Valdovų rūmų muziejus, tęsdamas ilgametį bendradarbiavimą su Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi, šią savaitę Lietuvos publikai pristatė naują parodą „Italų Renesansas iš Vavelio: Botticelli, Tiziano“. Joje eksponuojami kūriniai priklauso dviejų tapybos mokyklų – Florencijos ir Venecijos – meistrams.
Žavėjimasis antika, spalvų plastika, idealizuoto grožio žmonių vaizdavimas – tai bene žinomiausio Florencijos dailininko, novatoriaus, garsiojo paveikslo „Veneros gimimas“ autoriaus Sandro Botticelli (1445–1510) kūrybos bruožai.
Venecijos mokyklos meistrai garsėjo spalviniais kontrastais, dinamiškumu ir realistiniu žmonių vaizdavimu. Būtent šios mokyklos paveikslai XV–XVI a. buvo valdovų ir didikų dvaruose ypač geidžiami meno kūriniai, dėl kurių varžėsi monarchai nuo Portugalijos iki pat Lenkijos, Lietuvos ar Švedijos.
Parodoje galima išvysti ryškiausių Venecijos mokyklos tapytojų kūrinius: „Urbino Veneros“ autoriaus Tiziano (1488/1490–1576) ir jo dirbtuvės tapytojų paveikslus, Pariso Bordone (1500–1571) ir Jacopo Palmos Jaunesniojo (1548–1628) kūrinius.
– Kodėl iš Krokuvos karališkosios pilies pasiskolinote būtent šiuos paveikslus? Gal temą pasufleravo su Valdovų rūmais susijusi Barboros Radvilaitės meilės istorija? – paklausiau I.Račicko, 25 metų Valdovų rūmų muziejaus Parodų ir leidybos skyriaus koordinatoriaus.
– Venecijos mokyklos darbus ypač mėgo mūsų valdovai. O S.Botticelli taip pat garsėjo tuo, kad išaukštino moters grožį. Meilė – visais laikais aktuali tema. Kadangi Krokuvos kolegos paskolino tuos paveikslus, kurie puošia jų nuolatinę ekspoziciją, paroda veiks neilgai, todėl norėjosi mūsų lankytojams parodyti tokius Renesanso laikų kūrinius, kurie sudomintų kiekvieną.
Paveikslai gana skirtingi ir savo ekspresija, ir tapymo maniera. Be to, vieni tapyti ant lentų, kiti – ant drobės, bet visuose juose skleidžiasi meilės, uždraustos meilės ar aistros temos. Ankstyviausias paveikslas nutapytas XV a. pabaigoje, o vėlyviausias – XVII a. pirmajame ketvirtyje.
– Ankstyviausias – tai apvalus S.Botticelli darbas „Dievo Motina su Kūdikiu ir angelais“? Jo sukūrimo istorija susijusi ir su autoriaus meilės nuotykiais?
– Taip, Madona šiek tiek primena jo mylimąją – kilmingą ištekėjusią damą Simonettą Vespucci, kuri buvo laikoma gražiausia Florencijos moterimi. Dailininko kūrinių moterys atitinka to meto grožio etaloną. Galima pastebėti, kad deivė Venera, Dievo Motina ir dailininko mylimosios portretas turi nemažai bendrų bruožų.
Madonos ir kūdikio veidai nutapyti labai realistiškai. Moters veidas kiek išilgintas, o vaiko – ne. Kūdikis primena vieno S.Botticelli mokytojų vienuolio Fra Filippo Lippi kūrybą. Tas dailininkas ne tik pats pasitraukė iš vienuolyno, bet ir pagrobė kilmingos šeimos dukrą, patikėtą vienuolyno globai ir auklėjimui. Jie susilaukė sūnaus Filipino, kuris užaugęs tapo S.Botticelli mokiniu.
S.Botticelli didelę įtaką darė neoplatonizmo idėjos, teigusios, kad dieviškumas ir grožis yra neatsiejami dalykai. Tai, kas dieviška, gražu, o tai, kas yra gražu, turi būti dieviška. Su šiomis idėjomis dailininkas susipažino Medici dvare.
