Galerijoje „Vartai“ surengtoje parodoje „Kartotės ir ritualai“ pristatoma naujausia N.Vasiliauskaitės kūrinių serija. Ji buvo sukurta ekspozicijai įtakingoje šio miesto meno institucijoje „Kunstraum Munchen“.
Menininkės darbų centre atsiduria vadinamieji sekretai – stiklu uždengti rasti objektai, atspindintys konkrečią praeities akimirką ar dieną.
– Kas traukia Vokietijoje pripažintą menininkę sugrįžti į Vilnių su savo darbais? – paklausiau 40-ąjį gimtadienį šiemet šventusios N.Vasiliauskaitės.
– Kaip ir daugelį – gimtinės ilgesys. Juk išvažiavau norėdama daugiau išmokti, iš arti pamatyti, kaip dirba man įspūdį darantys menininkai. Jau buvau sukūrusi šeimą, dėsčiau Vilniaus dailės akademijoje. Dabar smagu turėti tą siūlo galą Lietuvoje, kuris man labai svarbus.
Kita priežastis – pažintis su „Vartų“ galerininke Laura Rutkute. Juk mano kūriniai atkeliavo į Vilnių šios galerijos jau pristatyti tarptautinėse meno mugėse Varšuvoje ir Vienoje. „Vartuose“ jau kelis kartus dalyvavau grupinėse parodose, o šį sykį buvau pakviesta surengti personalinę parodą.
– Kaip jūs atsidūrėte Miunchene?
– Amžių sandūroje mezgėsi pirmieji „Erasmus“ programos ryšiai. Mes su kolege buvome pirmos studentės iš Lietuvos Miuncheno menų akademijoje. Ta akademija susidomėjau per vitražo simpoziumus Lietuvoje, kuriuos rengė profesorius Algirdas Dovydėnas.
Juose dalyvavo ir Miuncheno menų akademijos dėstytojas Thierry Boisselis, kurio darbai buvo sukurti naudojant mums naujas ir labai įdomias technologijas.
Pusmetis „Erasmus“ programos – labai nedaug. Svajojau sugrįžti ir baigusi mokslus Vilniuje pabandžiau įstoti į Miuncheno akademiją. Man pavyko patekti tarp keturių laimingųjų, nors pretendavo daugybė žmonių iš viso pasaulio. Įstojo dar du vokiečiai ir vienas dailininkas iš Pietų Korėjos. Studijavau septynerius metus. Ten renkiesi ne specialybę, o profesorių ir studijos pas jį vyksta be jokių pažymių ar egzaminų.
Įdomu, kad visi studentai labai daug dirba. Ne dėl pažymio, o dėl savęs. Mat vasarą vyksta tradicinės studentų darbų parodos, į kurias ateina galerininkai, muziejininkai ir kolekcininkai. Jos sutraukia tūkstančius žiūrovų.
– Septyneri metai studijų po studijų. Kaip į tai reagavo jūsų vyras?
– Kadangi man taip svilo padai, į Vokietiją išvažiavome kartu. Vyras irgi gana greitai integravosi, sėkmingai dirba finansų srityje. Turime dukrą, jai jau penkeri metai.
– Esate gavusi įdomią stipendiją, skiriamą menininkėms, turinčioms vaikų. Net neįsivaizdavau, kad tokios stipendijos egzistuoja.
– Per vieną studentų vasaros parodą mano darbai sudomino žmones iš fondo „Alexander Tutsek Stiftung“ (nekomercinė organizacija, kurios tikslas – meno ir techninių mokslų populiarinimas. – Red.). Šis nevalstybinis, privačių asmenų įkurtas fondas finansiškai remia daugelį Miuncheno muziejų, kaupia savo meno kolekciją.
Įdomu, kad fondas ne tik suteikdavo lėšų darbui sukurti, bet vėliau ir įsigydavo tą kūrinį. Jo parama man buvo labai svarbi ir studijų metais, ir jas baigus. Pernai gavau šio fondo stipendiją, kuri skiriama menininkėms, dirbančioms su stiklu ir turinčioms ikimokyklinio amžiaus vaikų. Taip stiklas vėl atsirado mano kūriniuose „sekretų“ pavidalu.
– O kokios buvo sąlygos? Teko kraustytis su visa šeima į kokią nors menininkų rezidenciją?
– Ne, tai buvo tiesiog solidi finansinė parama. Konkursas vyko visoje Vokietijoje, iš viso skirtos penkios stipendijos. Niekur nereikėjo vykti. Tiesa, kartais mes visos susitikdavome ir kalbėdavomės apie kūrybą ir įvairiausias problemas, su kuriomis susiduriame augindamos vaikus.
