Sostinės „Vartų“ galerijoje atidaryta L.Jusionio paroda „Resort“ (liet. „Kurortas“) kviečia į naują kūrybinę kelionę, keliančią nostalgiją ir melancholiją.
Siūlydamas žiūrovams pažvelgti į egzistencialistų ir romantikų pamėgtus Alpių peizažus autorius provokuoja mintis apie „Gražiosios epochos“ (pranc. „La Belle Époque“) – taikaus laiko tarp dviejų karų – pabaigą, apie Stefano Zweigo memuarų „Vakarykštis pasaulis“ įžvalgas.
Subtiliai brėžiamos paralelės tarp tų laikų ir šių dienų pasaulio konfliktų, juntama nežinia dėl esamos tvarkos. Malonumas, nuovargis ir nerimas susipina didelėse įtaigiose drobėse.
Atrodo visai logiška, kad ši paroda atidaryta netrukus po antrojo „Vartų“ galerijos aukciono, surengto kartu su Ukrainą remiančiomis organizacijomis „Stiprūs kartu“ ir „Demus AM“. Aukcionui buvo pasiūlyti žinomų Lietuvos menininkų, tarp jų ir L.Jusionio, darbai – visi jie buvo nupirkti. Už šiuos pinigus bus rengiamos stovyklos žuvusių Ukrainos karių vaikams.
– Ne pirmą kartą atiduodate tikrai vykusius savo paveikslus labdaros aukcionams. Kas skatina aukoti? – paklausiau 38 metų tapytojo L.Jusionio.
– Daviau darbus gal keturiems labdaros aukcionams, skirtiems Ukrainai paremti. Pirmasis buvo surengtas su galerija „Vartai“ tiesiog feisbuke – kas daugiau pinigų pervedė „Blue/Yellow“, tas ir gavo kūrinį.
Šiaip džiaugiuosi, kad prie tos paramos jau esu prisidėjęs penkiais ar šešiais paveikslais.
Karo pradžioje ypač norėjosi prisidėti, nes visko labai trūko. Dabar – jau kiek kitokios aukojimo intencijos, pavyzdžiui, našlaičių stovykloms.
Juk prasidėjus karui tapyba atrodė šiek tiek absurdiška veikla: kaip įmanoma tokiu metu galvoti apie estetiką, apie grožį, apie subtiliomis užuominomis veikiančius dalykus.
Norėjosi nors tokiu būdu, nors finansiškai padėti ukrainiečiams.
– Parodos pavadinimas tarsi kviečia į kurortą, tačiau paveikslai su monumentaliais kalnų kurorto slidžių tramplinais verčia prisiminti istoriją, Antrojo pasaulinio karo pradžią, Austriją, kuri žavi savo kalnų kurortais.
– Taip pat ir pokarį. Juk tuomet buvo kilęs kurortų kūrimo bumas.Kai aš važinėju po tuos pačius kalnus dviračiu, tai labai matyti.
Tai vyko Europai atsigaunant po Antrojo pasaulinio karo, prasidėjus Europos integracijai. Juk buvo manoma, kad daugiau tokio didelio karo Europoje nebebus, kad pasaulyje viską galima racionaliai sutvarkyti.
– Ne sykį minėjote, kad ir po kalnus mėgstate važinėti dviračiu. Gal žiemą dviratį iškeičiate į slides kalnų kurortuose?
– Taip, kartais nuvažiuoju paslidinėti. Bet tai tikrai nėra pagrindinė mano aistra. Šuolių su slidėmis bokštai viename iš paveikslų atsirado tikrai ne iš asmeninės patirties.
– Ar taip tik atrodo, ar jūsų darbai iš tiesų darosi vis abstraktesni?
– Gal iš tiesų man norisi dar labiau judėti abstraktumo link, daugiau galvoti apie plastinius ir spalvinius sprendimus. Bet mano darbai visuomet prasideda nuo kokio nors motyvo, kuris kelia asociacijas, visuomet egzistuoja konkretus šaltinis, iš kurio jis atsirado.
– Kurortas, kurį jaunesni žmonės dažniausiai mato kaip savaitgalio pramogų arba atostogų vietą, iš tiesų yra ir ligos vieta, kurioje nevilties yra ne mažiau nei vilties pasveikti. Užtenka prisiminti kad ir Thomo Manno „Užburtą kalną“.
– Taip. Ir parodoje nuotaikos dviprasmiškos – tarp hedonistiško malonumo ir nusivylimo kartėlio.
Juk Alpių regionas – ir egzistencialistų pabėgimo vieta. Galima pamatyti, pavyzdžiui, Friedricho Nietzsche namelį, kuriame jis leisdavo vasaras. Tada prasiplečia ir mąstymo laukas – tai ir pokario klestėjimo bumas, ir optimizmas, įsikūnijantis į tuos bokštus, kurie lieka po olimpinių žaidynių, nes jų tiesiog nebereikia.
Bet kartu – ir tie prasminiai sluoksniai, kurie atveria egzistencialistų idėjų kontekstą: Hermanno Hesse ar F.Nietzsche, klajojančių po Alpes.
