip pat meno scenos ir joje veikiančių institucijų įtaką.
Teko dirbti meno mugėje „ArtVilnius“, kuruoti parodas įvairiose Lietuvos ir užsienio institucijose. Buvo įdomu tyrinėti, kaip keičiasi, auga Baltijos šalių meno laukas.
Tai, matyt, ir pastūmėjo dalyvauti konkurse, nes, mano manymu, šiandien ŠMC jau turi kelti visai kitus klausimus nei tie, kurie buvo čia pristatomi amžių sandūroje. Kadaise centras buvo vos ne vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje darbus galėjo pristatyti jauni menininkai, o dabar tų vietų vien Vilniuje – kasmet vis daugiau.
Atsiradus naujoms erdvėms didėja konkurencija. Taip pat žiūrovai vis dažniau keliauja po pasaulį, mato, koks įvairus gali būti šiuolaikinis menas.
– Ar jūsų žodžius galima laikyti pažadu, kad vyresnio amžiaus menininkų kūrybai taip pat atsiras vietos ŠMC salėse? Iki šiol nemažai jų jautėsi likę už borto – vieni dėl amžiaus, kiti dėl tradicinių kūrybos priemonių pasirinkimo.
– Keičiasi šiuolaikiškumo, o kartu ir šiuolaikinio meno supratimas. Jis darosi vis labiau polifoninis – įvairus visomis prasmėmis. Todėl norime kalbėti apie svarbias problemas, akcentuodami aktualumą, o ne parodų dalyvių amžių ar raiškos priemones.
Nereikia užmiršti ir to, kad mes gyvename ne meninio pasaulio centre, todėl mums svarbūs ir savi, gal kiek primiršti, bet iki šiol aktualūs kūrėjai, ir mūsų regiono – pavyzdžiui, Čekijos, Lenkijos, Suomijos ar Slovakijos – meno istorijai svarbūs menininkai.
ŠMC susikūrė tikrai gerą reputaciją tarptautinėje meno scenoje. Todėl, mano manymu, centras turėtų veikti kaip regiono šiuolaikinio meno lyderis, atsakingai balansuojantis tarp auditorijos plėtros, reagavimo į sociopolitines problemas ir pagarbos profesionaliam meno laukui.
– Keletą metų ŠMC buvo remontuojamas ir jis buvo tarsi išnykęs iš kultūrinio gyvenimo. Ar jau visi remonto darbai baigti?
– Daugeliui žiūrovų ŠMC atrodė neaktyvus dėl remonto ir karantino metų. Juk staiga pakilo medžiagų ir darbų kaina. Teko skaidyti remonto darbus, skelbti naujus konkursus. Net ir dabar, nors paskelbtas atidarymas ir surengta Baltijos trienalė, visi renovacijos etapai nėra užbaigti.
Renovacijos metu stengtasi kuo autentiškiau atkurti įspūdingą architekto Vytauto Edmundo Čekanausko kūrinį, atsisakyta kai kurių funkcinių elementų, pavyzdžiui, žaliuzių. Teks ieškoti būdų, kaip užtamsinti sales, kai to prireiks.
Šiuo metu neturime ir skaityklos, kuri jau buvo tapusi neatsiejama centro dalimi. Tačiau ar mums iš tiesų reikalinga vis didėjanti knygų ir leidinių apie šiuolaikinį meną saugykla, ar jos veikla turėtų keistis? Galbūt galėtume dalį leidinių perleisti kuriai nors Vilniaus bibliotekų.
Dar neturime ir kino salės. Tai turėtų būti tikras juodas kubas – žiūrovams patogi ir šiuolaikinių technologinių sprendimų nestokojanti erdvė, kurios repertuaras derėtų su menu, rodomu šalia. Tam jau esame gavę dalį lėšų.
– Kiek apleistas ŠMC skulptūrų kiemelis. Ar jis irgi bus atnaujintas?
– Taip, tas kiemelis kol kas nesutvarkytas, bet dirbame kartu su architektu Povilu Morozu, kuris kaip tik rašo doktorantūros darbą apie šį kiemelį. Akivaizdu, kad jį reikėtų labiau atverti miestui, suformuoti kaip vieną įdomesnių viešų vietų su gero meninio lygio skulptūros darbais. Jame galėtų vykti ir susitikimai, vasaros kino vakarai. Kažkada čia vykdavo poezijos skaitymai.
Tinkamai sujungus visas atnaujintas meno centro erdves – įėjimą, fojė, kiemelį, skaityklą, kino salę, kavinę – norėtųsi sukurti vietą, kurioje žiūrovai mielai leistų laiką ir apžiūrėję parodas. Tiesa, kavinės nuomos sutartis dar galios trejus metus, o vėliau bus galima ir ją labiau integruoti į bendrą centro veiklą.
– Gal ta remontų pauzė paranki naujam direktoriui – galima atversti baltą lapą ir viską sudėlioti savaip?
– Šių metų programa jau sudaryta, numatytos parodos pagrindinėse salėse. Mano balsas kol kas bus daugiau patariamasis – kartu su kuratoriais ir menininkais svarstysime, kaip būtų galima geriau ir įdomiau įgyvendinti tuos projektus.
– Savo laiške, kurį paskelbėte vos tik pradėjęs eiti pareigas, rašėte, kad norėtumėte, jog ŠMC ir jo padalinys Sapiegų rūmuose būtų ne vien meninių eksperimentų erdvės, bet ir diskusijų apie aktualias problemas centrai.
