H.Nitschas (1938–2022) – menininkas ir kompozitorius, Vienos akcionizmo judėjimo pradininkas, kurio kūryba peržengia tradicinių meno kūrinių ribas. Jo performansuose ir akcijose naudojamos tokios išraiškos priemonės kaip dažai, kraujas, vynas, vaisių sultys ir paskerstų gyvūnų kūnai.
Šio menininko darbai provokuoja išgyventi būties, gyvenimo bei mirties realybę ir atspindi jo siekį sujungti skirtingas meno formas į visus žiūrovo jausmus veikiančią visumą – totalinį meno kūrinį (Gesamtkunstwerk). Šis terminas siejamas su vokiečių kompozitoriumi Richardu Wagneriu, kurio skirtingų meno sričių sintezės idėjos ypač domino H.Nitschą.
Paroda perkelia žiūrovus iš kiek pasakiškos S.Eidrigevičiaus erdvės į visai kitokį meno pasaulį, kuriame tenka prisiminti, kad visai šalia vyksta karas ir liejasi kraujas. Dar prieš kelerius metus daugelis į H.Nitscho parodos kūrinius būtų žvelgę kaip į provokaciją, bet šių dienų pasaulyje išryškėja jų keliami egzistenciniai klausimai.
Meno istorikai kruviną H.Nitscho ir jo bendraminčių meną laiko nuoroda į bandymus ištrinti atsiminimus apie gėdingą Austrijos kolaboravimą su Vokietija Antrojo pasaulinio karo metais.
Tėvas žuvo kare su Rusija
Kur slypi tokios kruvinos ir kartu įtaigios šio austrų menininko kūrybos ištakos? „Gimiau Vienoje 1938 metais ir užaugau per Antrąjį pasaulinį karą. Vaikystėje, 1943–1945 metais, kiekvieną mano dieną lydėjo bombardavimai. Mano tėvas žuvo Rusijoje. Karas pavertė mane kosmopolitu ir visų nacionalizmų bei visokios politikos priešininku dar tuomet, kai buvau moksleivis“, – rašė H.Nitschas.
Pats menininkas yra prisipažinęs, kad vaikystėje bijojo, nes puikiai suvokė, ką reiškia mirti, netekti savo namų. Jam teko klausytis, kaip motina šaukiasi Dievo pagalbos, stebėti pašnibždomis besimeldžiančius žmones.
„Kai išėjome iš rūsio, viskas buvo išdegę. Juodi debesys. Daugybė pastatų buvo visiškai sugriauti arba pusiau sulyginti su žeme. Išsityčiota iš viso pasaulio, jis paverstas grynuoju absurdu“, – pasakojo kūrėjas.
Beje, iš mokyklos jis buvo išmestas už nepažangumą. Vėliau pats prisipažins, kad netgi nesistengė mokytis. Tačiau nuo vaikystės jam sekėsi piešti, todėl pavyko įstoti į Vienos grafikos institutą. Ten jis visa galva pasinėrė į meno pasaulį. Pirmiausia – religinio meno. Nutapė ne vieną kūrinį nukryžiavimo tema, o jo diplominis darbas buvo Biblijos viršelis.
Kūryba verta kalėjimo
Dar studijų metais H.Nitschas susidomėjo poezija, proza, teatru ir klasikine muzika. Jį sužavėjo idėja sukurti visa tai jungiantį meno kūrinį: nuo graikų tragedijų iki kompozitorių Richardo Wagnerio, Claude’o Debussy, Arnoldo Schönbergo ar dailininko Vasilijaus Kandinskio kūrinių.
Menininką domino ne tik katalikybė, bet ir įvairių religinių kultų mistika, taip pat lyginamoji religijotyra, psichoanalizė ir filosofija. O vėliau iš to išsikristalizavo sumanymas kurti ne atskirus paveikslus ar performansus, o žiūrovo pojūčius veikiantį „Orgijų ir misterijų teatrą“.
Baigęs studijas H.Nitschas pradėjo dirbti grafikos dizaineriu Vienos technikos muziejuje. Turėjo erdvią studiją ir po kelerių metų grįžęs prie tapybos dirbo jau visai kitaip – tapė tiesiog taškydamas raudonus dažus, daugiau dėmesio skirdamas ne rezultatui, o pačiam tapymo procesui. Tokiu būdu sukurtus kūrinius jis pavadino „Pirmosiomis Kryžiaus kelio stotimis“.
