Ekspozicijoje nušvito ne tik A.Jusionio, bet ir dar penkių garsios menininkų Jusionių šeimos atstovų darbai.
„Saulės karštis ir raudonis. Kiek man artimų sielų džiaugiasi gyvenimu? Gyvena, dega visomis žmogiškomis aistromis. Viskas dega gyvenimu. Tapau savo jausmą. Drobėje aš gyvenu, tapau suvokdamas savąjį „aš“, ieškau savo namų spalvos begalybėje“, – taip menininko gyvenimo prasmę ir tikslą yra apibūdinęs A.Jusionis.
Pristato dinastijos kūrybą
Parodoje „6J“ pirmą kartą pristatoma visos Jusionių giminės kūryba – nuo vyriausiojo tapybos meistro Stasio Jusionio (1927–2022), jo žmonos dailininkės keramikės Aldonos Ličkutės-Jusionienės (1928–2007), tėvų keliu pasukusių sūnų Algimanto ir Vidmanto Jusionių (gim. 1961 m.) iki vaikaičių Rūtos Jusionytės (gim. 1978 m.) ir Lino Jusionio (gim. 1986 m.).
Kai A.Jusionis vadovavo Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriui, jam su žmona Violeta Jusioniene ir bendraminčiais šovė mintis įkurti meno galeriją senamiestyje.
Po dailininko mirties ji persikėlė į kitas patalpas, vėliau pakeitė pavadinimą į Naująją Klaipėdos galeriją.
O trečiasis virsmas susijęs su pastangomis įamžinti šios meno oazės sumanytojo A.Jusionio atminimą, kūrybą, indėlį į miesto kultūrą. Jo vardu pavadinta meno galerija „Jusionis...“, kaip ir paroda „6J“, lankytojams nuo šiol primins ne tiktai klaipėdietį dailininką, bet ir visą talentingą Jusionių giminę.
„Senąjį pavadinimą paliekame uostamiesčio politikams, seniai kalbantiems apie būtinybę įsteigti dailės galeriją-muziejų, kur būtų pagarbiai saugomi ir eksponuojami Klaipėdos krašto dailininkų kūriniai, aprėpiantys tarpukario ir dar ankstesnius laikotarpius. Mūsų galerijos kryptis nesikeičia – ir toliau pristatysime Lietuvos, užsienio šalių menininkų kūrybą“, – pažymėjo V.Jusionienė.
Marinistas Edvardas Malinauskas pavadinimą pakeitusios galerijos šeimininkei įteikė dovaną – daugiau nei prieš pusšimtį metų Palangoje paties nutapytą dinastijos pradininko S.Jusionio portretą.
Be spalvų nematė gyvenimo
A.Jusionis gimė Kaune, bet jo vaikystė prabėgo Vilniuje, tarp menininkų. Tėvams įsikūrus Antakalnyje nuo mažens domėjosi kaimynystėje gyvenusių Konstantino Bogdano, Augustino Savicko, Algirdo Petrulio, Vlado Karatajaus, Kazio Morkūno, Algimanto Stoškaus, kitų lietuvių dailės šviesulių kūryba – savo akimis iš arti regėjo, kaip atsiranda jų darbai. Jaunuoliui tai buvo pirmoji meno mokykla.
Įstojęs į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą pasirinko tekstilę, paskui mokslus tęsė Klaipėdoje – Lietuvos dailės instituto (vėliau akademijos) Vizualinio dizaino katedroje.
Dar mokydamasis pirmame kurse sumainė aukso žiedus su kurso drauge, jūrų kapitono dukra Violeta Monkute. Dirbo dailininku projektuotoju Klaipėdos dailės kombinate, dėstė Vizualinio dizaino katedroje.
Ne tekstilė ir ne dailininko apipavidalintojo darbas, o tapyba tapo didžiausia A.Jusionio gyvenimo aistra. Jis buvo dailininkų grupių „Prarastoji karta“, „Individualistai“ narys, ketverius metus vadovavo LDS Klaipėdos skyriui.