Nuostabu, kad už tą stipendiją nereikėjo niekam atsiskaityti ar pateikti kokius nors rezultatus. Mecenatai sakė, jog ji skirta tam, kad menininkėms nereikėtų kasdien sukti galvos, kaip pragyventi ir pasirūpinti vaikais. Kad galima būtų šiek tiek atsipalaiduoti ir daugiau laiko skirti kūrybai – nusipirkti reikalingos technikos, pakeliauti, pasisemti žinių. Tuos pinigus galėjome leisti kur tik norėjome.
– Leidote laiką su dukra pramogų parkuose?
– To jai tikrai netrūksta. Nemažai keliavome. Kai mama laiminga, realizuoja save kūryboje, tai ir vaikas laimingas.
Aš nusipirkau didesnį ir geresnį spausdintuvą, su kuriuo galima kurti įvairius meninius atspaudus darbams. Ir medžio pjaustymo mašinėlę. Tos stipendijos dėka sukūriau visus tuos kūrinius, kurie eksponuojami „Vartų“ parodoje.
– Nors atrodo, kad moterys turi vis daugiau galimybių, bet su motinyste susijusios problemos vis tiek išlieka?
– Taip, vis dar trūksta supratimo, su kuo susiduria mamomis tapusios menininkės. Kai kurios galerijos net vengia su jomis dirbti. Atvirai sako, kad tau nepavyks, tu nesugebėsi išlikti meno lauke, nes turi rūpintis vaiku.
Tačiau situacija po truputį keičiasi, yra daug sėkmingai dirbančių meno žvaigždžių, kurios atvirai kalba apie savo motinystę. Tokios stipendijos taip pat liudija, kad pagaliau atkreipiamas dėmesys į šitą žmonių grupę. Juk būtent dukra man padėjo atidžiau pažvelgti į mano vaikystę, rasti naujų temų kūrybai.
– Svečioje šalyje jūs sukūrėte parodą iš lietuviškų atsiminimų?
– Joje viskas – apie Lietuvą, apie mano vaikystę Mažučių kaime pas močiutę. Dar sovietiniais laikais vasarą mane ten nuveždavo tėveliai, nes patys daug dirbdavo. Kiekvienas šios parodos kūrinys įkūnija kokį nors konkretų prisiminimą ir perkelia mane į tuos laikus. Todėl paroda labai asmeniška ir net, sakyčiau, intymi.
Labai retai dirbu su vaikystės prisiminimais. Kartais juos paliesdavau, užsimindavau, bet niekada nebuvau realizavusi meno kūrinyje. Beje, visi kūriniai padaryti mano rankomis. Neužsakinėju reikalingų detalių, nes pats darbo procesas man yra labai svarbus. Dirbdama išgyvenu savo prisiminimą ir tarsi apvelku jį kamufliažiniais drabužiais. Todėl kūriniai – daugiasluoksniai.
– Ar tie prisiminimai skaudūs? Esate užsiminusi, kad paauglystėje netekote tėvo.
– Taip, abu mano tėvai mirę, bet turiu labai stiprų ryšį su močiute. Yra ir skaudžių prisiminimų, bet tai jau išgyventa, dabar į tai žiūriu pozityviai.
Be jų nebūčiau ta, kas esu. Juk po tėvelio mirties bandydama susitvarkyti su emocijomis atradau dailę, pradėjau piešti tušu. Manau, kad tai mane išgelbėjo ir gelbėja iki šiol, padeda neužsisklęsti prisiminimuose, bendrauti su išoriniu pasauliu.
– Parodoje nemažai žirnių – ir ankščių, ir žirniukų. Vaikystėje juos mėgote?
– Jie – iš prisiminimų. Kai kur tie žirniai labai tikroviški, kitur – labiau suabstraktinti. Būdama ketverių metų aš su vyresniais kaimo vaikais bėgdavau į žirnių lauką. Atsimenu net savo marškinėlius su krintančiais žirniukais. Susikišau tuos marškinėlius į šortus ir prisikroviau žirnių. Gerai atsimenu tą akimirką, kai bėgu, o žirniai krinta pro šortus ant žvyrkelio. Tai vienas ankstyviausių mano prisiminimų.
– O vėliau atsirado „sekretai“?