1961 m. susipažinęs su menininkais Gunteriu Brusu, Otto Muhlu ir Rudolfu Schwarzkogleriu subūrė aktyvių performansų kūrėjų grupę, kuri į meno istoriją įrašyta kaip Vienos akcionizmas. Tarp pirmųjų jų akcijų – „Kraujo vargonai“, ją papildė to paties pavadinimo manifestas ir laikraštis.
Menininkai užsimūrijo rūsyje, o po kiek laiko juos išlaisvinusi publika galėjo apžiūrėti ten sukurtų darbų ekspoziciją. Tarp jų buvo ir daugelį papiktinusi žemyn galva nukryžiuoto ėriuko skerdena.
Vienos akcionistai šešerius metus Austrijos sostinėje Vienoje rengė parodas, veiksmo spektaklius ir tapybos akcijas, kurias lydėjo skandalai, publikos protestai ir policijos vizitai.
H.Nitschui per tą laiką buvo skirti trys įkalinimai ir pusmetis lygtinai. 1966 metais Vienos menininkai buvo pakviesti į Londono festivalį „Destruction in Art“. H.Nitscho pasirodymą publika sutiko entuziastingai, bet Londono policija jį nutraukė, o rengėjai atsidūrė teisme.
Grįžęs iš Londono ir dėl policijos persekiojimų priverstas palikti Austriją menininkas išsikraustė į Miuncheną. Netrukus sulaukė žinios, kad Jonas Mekas kviečia atvykti į Niujorką ir pristatyti „Orgijų ir misterijų teatro“ akciją. JAV jis susitiko su „Fluxus“ judėjimo menininkais ir rengė performansus J.Meko įkurtos Kino kūrėjų sinematekos pastate.
Menininkas ir jo mūzos
H.Nitschas buvo vedęs tris kartus. Su pirmąja žmona Eva Krannich jis susipažino būdamas 25 metų. Eva tuo metu buvo devyniolikmetė pedagogikos studentė, todėl teko palaukti porą metų, kol jie galėjo susituokti. Pirmųjų akcijų Vienoje metu ji palaikė ir net išlaikė mylimąjį, nes iš savo meno jis nieko neuždirbdavo.
Tačiau gyvenimas su nuolat į skandalus įsiveliančiu ir policijos prižiūrimu vyru jauną moterį greitai išvargino. Sugrįžęs iš Londono festivalio „Dekonstrukcija mene“ H.Nitschas sužinojo, kad žmona pateikė skyrybų prašymą.
„Labai nuliūdau. Likau be nieko. Išvykau iš Vienos 1967 m., nuvažiavau į Miuncheną ir susiradau mielą draugę Beate König. Ji mane priėmė“, – tą sunkų periodą prisiminė H.Nitschas.
B.König buvo vaikų psichologė, turtinga moteris. Kaip ir pirmoji žmona, ji rūpinosi H.Nitschu, finansavo jo rengiamas akcijas.
„Mano darbų pristatymas Amerikoje buvo pirmoji tikrai didelė sėkmė. Didįjį penktadienį grįžau į Miuncheną. Beate mane pasitiko oro uoste. Po kelių dienų supratome, kad norime susituokti“, – savo autobiografijoje rašė menininkas.
1971 m. Beate padėjo H.Nitschui įsigyti Prinzendorfo pilį šalia Vienos, kuri tapo pagrindine jo „Orgijų ir misterijų teatro“ pasirodymų vieta.
B.Nitsch žuvo avarijoje 1977 metais. Menininkas sunkiai išgyveno netektį. Jį palaikė bičiuliai ir senyvo amžiaus motina. Bolonijos Šv.Liucijos bažnyčioje H.Nitschas atliko performansą, skirtą žmonos atminimui.
„Ji man vėl padėjo, nes šios akcijos metu supratau, jog mano muziką turi sudaryti tik ilgi, ištęsti garso blokai. Tai padėjo suvokti, kuria linkme turėčiau vystyti savo muzikinę kūrybą“, – prisipažino akcionistas.
Kelionė į Lietuvą
Trečiąja menininko žmona tapo Rita Leitenbor. Ji studijavo psichologiją Berlyne. Domėjimasis alternatyviais gydymo metodais 1985 metais ją atvedė į Prinzendorfo pilį – mat vienas šiurpokų Orgijų ir misterijų teatro akcijų tikslų buvo padėti jose dalyvaujantiems žmonėms atsikratyti pasąmonėje susikaupusių trauminių patirčių, išlieti emocijas.
