„Titaniko“ parodų salė virto zoologijos sodu
Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ veikianti Laisvydės Šalčiūtės kūrybos paroda „Bestiariumas“ žiūrovus džiugina, stebina ir šokiruoja. Mat menininkė į šių dienų pasaulį pažvelgia per viduramžių bestiariumų ir Renesanso kunstkamerų prizmę.
Pasak parodos kuratorės Laimos Kreivytės, ši paroda – lyg apverstas zoologijos sodas. Dvikojai ir keturkojai padarai ganosi drobėje ir popieriuje, o juos stebi visareginti žmogbeždžionės akis.
Gyvūnai iš viduramžių bestiariumų ir menininkės vaizduotės, mitinių pasakojimų ir interneto platybių verkia krokodilo ašaromis ir kukuoja iš sudužusių laikrodžių. Tai XXI a. bestiariumas, kur chimeros virto hibridais, o kentaurai – kvadroberiais.
Kaip žiūrėti šią parodą? Iš arti ir iš toli. Praskriejant kaip kometai pro kūrinius, kad jie suktųsi kaip dangaus kūnai kosminiame filme.
Tačiau geriausia įbedus nosį į kūrinį tyrinėti stebuklingą gyvūnijos, augalijos ir suvirtualėjusios žmonijos pasaulį. Nes kiekviename darbe užkoduota daugybė mokslinių, ezoterinių, mitinių, religinių, literatūrinių ir meninių nuorodų, kurios paradoksaliu būdu susikabina į prasmingą pasakojimą.
L.Šalčiūtė (gim. 1964 m.) – viena aktyviausių šiuolaikinių Lietuvos vidurinės kartos konceptualių menininkių. 2018 m. menininkė įgijo meno daktaro laipsnį. Ji kuria tapybą, menines instaliacijas, meninius objektus, fotografijas, grafiką, piešinius, literatūrinius tekstus.
Žinomo keramiko „Šokiai“ linksmina žiūrovus
Audriaus Janušonio kūrybos paroda „Šokiai“ galima pasimėgauti Dailininkų sąjungos galerijoje. Joje eksponuojami naujausi autoriaus objektai, instaliacijos, piešiniai ir monotipijos.
Prieš keletą metų autoriaus bičiulis apie jo kūrybą parašė, kad „gestas yra molyje sustingęs judesys, šokis, autoriaus sušoktas studijoje“. Ši mintis įkvėpė kūrėją daugiau dėmesio skirti įvairiausiems šokiams.
„Pastaruoju metu kiek mažiau lipdžiau molį. Lipdžiau siūlą, kad susikurčiau vis naują modelį piešimui iš natūros. Tada piešiau, kūriau monotipijas, graviravau akmens masės plyteles, jas pjausčiau, vėl jungiau... Sukausi ratu. Vazoms panaudojau vestuvėms dovanotos stiklinės vazos siluetą. Keraminės figūros, galvos, paukščiai – vis ieškau naujos prieigos prie senų temų“, – sakė A.Janušonis.
Mat ši paroda – apie liniją, kuri yra ir priemonė, ir tikslas, fiksuota judesio trajektorija, objekto siluetas ir siužeto vingis, forma, kuri yra turinys. Skirtingos medžiagos diktuoja savo taisykles. Graviruota juoda plytelė primena antkapių plytas, taip pat turi stilistinių sąsajų su tatuiruočių pasauliu.
Nieko nuostabaus, nes jų atlikimo būdas toks pat: liniją kalanti adata. Monotipijos – palyginti švelnūs judėjimo trajektorijų pėdsakai. Medinės konstrukcijos atsirado kaip priemonės keramikai eksponuoti, o vėliau tapo savarankiškais darbais – mažąja architektūra.
A.Janušonis (gim. 1968 m.) – vienas pirmųjų Lietuvos keramikos menininkų, pasiūlęs visiškai naują santykį su medžiaga ir erdve, pradėjęs kurti instaliacijas, turinčias pasakojimą, savitą parodos siužetą.
Pravertos durys į australiškus J.Mikševičiaus pasaulius
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje surengta retrospektyvinė paroda „Jurgio Mikševičiaus pasauliai“ – pirmas tokios didelės apimties Australijoje kūrusio lietuvių menininko J.Mikševičiaus (1923–2014) kūrybos pristatymas Lietuvoje.
Šimtųjų dailininko gimimo metinių proga Australijoje plačiai nuskambėjo jo kūrybinis fenomenas, surengta nemažai asmeninių parodų. Vilniuje pristatoma dailininko dukrų Carolynos Leigh ir Helenos Miksevicius suformuota ir Lietuvai padovanota reprezentatyvi ir vertinga kolekcija – 77 tapybos ir grafikos darbai bei dalis jo asmeninio archyvo.