Amžininkai prisimena, kad A.Jusionio asmenyje buvo susilydęs menininko, savaip žvelgiančio į pasaulį, ir puikaus organizatoriaus, idėjų generatoriaus, atkakliai siekiančio užsibrėžtų tikslų, savybės. Apie tai byloja dailininko sumanyti leidiniai, parodos, meno plenerai, kiti projektai, išjudinę tais laikais sustingusį miesto kultūros gyvenimą.
Pačiam A.Jusioniui labiausiai rūpėjo kūryba. Ryškiomis spalvomis žaižaruojančios jo drobės dinamiškai virpa, šėlsta, audrina vaizduotę, teigdamos nesumeluotą gyvenimo tikrovę ir kūrėjo jausmų pilnatvę. A.Jusionis tapė tai, ką regėjo: Žemaitijos kaimų peizažus, miestų bokštus, vėjo kedenamas margaspalves bures mariose, geltonas smėlio kopas, raudonus saulėlydžius.
„Pilka miesto beprotybė artinasi į mane. Aš bijau pilkumos. Pilka nieko nesako. Pilka – nežinios spalva. Gyvenimas – tai spalvos.
Kai nėra spalvos, nėra tapybos. Nėra gyvenimo, nėra ir manęs“, – tuo šventai tikėjo vienas ryškiausių koloristų šiuolaikinės lietuvių dailės panoramoje.
A.Jusionio spalvų ekspresija, novatoriška drąsa skleidžiasi išvien su trapiomis ateities vizijomis. Jis pats kalbėjo: „Noriu, viliuosi, kad visa Klaipėda, tiek kartų deginta, naikinta, vėl atsigautų ir suklestėtų. Čia būta daug bokštų, kurių nebeliko, bet kada nors jie vėl rems dangų. Todėl mano drobėse tokia dažna burė – tikėjimo ir vilties simbolis.“
Giminės tradicijos neblėsta
Parodoje „6J“ eksponuojami trijų Jusionių kartų darbai – tarsi atverstas lietuvių dailės istorijos metraštis. Pradininkas S.Jusionis – buvęs ilgametis vaikų žurnalo „Genys“ meno ir vyriausiasis redaktorius, kūrė portretus, natiurmortus. Bet labiausiai išgarsėjo kaip peizažų virtuozas.
Keramikė, profesorė A.Ličkutė-Jusionienė kūrė pano visuomeninių pastatų interjerams, horeljefus, bareljefus, erdvines kompozicijas, tonuotą balto šamotinio molio, figūrinę, skulptūrinę, abstrakčių formų keramiką. Šiai menininkei nebuvo svetima ir pedagoginė veikla.
Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos dėstytojas V.Jusionis – išskirtinis, savito braižo tapytojas. Jo kūryboje siurrealistiškai nušvinta zoomorfiniai motyvai, senovės Egipto, Babilono, persų, japonų kultūrų įvaizdžiai.
Giminės tradiciją tęsia A.Jusionio duktė – tapytoja ir skulptorė R.Jusionytė. Ši Vilniaus dailės akademijos (VDA) absolventė daugiau kaip du dešimtmečius gyvena ir darbuojasi Prancūzijoje.
Rūtos kuriamos keistos, kartais net bauginančios terakotos skulptūros, tapyba perteikia vyrišką ir moterišką pradus, primena žmonių ir gyvūnų prigimtį.
Kito trečiosios menininkų kartos atstovo tapytojo L.Jusionio kūriniai primena geometrines abstrakcijas, bet, atidžiau įsižiūrėjus į darbus, atpažįstami konkretūs tikrovės vaizdiniai. M.K.Čiurlionio menų mokyklą baigęs V.Jusionio sūnus Linas Vilniaus universitete gilinosi į filosofijos mokslus, o paskui atsigręžė į dailę – VDA įgijo freskos ir mozaikos magistro laipsnį.
