Šiuo metu jis įgyvendina intriguojantį projektą „Vienas šimtas“, kuriame fotografuoja žmones įvairiuose gyvenimo etapuose, atskleisdamas jų pasakojimus ir emocijas.
K.Meliausko nuotraukos primena, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, o gyvenimas kupinas nepakartojamų akimirkų.
– Kaip pradėjai fotografuoti ir kaip to išmokai?
– Paauglystėje daug laiko praleisdavau filmuodamas, vėliau į mano rankas pateko kelios knygos apie fotografiją. Perskaičiau ir susidomėjau. Tačiau iš tikrųjų visko išmokau žiūrėdamas „YouTube“ – praleisdavau po kokias 8 valandas per dieną, vis labiau įsigilindamas į fotografijos meną. Kiekvieną dieną semdavausi žinių, mokydavausi iš klaidų ir vis atrasdavau naujų dalykų. Nors iš tikrųjų neturėjau konkretaus plano tapti fotografu – viskas įvyko natūraliai, bet labai greitai ir spontaniškai.
– O ką būtum pasirinkęs, jei po mokyklos nebūtum pradėjęs fotografuoti? Ar turėjai kitų planų, minčių, kuo galėtum užsiimti?
– Baigiau profesinę mokyklą ir dar besimokydamas maniau, kad kai tik ją baigsiu, ką nors sugalvosiu, kuo nors būsiu, turėsiu aiškią kryptį. Prisimenu, buvo pavasaris, gal kovo mėnuo, iki mokyklos pabaigos buvo likę trys mėnesiai. Artėjo tas laikas, vis dar nesugalvojau, ką veiksiu, nieko neturėjau mintyse ir tiesiog viskas atėjo staiga. Mano dabartinė žmona tuo metu studijavo dizainą, o viena jos paskaitų buvo apie fotografiją. Ji turėjo kamerą, kurią kartais pasiskolindavau, taip pradėjau fotografuoti. Žinios apie fotografiją kaupėsi pamažu ir palaipsniui, natūraliai nusprendžiau tapti fotografu.
– Kodėl dauguma tavo nuotraukų yra juodai baltos?
– Nežinau kodėl, bet man asmeniškai juodai balta fotografija turi žavesio. Dažnai žmonės sako, kad fotografuoti juodai baltai yra lengviau – užmeti filtrą ir nuotrauka iškart atrodo geriau. Iš dalies tai tiesa: jei nuotrauka nėra labai gera, juodai-baltas filtras gali šiek tiek pagelbėti. Tačiau svarbiausia yra pati nuotraukos esmė – tinkamai pagautas momentas, gera kompozicija. Man juodai balta fotografija padeda pašalinti nereikalingus paviršinius elementus ir išryškinti esminę nuotraukos dalį, matyti giliau. Bet visai neseniai pasiėmiau spalvotą juostelę ir nusprendžiau pabandyti fotografuoti. Išryškinęs nuotraukas supratau, kad man vėl pradėjo patikti spalvos. Galbūt dabar išbandysiu ir spalvotą fotografiją. Nuoat ieškau naujovių.
Anksčiau, prieš keletą metų, kai fotografuodavau žmones su skaitmenine kamera juodai baltai, pradėjau jausti, kad kartojuosi. Žinojau įvairių triukų ir niuansų, padedančių gauti gerą nuotrauką, bet fotosesijos pradėjo tapti vienodos. Tuo metu pagalvojau, kad reikia ko nors nauja, tada atradau juostą, o ja vėl reikalauja kitokio fotografavimo, tai buvo visiškai naujas patyrimas.
– Kaip priverti žmones jaustis patogiai prieš kamerą? Ar pats dar jauti stresą prieš fotosesijas?