– Taip, juos turbūt daugelis vaikų darė. Rinkdavome viską, ką rasdavome, – visokius atsitiktinius daiktus. Kišdavome juos po stiklo šukėmis ir užkasdavome. Šios parodos kūriniai yra tarsi kūnai, nes epoksidinės dervos paviršiai primena odą, juose galima pamatyti tuos „sekretus“ primenančius atvėrimus. Lyg užuominą į vidinio pasaulio ar sielos apnuoginimą.
– Tie sielos langeliai sugrąžino į jūsų kūrinius stiklą – medžiagą, nuo kurios prasidėjo jūsų karjera?
– Taip, jiems naudoju pūstą stiklą, kuris sukurtas Vokietijos stiklo fabrike „Glashutte Lamberts“. Jame senoviniais būdais pučiamas ir gaminamas stiklas. Jis turi labai natūralią tekstūrą. Ir po juo aš pakišu visokius simbolius – lyg akis, lyg žvaigždes. Visur matomos žvaigždės, iš dangaus žvelgiančios akys – jungtis tarp žmogaus, esančio kažkur toli, ir jo namų.
– Vokietijoje ilgokai užsibuvote. Kas jus ten laiko? Sėkminga karjera? Galimybė turėti puikią dirbtuvę?
– Taip, iš tiesų turiu nuostabią studiją Miunchene. Konkurso būdu ją buvau gavusi penkeriems metams, o šiemet vėl gavau dar penkeriems, iki 2030 metų. Laimėjimas – ne vien sėkmės reikalas. Menininkas privalo daug dirbti, rengti parodas, būti matomas savo miesto publikai. Mat bavarai labai nori, kad svarbūs dalykai vyktų būtent čia.
Tai miestui priklausančios patalpos – buvusi viena didžiausių Europoje menininkų kolonijų.
Šiuo metu ten yra daugiau kaip šimtas studijų, kuriose įsikūrę apie 400 menininkų. Aš turiu nemažą erdvę – daugiau kaip 40 kv. metrų, 10 metrų aukščio, su atskiru įėjimu.
– Gal iš tos būtinybės gyventi toliau nuo namų, prisitaikyti prie kitos šalies atsirado ir jūsų kūryboje labai svarbi mimikrijos tema, kai medžiagos imituoja vienos kitas: derva – odą, akmuo – medį?
– Man iš tiesų įdomus ribų trynimas: tarp išorės ir vidaus, kūno ir asmens, eksterjero ir interjero. Sulankstyta antklodė virsta peizažu, kuriuo galima užsikloti, o tinklelis – vartais į laimę. Tai ypač akivaizdu ir prieš porą savaičių Vilniuje atidarytoje mano vieno kūrinio parodoje „Laimikis“ „apiece“ galerijoje (stiklo konstrukcija V. Kudirkos ir M. K. Čiurlionio gatvių sankryžos skvere. – Red.).
Įdomios ir tos manipuliacijos, kai medžiagos tarsi apsikeičia savo savybėmis. Kai pažvelgus atrodo, kad daiktas minkštas, o iš tiesų jo paviršius – kietas. Panašių manipuliacijų šiandien labai daug mūsų gyvenime ir ypač socialinėse medijose. Darosi sunku atskirti, kas yra tikra, o kas – ne.
SKAIČIAI IR FAKTAI
Vilniuje baigė vitražo studijas
N.Vasiliauskaitė 1984 m. gimė Vilkaviškyje, gyvena ir kuria Miunchene, Vokietijoje.
2011 m. Vilniaus dailės akademijoje (VDA) baigė vitražo studijas ir įgijo magistro laipsnį. Absolventė buvo pakviesta dėstyti vitražo kompoziciją ir darbus medžiagoje tuometinėje VDA Monumentaliosios dailės katedroje (dabar – Įvietinto meno katedra). Trumpai dėstė ir monumentaliosios dailės istoriją.
2018 m. Miuncheno vaizduojamųjų menų akademijoje „Frei Kunst“ baigė studijas stiklo ir keramikos klasėje pas profesorius N.Prangenbergą ir N.Wermers.
Darbai buvo pristatyti reikšminguose tarptautiniuose projektuose ir parodose, įskaitant „Vent“ galeriją Vienoje (Austrija), „Galerie der Kunstler“ Miunchene, „Kunstverein“ Miunchene, „Westwerk“ galeriją Hamburge (Vokietija), „Miranda Kuo“ galeriją Niujorke (JAV), „Ulm“ muziejų Vokietijoje.
2018 m. pelnė Bavarijos kultūros ministerijos stipendiją gyventi ir kurti menininkų rezidencijoje „Villa Concordia“ Bamberge (Vokietija).