Dailininko kūrybinis palikimas – peizažai, portretai, natiurmortai, abstrakčios kompozicijos, piešiniai. Naujos spalvinės harmonijos paieškos, moderni raiška suartina jį su Paulo Klee abstraktais ir avangardistiniais eksperimentais, meditacinės nuotaikos – su indiška misticizmo praktika.
Daugialypėje menininko kūryboje susipina skaudžios europinės karo patirtys, meilė Australijos kraštovaizdžiui, šiltas ir jautrus santykis su žmogumi, sakralumo matmuo.
J.Mikševičius gimė 1923 m. Šiauliuose. 1941 m. šeimai pasitraukus iš Lietuvos mokėsi Berlyne, nuo 1946 m. studijavo architektūrą Darmštato technikos universitete. 1948 m. dailininkas emigravo į Australiją. Buvo vienas Baltijos šalių menininkų grupės „Šešios kryptys“ („Six Directions“) steigėjų.
Dar studijų metais ir vėliau, rengdamasis pedagoginei veiklai, J.Mikševičius domėjosi religiniais ir filosofiniais hinduizmo tekstais, Indijos menu. Ne sykį keliavo po Indiją (1978, 1982, 1987 m.), praktikavo budizmą.
Apie 1978 m. J.Mikševičius pasitraukė iš viešojo meninio gyvenimo, tačiau kūrybos neapleido, tapė iki paskutinių gyvenimo dienų.
Fotografas Vilniaus tvarkymą mato kaip draskymą ir griovimą
Šunytės Pepės žvilgsnį pro langą į gimtąjį Vilnių, kuris keičiasi per greitai, Rotušėje surengtoje parodoje „Išsėtinė konstibacija C“ pristatė fotomenininkas Gintaras Zinkevičius.
Dar visai neseniai šuo bėgiojo po pievas ir krūmynus, o dabar visur aptverta, visur kažkas pastatyta. Ir gyvūnui, ir jo šeimininkui bei parodos autoriui tas perstatinėjimas ir gražių vietų naikinimas atrodo absurdiškai.
„G.Zinkevičiaus fotografijose Vilniaus statymas, tvarkymas, lopymas įgauna priešingą reikšmę – tai yra miesto draskymas, ardymas, griovimas. Žmonės su ryškiaspalvėmis liemenėmis taip mėsinėja gyvą miesto kūną, kad iš skausmo norisi rėkti net žiūrovams.
Šiais darbais fotografas išreiškia nusivylimą, pyktį, gailestį, apmaudą, kaip beatodairiškai, nepaisant miesto tradicijų, istorijos, skonio, gamtos ir gyventojų interesų, yra keičiamas Vilnius“, – pažymi istorikas Tomas Vaiseta.
Atrinkęs apie penkiasdešimt fotografijų iš daugelį metų kaupto archyvo G.Zinkevičius užmezgė dialogą ir su Vilniaus rotušės pastatu. Čia surengta jo paroda turėtų veikti kaip akibrokštas, skatinantis susimąstyti apie tapatybę ir kaitą, apie kultūros vertę, apie prievartinius pertvarkymus, miesto vadovų parsidavimą kapitalui ir vilniečio savijautą nebesavame mieste.
G.Zinkevičius (gim. 1963 m.) – fotomenininkas, nuo XX a. pabaigos fiksuojantis savo gimtojo Vilniaus virsmą iš sovietinio šabakštyno nepriklausomos šalies sostine, kurios skverus ir kiemus skubiai pasiglemžia sukti tipai, visur skubantys užrašyti „Privati valda“.
Savo kūrybą pristato juvelyrikos meistrai iš viso pasaulio
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje lankytojų laukia VII tarptautinė juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: Nepasakok man istorijų!“ – didžiausias šiuolaikinės juvelyrikos meno renginys Lietuvoje, kurioje savo darbus pristato net 130 menininkų iš 30 šalių.
Bienalės kuratorės Jurgitos Ludavičienės manymu, juvelyrikos meno kūriniai istorijų pasakojimo antplūdžio laikotarpiu žiūrovui atskleidžia esmę be žodžių.
„Istorijų būna perteklinių, dirbtinių, žlugdančių ir smaugiančių, o juvelyrikoje tiek daug dalykų, kurie esti už istorijų ir sukuria vertę bei potyrį savaime.
Mineralai ir akmenys, medžiagos, kurios reikalauja kūno ir prisilietimo, natūralios ir menininkų sukurtos formos, kurios traukia žvilgsnį ir neprašo paaiškinimų, visa tai suvokiama be žodžių. Yra didžiulis skirtumas tarp konteksto, praturtinančio suvokimą, ir dirbtinio pasakojimo, apraizgančio tuščių žodžių vėriniais“, – įsitikinusi kuratorė.
Bienalę lydi net dvi personalinės parodos: juvelyrės Eglės Čėjauskaitės-Gintalės „Ujei“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje bei Julios Obermaier „Tylios svajos“ galerijoje „Vilnensis“.