– Tas stresiukas gal ir būna, bet jis labai minimalus, labiau jaučiu džiaugsmą ir laukimą, kada viskas prasidės. O šiaip vieną dieną pagalvojau apie tai, kad nors yra daugybė fotografijos kursų, kuriuose žmonės investuoja į techniką, nustatymus ir kompoziciją, bet niekada nesu matęs kurso, kuris pabrėžtų, kaip svarbu fotografui išmokti bendrauti su klientais. Juk fotografas visada žiūri į savo modelį, todėl ryšio palaikymas yra esminis dalykas. Nereikia kurti tokio ryšio, kad žmogus taptų tavo draugu, bet būtina išmokti, kaip bendrauti, kada ką pasakyti ir kada geriau patylėti.
Pavyzdžiui, jei matau, kad žmogus yra įsitempęs, niekada nesakau: „Kodėl tu toks įsitempęs? Atsipalaiduok!“ Tokia frazė gali tik dar labiau sukelti stresą, jis jaučiasi dar blogiau. Per fotosesijas stengiuosi juokauti ir sukurti lengvą atmosferą, nes humoras padeda atsipalaiduoti. Arba kitas pavyzdys: jeigu noriu, kad žmogus šypsotųsi, nesakau „šypsokis dabar natūraliai“, nes klientas pasimes. Bandau ryšį kurti ir per judesį, paprašau, kad žmogus judėtų, žiūrėtų į šoną, nesvarbu kur, sukurti tokį lengvą chaosą ir išmušti iš vėžių, tam, kad jis nebegalvotų, o tada ir atsiranda tikrumas ir natūralumas.
– O ar pats mėgsti fotografuotis?
– Ne, nemėgstu. Nežinau nei ką daryti, nei kaip, bet ir nebandžiau turėti rimtos fotosesijos su kitu fotografu. Mane nebent mano žmona pafotografuoja minimaliai, kartais tiesiog telefonu, kartais rimčiau. Tas ir yra keista, nes atrodo kitam gali pasakyti viską – kaip stovėti, kaip pozuoti, atsipalaiduoti, kaip ką daryti, o pats labai pasimetu.
– Kaip išlieki pastebėtas ir unikalus? Ar nejauti konkurencijos su kitais fotografais?
– Aš tai kaip tik mėgstu pakalbinti kitus kolegas, jei tik sutinku renginiuose ar šiaip kur nors, tai tikrai nelaikau juos nei konkurentais, nei priešais, nes konkurentas esi tik pats sau, kiekvieną kartą padarydamas kokį projektą ar fotosesiją bandai vis nustebinti ir žengti toliau.
Manau, jog klientų, žmonių yra visiems pakankamai. Aš visada norėjau daryti tai, kas man patinka, ir kad žmonės ateitų pas mane su tikslu gauti būtent tai, ką aš siūlau. Tikiuosi, kad jie ateina žinodami, jog aš galiu jiems suteikti tai, ką darau geriausiai, manau, jog viskas taip ir pasiskirsto.
Turiu patarimą pradedantiesiems ar megėjams fotografams – reikia pasirinkti patį aukščiausią tašką, patį geriausią pasaulio fotografą ir siekti jį pasivyti ar pranokti. Aš pats taip ir dariau, radau daug užsienio fotografų, labai žavėjausi, stebėjau jų darbą ir stengiausi atkartoti jų technikas. Taip pat ir labai įsiklausyti kitų – negalvoti, jog aš geriau žinau, nes kartais net nefotografuojantis žmogus gali patarti ką tokio, ką galėsi vėliau pritaikyti ir pasimokyti, todėl negalvoti, jog viską žinai geriausiai.
– „Instagrame“ keli daug įvairaus, originalaus turinio – juokauji, rodai ir savo gyvenimo užkulisius. Ar tai yra irgi savotiška marketingo strategija? Ir ar manai, jog marketingas gali turėti įtakos žinomumui?