Žmogiška liga taip pat gali tapti metafora, primenančia visos civilizacijos bėdas. Visa tai sukosi galvoje, kai dirbau prie parodoje eksponuojamų paveikslų, todėl nieko kategoriškai neteigdamas pasirinkau pavadinimą, kuris turi lengvumo, bet ir atkartoja tas mintis. Kaip ir ankstesnių mano parodų pavadinimai – „Siesta“, „Nuopuolis“. Iš meno dažnai reikalaujama, kad jis būtų labai rimtas, o man patinka tokia bravūra.
– Kurortas – viltis pasveikti, viltis, kad bus geriau?
– Arba paskutinė galimybė. Kai viskas beprasmiška, lieka tik mėgautis malonumais. Visiems reikėtų daugiau ilsėtis ir mėgautis gamta, sportu, kultūra, o ne savo istorinius kompleksus spręsti kitų žmonių gyvenimo sąskaita. Aukščiausias menas – mėgautis.
– O tapyba – tai sunkus kasdienis darbas ar dažniau mėgavimasis žaidimu su spalvomis ir formomis?
– Tapau, kai noriu, kai turiu laiko. Galiu ir pauzes daryti. Yra tame ir žaidimo elementų, smagumo. Yra ir darbo. Kai kada labiau norisi dviratį minti. Ir dažnai.
– Jūsų žmona skulptorė Marija Šnipaitė dalyvavo programoje „Renkuosi mokyti“ ir šiuo metu dirba mokytoja M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Jūs dėstote Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Ar mokytojo darbas – tai tik būdas užsidirbti lėšų gyvenimui ir kūrybai ar kažkas daugiau?
– Stabilumas ir galimybė turėti finansinį pagrindą – svarbus dalykas. Tačiau ir pats bendravimas su mokiniais, galimybė jiems patarti, padėti suteikia daug geros energijos. Kai mokyklą baigia tavo klasė, labai įdomu stebėti, kaip jiems seksis toliau.
Man meno mokykloje svarbus ir dar vienas dalykas – bendravimas su kolegomis. Esu pats jauniausias mokytojas, tad labai įdomu pasikalbėti su visai kitos kartos kūrėjais. Visuomet laukiu, ką jie pasakys apžiūrėję mano parodą, nes tai – ne mandagūs komplimentai, o profesionalų pastebėjimai.
– Jau per parodos atidarymą buvo aišku, kad beveik pusė joje eksponuojamų paveikslų – nupirkta. Ar jūsų nežeidžia tai, kad kartais žmonės perka paveikslus tik todėl, kad jie tinka prie interjero?
– Ne, nemanau, kad tai turėtų žeisti. Visuomet malonu, kad kažkas domisi ar džiaugiasi įsigijęs mano darbą. Man kartais tenka pabendrauti su tais žmonėmis per parodų atidarymus, tai iš tiesų dažnai būna labai įdomūs ir intelektualūs žmonės.
– Sovietmečiu ir nepriklausomybės pradžioje buvo populiaru nusipirkti darbą užsukus į dailininko dirbtuvę, pasikalbėjus, išgėrus kavos ar dar ko nors. Dabar, kai finansinę pirkinio pusę dažniausiai sutvarko galerijos, ar sulaukiate svečių studijoje?
– Dabar užsuka įvairių meno kursų dalyviai. Pavyzdžiui, Justė Jonutytė atveda savo klausytojų grupę.
Vėliau kai kuriuos jų susitinku jau parodoje. Meno edukacija suaugusiems, potencialiems kolekcininkams – populiarus ir galbūt visiems naudingas dalykas.
– Po karantino ypač jaučiamas išaugęs susidomėjimas įvairiais meno kursais, ekskursijomis su menininkais ir kuratoriais?
– Tikrai taip. Įvairių renginių, susitikimų su menininkais – tikrai daugiau. Bet tai turi ir kitą pusę – asmeninės iniciatyvos mažiau, visi laukia renginio, susitikimo su menininku, ekskursijos. Mano manymu, šiek tiek trūksta žmonių asmeninio, individualaus įsitraukimo.
Giminės – žinomi menininkai
L.Jusionis gimė 1986 m. Vilniuje, augo žinomų dailininkų šeimoje. Menininko tėvas V.Jusionis ir senelis S.Jusionis – tapytojai, senelė – keramikė A.Ličkutė-Jusionienė, dėdė – tapytojas A.Jusionis, pastarojo dukra R.Jusionytė – Paryžiuje gyvenanti tapytoja ir skulptorė.
Žmona skulptorė M.Šnipaitė – žinomo skulptoriaus M.Šnipo dukra.
L.Jusionis mokėsi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kurioje mokytoju dirbo jo tėvas, tačiau jos nebaigė. 2005–2007 m. studijavo filosofiją Vilniaus universitete, po dviejų kursų vėl grįžo prie dailės.
2010 m. mokėsi Valstybinėje dailės akademijoje Štutgarte (Vokietija). 2011 m. baigė bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Dėsto tapybą Vilniaus J.Vienožinskio dailės mokykloje.
Grupinėse ir personalinėse parodose L.Jusionis dalyvauja nuo 2009 m. Prieš 13 metų galerijoje „Vartai“ buvo atidaryta pirmoji autoriaus personalinė paroda, o „Resort“ – jau septintoji.
L.Jusionio kūriniai įtraukti į MO muziejaus, „Lewben Art Foundation“, „BTA Art“, privačių Lietuvos bei užsienio kolekcininkų kolekcijas.