– Mūsų misija konkurencingame Vilniaus, Baltijos ar platesnio regiono kontekste yra aiškintis, kas tas šiuolaikinis menas ir šiuolaikiškumas plačiąja prasme. Kokie aktualiausi klausimai mūsų pasaulyje, kuris vis labiau byra, tampa vis labiau nenuspėjamas – tai ir dėl politikos, ir dėl karų, ir dėl ekologijos problemų.
Tos problemos kelia nerimo bangą, į kurią reaguoja ir menininkai, ir kuratoriai. Manau, kad ŠMC bus vieta, kurioje aktualūs klausimai bus aptariami, atspindimi ne vien vaizduojamojo meno kūriniuose, bet ir performansuose, kino, garso meno darbuose, poezijoje ar susitikimuose su kūrėjais ir kuratoriais.
– Vienas dažniausių priekaištų ŠMC buvo ne jame rodomo meno kokybė, o prastas ryšys su lankytojais. Juk ir šiandien nemažai menininkų įsitikinę, kad kalbėti turi patys meno kūriniai, o jei žiūrovas tos kalbos neišgirsta ar nesupranta, kaltas tik prastas jo išsilavinimas, o ne darbų autoriai ar kuratoriai. MO muziejus pirmasis aktyviai pasipriešino tokiam požiūriui ir žmonės mielai jį lanko.
– MO muziejaus pavyzdys svarbus daugeliui. Žinoma, lengviau kalbėti apie istorinį XX amžiaus meną nei apie tai, kas vyksta gyvai. Dar ir dėl to, kad šiuolaikinis menas turi ir spekuliatyvumo, kai svarbiu laikytas kūrinys po kiek laiko gali būti vertinamas jau ne kaip svarbus, o kaip pretenzingas.
Meno teoretikai šį šiuolaikinio meno aspektą sieja su vienu istoriniu įvykiu. 1971 m. JAV dolerio vertė buvo atrišta nuo aukso, JAV centrinis bankas ėmė spausdinti daug popierinių kupiūrų ir pasikeitė ne tik valiutos vertės samprata, bet ir kiti vertybiniai dalykai. Pasirodo, kad šį istorinį faktą galime sieti ir su šiuolaikinio meno atsiradimu.
Spekuliatyvumas – šiuolaikybės požymis. Juk nuo vieno išrinkto JAV prezidento Donaldo Trumpo pareiškimo gali pasikeisti akcijų vertė rinkoje. Tad kaip galime tikėtis, kad meno kūrinių vertė bus objektyvi ir nekis laikui bėgant? Juk daug kas priklauso ir nuo reklaminių triukų, ir kuratorių bei muziejų veiklos ar fantazijų.
Bet, grįžtant prie lankomumo, jau dabar daug kas ŠMC keičiasi. Svarstome, kaip geriau pasitikti žiūrovus, suteikti jiems daugiau informacijos. Šiuo metu ir ŠMC bilietų pardavėjai, ir salių prižiūrėtojai gali pakonsultuoti lankytojus, pakomentuoti kūrinius.
– Sapiegų rūmai nuo pat atidarymo buvo įtraukti į Vilniaus gidų maršrutus. ŠMC – taip pat istorinis pastatas, bet turistai retai čia užsuka?
– Ypač dabar, po restauracijos, tokia galimybė yra reali. Juk čia tiek nuostabių erdvių su unikaliais Vilniaus vaizdais pro langus. Bet iki šiol nebuvo patogių baldų, kad būtų galima ir pailsėti, ir apgalvoti parodą, ir apžvelgti miestą. Juk ir pastato architektui V.E.Čekanauskui tie vaizdai buvo svarbūs. Tad planuojame sukurti daugiau jaukių vietų tiesiog pabūti.
O dėl istorijos, tai ir paties pastato istorija labai įdomi – pavyzdžiui, net kelių jį tobulinusių architektų vizijos. Aš pats jau pradėjau rinkti įvairias istorijas. Manau, kad būtų tikslinga bendradarbiauti ir su Vilniaus miesto muziejumi, kuris šiuo metu yra mūsų artimiausias kaimynas.
* * *
Atviras žmonėms ir miestui
Naujasis Šiuolaikinio meno centro Vilniuje direktorius V.Klimašauskas jau pirmosiomis savo darbo dienomis parašė laišką meno bendruomenei ir platesnei publikai „apie atvirus regėjimus ir bendros ateities vizijas“. Čia nedidelė jo ištrauka.
„Vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių yra architekto Vytauto Edmundo Čekanausko suprojektuotų tuometinių Parodų rūmų (1967 m.) vizija.
Ji pagrįsta perregimumo principu – ŠMC įėjimas ir fojė sąmoningai suprojektuoti permatomi ir mažesni už kitus tūrius, kad iš Rotušės aikštės matytųsi Visų Šventųjų bažnyčia.
Kad vyktų komunikacija tarp dabar jau UNESCO saugomo senamiesčio ir į jį įterpto palyginti brutalaus modernistinio pastato.
Kad įėjimo ir laiptų erdvės būtų matomos iš skirtingų pastato pusių.
Pernai po kapitalinio remonto atidarytame ŠMC architektų Audriaus Bučo ir Marinos Bučienės siūlymu atkurtas lauko laiptinės permatomumas ir įvestas stiklo sienų motyvas, kuris žymi nukrypimus nuo autentiško V. E. Čekanausko projekto.
Taigi, tęsiant perregimumo temą norėtųsi matyti ŠMC atvirą ir skaidrų ne tik kaip pastatą, bet ir kaip instituciją“. /V.Klimašauskas/