Beje, apvalios formos paveikslai nebuvo labai populiarūs ir visiškai išnyko XVI a. pradžioje. Tačiau S.Botticelli juos labai mėgo ir yra nutapęs apie dešimt tokio formato darbų. Tarp jų – ir žymiausi jo religinės tematikos kūriniai.
Būtent XV a. pradėta tapyti tokius religinius paveikslus, kurie buvo skirti ne Bažnyčiai, o asmeniniam pamaldumui.
Parodoje eksponuojamame darbe angelas laiko rožes, kurios yra Marijos besąlygiškos meilės Atpirkėjui simbolis, o kartu ir aliuzija į Senojo Testamento Giesmių giesmę, kurioje daug labai kūniškos aistros. Tai vienintelis tempera tapytas darbas parodoje.
– Antras svarbus šios parodos akcentas – Tiziano ir jo dirbtuvių paveikslas „Meilės alegorija“, kuris daugeliui primins jo „Vedybų alegoriją“, saugomą Luvro muziejuje?
– Taip, tai iš tiesų labai įspūdingas kūrinys. Iki šiol ginčijamasi, kuri iš tų alegorijų buvo sukurta anksčiau, nes abu paveikslai nutapyti panašiu laiku. Ir jų kompozicijos labai panašios. Kairėje sėdi moteris, šalia jos – vyras, net rūbai iš dalies panašūs, tačiau nuotaika visai kitokia.
Čia puikiai matyti, kaip dailininkų gyvenimas veikia jų kuriamus vaizdus. Pirmoji Tiziano santuoka buvo laiminga, žmona jį labai mylėjo. Jai mirus jis susituokė antrą kartą ir šį sykį nepasisekė. Kaip tik tuo metu nutapyta „Vedybų alegorija“, kurioje moteriškė visiškai tuščiomis akimis žiūri į tolį tuo metu, kai vyras su šarvais liečia jos krūtį. Kupidonas paveiksle susirišęs savo strėles ir net nesiliečia prie moters.
O „Meilės alegorijoje“, kuri eksponuojama parodoje, moteris Kupidono lanką ir strėlę laiko savo rankoje. Tai ne vedybinės, o visai kitokios meilės personifikacija. Istoriniai šaltiniai mini, kad kaip tik tuo metu dailininkas susirado meilužę.
– Ar šiame Tiziano paveiksle vaizduojama dailininko mylimoji?
– Yra daug versijų. Viena populiariausių teigia, kad „Meilės alegorijoje“ vaizduojamas mitas apie Psichę ir Kupidoną. Psichė buvo karalaitė, pati gražiausia mirtingoji moteris, kuriai grožio pavydėjo net deivės. Ją pamilo pats meilės dievas Kupidonas ir lankydavo karalaitę nakčia, kad ji nematytų jo veido. Kupidonas paveiksle tradiciškai pavaizduotas kaip sparnuotas kūdikėlis.
Paveiksle Psichė gražinasi laukdama mylimojo atėjimo. Todėl prieš ją laikomas veidrodis, bet ji užsisvajojusi į jį net nežiūri. Veidrodis – žemiškojo grožio laikinumo simbolis.
O kiti tyrinėtojai mano, kad čia nutapyta meilės deivė Venera ir karo dievas Marsas, mat vyras pavaizduotas su romėniškais šarvais.
– Paveiksle „Dievo Motina su Kūdikiu, šv.Jonu Krikštytoju ir šv.Cecilija“ šventoji muzikos ir muzikantų globėja taip pat primena Tiziano mylimąją. Tačiau šį paveikslą tapė jau ne meistras, o jo mokiniai. Iš kur panašumas?
– Čia reikėtų paaiškinti, kaip tos garsių menininkų dirbtuvės veikdavo. Juk jose dirbdavo daug menininkų, kurie galėtų kurti skirtingus darbus. Todėl tam, kad išliktų garsiojo dailininko stilius, pats meistras parengdavo specialias eskizų knygas. Jose būdavo surinkti įvairiems jo kūriniams naudoti eskizai – kaip turėtų atrodyti rankos, pirštai, kojos, galva, šukuosena ir kitos detalės. Pagal tuos eskizus dirbtuvių dailininkai tapydavo ir portretus.
Todėl šiame Tiziano dirbtuvių paveiksle šv.Cecilijos veidas labai panašus į kituose Tiziano paveiksluose tapytas moteris: plaukų surišimu, veido bruožais.