Po metų jie apsigyveno kartu, o kiek vėliau sukūrė šeimą.
„1988 m. aš atstovavau Austrijai Sidnėjaus bienalėje. Surengiau didelę tapybos akciją. Buvo didžiulis visuomenės susidomėjimas. Tais pačiais metais vedžiau R.Leitenbor. Nuo tada ji skatino ir palaikė mano kūrybą ir tapo mano vadybininke. Rita dalyvavo visoje mano veikloje“, – džiaugėsi menininkas, savo vestuvių metais atšventęs penkiasdešimtmetį.
R.Nitsch dėka Prinzendorfo pilis buvo restauruota profesionaliai, laikantis visų paminklosaugos reikalavimų. O po menininko mirties ji rūpinasi jo palikimo išsaugojimu ir sklaida.
„Mudu su H.Nitschu Lietuvoje lankėmės 1986 m. Tai buvo viena pirmųjų mūsų bendrų kelionių, jos metu viešėjome Maskvoje, Leningrade ir Vilniuje. Tada Lietuvoje dar viešpatavo gūdus komunizmas, bet mudu buvome įsimylėję, tad mėgavomės gera kompanija ir džiaugėmės kelione. Apsistojome viešbutyje „Lietuva“ (dabar „Radisson Blue“).
Vienas iš nedaugelio mano pažįstamų lietuvių – J.Mekas.
Jis taip mylėjo gyvenimą, buvo toks linksmas ir energingas žmogus, kad visada maniau, jog lietuviai veikiausiai bus šiaurės pietiečiai. Jonas buvo ilgametis H.Nitscho draugas, su juo susitikdavome kaskart atvykę į Niujorką. (...)
Savo kūryba H.Nitschas visada siekė į mūsų būtį įnešti intensyvumo. Kūrybą jis norėjo suprasti ir pateikti kaip visumą. Tiek žiaurumą, tiek grožį. Visa, kas paviršutiniška, jam buvo svetima ir atgrasu. Galima sakyti, kad jo kūryba – būties šlovinimas.
Jis tai išdėstė žodžiais: „Noriu, kad drama išsiplėstų iki šventės. Noriu sukurti gražiausią žmonijos šventę, neturinčią jokio kito preteksto – tik patį gyvenimą, noriu, kad mes žinotume, jog esame, ir noriu, kad tas faktas, jog esame, būtų šlovinamas, o mūsų buvimas taptų švente, linksma, nuoširdžia švente.“
Dabar, praėjus beveik 40 metų po pirmosios pažinties su Lietuva, nekantrauju pamatyti, kaip Nitscho barokinė kūryba bus sutikta katalikiškoje šiaurėj“, – parašė R.Nisch, rengdamasi parodai Panevėžyje.
SKAIČIAI IR FAKTAI
Lietuvoje personalinė H.Nitscho paroda surengta pirmą kartą. Joje pristatoma išsami menininko kūrinių kolekcija, kurią Panevėžio muziejui paskolino Graco meno kolekcionieriai ir Vienoje įsikūręs Nitscho fondas.
Parodoje atskleidžiama šio garsaus austrų kūrėjo naudota technikų įvairovė ir pristatoma beveik 60 metų menininko kūrybos retrospektyva: tapyba, įvairiausi meno ir tikrovės santykio apmąstymai, kelias savito akcijų teatro link.
Lankytojai gali pasinerti į H.Nitscho performansų pasaulį, išvysti pirmojo šešių dienų trukmės „Orgijų ir misterijų teatro“ dokumentaciją, jo tapybos kūrinius, vadinamus veiksmo tapyba, įsigilinti į menininko mintis apie meną.
Ekspoziciją papildo ir lietuvių menininko Jono Meko, parodos autoriaus bičiulio filmas „Scenos iš Hermanno Nitscho gyvenimo“. Jis rodomas atskiroje muziejaus erdvėje – ilgame siaurame balkone ir pasakoja apie pusę amžiaus trukusią dviejų menininkų draugystę, jų ieškojimus, kelionių patirtis, šventes, dalyvavimą H.Nitscho akcijose.
Paroda „Gesamtkunstwerk“ skirta tik pilnamečiams lankytojams (N-18). Ji veiks iki kovo 30 d.