Tai irgi asmeniniam pamaldumui skirtas paveikslas, kurio veikėjai niekaip negalėjo susitikti realybėje. Šv.Cecilija gyveno jau po Kristaus mirties, o Jonas Krikštytojas buvo nedaug vyresnis už Jėzų, taigi negalėjo būti tas barzdotas vyriškis, kuris vaizduojamas kūrinyje. Galima manyti, kad jį užsakė žmonės, kurių globėjai buvo būtent šie šventieji.
Įdomu, kad paveiksle nematyti šventųjų aureolių. Tizianas tai perėmė iš savo mokytojo Giovanni Bellini, kurio „Dievo Motiną su Kūdikiu“ Valdovų rūmų muziejuje buvo galima pamatyti šį pavasarį.
– Neįprasto formato P.Bordone paveikslas „Diana ir Kalista“ – dar viena mitologinė meilės istorija su kūniškos meilės scenomis?
– P.Bordone – garsus mitologinių siužetų tapytojas, garsėjęs kaip nuogo kūno menininkas, dažnai tapydavęs nuogas moteris. Jis – vienas žinomiausių Tiziano mokinių, tiesa, nelabai sutarė su savo mokytoju.
Vėliau jis tapo oficialiu Prancūzijos valdovo Pranciškaus I dvaro dailininku. O mums P.Bordone svarbus dar ir dėl to, kad karalienė Bona Sforza buvo su juo susitikusi Venecijoje. Manoma, kad ji užsakiusi jam paveikslą, kuris nėra išlikęs.
„Diana ir Kalista“ – tai pasakojimas apie draudžiamą meilę. Dailininkas rėmėsi Ovidijaus „Metamorfozėse“ aprašyta populiaraus mito versija. Deivės Dianos sekėja nimfa Kalista, pasižadėjusi išsaugoti skaistybę, buvo suvedžiota pačia Diana pasivertusio Dzeuso. Maudynių metu pastebėjusi, kad Kalista laukiasi, deivė ją išvarė, o paskutinėje paveikslo scenoje nimfą nužudo įpykusi Dzeuso žmona deivė Hera.
Manoma, kad šis darbas, kaip ir Tiziano „Meilės alegorija“, buvo užsakytas kaip vestuvių dovana. Paveikslas nutapytas ant ilgos lentos, kuri galėjo būti kraičio skrynios dalis.
– J.Palmos Jaunesniojo paveikslo „Juozapas ir Potifaro žmona“ herojė pati priekabiauja prie savo vyro vergo. Ar moters vilioklės personažas buvo populiarus tais laikais?
– J.Palma Jaunesnysis buvo vienuolis, todėl nenuostabu, kad nutapė daug religinių, biblijos istorijas vaizduojančių siužetų. Šis paveikslas – ne išimtis.
Dailininkas pasinaudojo Šventojo Rašto Pradžios knygoje aprašyta Juozapo istorija. Brolių į vergiją parduotą Juozapą bando suvilioti jo šeimininko, faraono sargybos viršininko Potifaro žmona. Tai vienintelis parodos paveikslas, kuriame taip atvirai vaizduojama kūniška aistra.
Meistriškas šviesotamsos žaismas išduoda, kad dailininkas mokėsi ne tik Venecijoje, bet ir Romoje. Moteris nutapyta šviesi, o Juozapas – tamsus, nusisukęs į šešėlį, tačiau paveikslo fono gama yra atvirkštinė. Viliotoja skendi tamsybėje, o jaunuolis, kuris melagingai jos apkaltintas pateks į kalėjimą, išeina į šviesą.
XVI–XVII a. sandūroje moteris viliotoja buvo labai populiarus paveikslų siužetas. Iš biblinių istorijų tai ir karalienė Estera, ir Suzana, kurią apšmeižė gašlūs teisėjai.
J.Palma Jaunesnysis buvo ypač mėgstamas to meto aukštuomenės, monarchų. Lietuvos ir Lenkijos valdovai Vazos taip pat buvo įsigiję jo kūrinių.
Nuolatinėje Valdovų rūmų ekspozicijoje galima pamatyti jo paveikslą „Suzana ir seniai“.