– Žinai, labai jaučiasi, kada žmogus daro viską natūraliai, iš širdies, ir kada yra taikomos marketingo strategijos. Jų aš tikrai neturiu, tiesiog darau ką sugalvoju ir manau, kad taip organiškai ir išsivystė tie juokeliai ar kitos idėjos. Nėra dirbtinumo, kad turiu dabar kažką būtinai padaryti, manau, jog ir žmonės jaučia, kada nėra sintetikos.
– Kokios fotosesijos patinka žmonėms, kokias tendencijas pastebi?
– Jaunimas dabar mėgsta kuo blogesnę kokybę (juokiasi). Iš esmės, kai pradėjau fotografuoti su juostele, pastebėjau, jog jos populiarumas yra labai išaugęs. Jauni žmonės mėgsta pasiimti vienkartinius fotoaparatus su juostele ir fotografuotis, dabar tai yra tikrai labai populiaru. Gal dėl to, kad jaunesnė karta jau turėjo geresnes kameras, geresnę kokybę ir yra pratę prie to gero vaizdo, todėl nori tam tikro analogo. Iš savo pusės galiu pakomentuoti, jog žmonės nebemėgsta „nulaižytų“ nuotraukų, glamūro, nori tikrumo, gyvumo, na, kaip mano profilyje (juokauja). Nenori, kad jaustų, jog čia yra surežisuota fotosesija, o kaip tik, atrodo, lyg netyčia pagautas kadras, bet čia kalbu apie savo klientus, gal kitur yra kitaip, nežinau.
– Kaip pradėjai fotograufoti juostiniu fotoaparatu?
– Aš niekada nenorėjau juo fotografuoti tik dėl to, kad tai populiaru, juostą atradau kaip tobulą įrankį – kaip matau per akis, taip tas kadras ir pavyksta su juosta, o su skaitmeniniu būna, jog žiūri, atrodo, lyg viskas gerai, bet nuotrauka vis tiek netokia. Darbo, aišku, daugiau, įprastai važiuoji i fotosesiją, padarai pora tūkstančių nuotraukų, jeigu 10 atsirenki, tai jau yra laimėjimas. O juostoje yra 36 kadrai, tai kiekvieną kadrą ir vertini, tiksliau, daugiau apgalvoji.
– Kuris tavo darytas projektas buvo tam pačiam įdomiausias, svarbiausias? Ar turint dabartines žinias, kažką keistum?
– Keisčiau tik tai, jog daryčiau viską juostiniu fotoaparatu. Labiausiai įsimintinas projektas buvo per karantiną, kai fotografavau žmones iš jų balkonų. Buvo pirmasis karantinas, pavasaris, šeštadienis, taip šilta ir mieste nei vieno žmogaus, bendrauji su žmonėmis per balkoną ir rašant tas tekstas, idėjos, visos mintys labai lengvai dėliojosi. Čia buvo vienas pirmųjų socialinių projektų, bet labiausiai įsimintinas ir labai nostalgiškas. Dabar vis tęsiu projektą „Vienas šimtas“, kuriame fotografuoju šimtą žmonių, nuo gimimo iki 100 metų amžiaus. Liko sumaketuoti knygą, parašyti tekstą ir tikiu, jog jis tikrai pralenks tiek karantino projektą, tiek visus kitus, tai netgi kiek gaila jį atiduoti.
– Fotografai, operatoriai visada būna už kadro, ar niekada nesinori būti labiau matomu, sulaukti daugiau dėmesio?
– Aš visada norėjau ko nors pasiekti, tapti geru fotografu, bet nenoriu tapti pagrindiniu dalyviu, būti dėmesio centre, norisi, jog pirmiausiai eitų mano darbas, kūryba, o tada aš, o ne atvirkščiai. Noriu, jog žmonės galvotų: o, kokios geros nuotraukos, kas jas padarė? O ne o, koks gražus, fainas žmogus, o nuotraukos šiaip sau, tai kažkaip to netrūksta. Bet į Oskarus nuvažiuoti norėčiau, atsiimti kokio apdovanojimo. (Juokiasi.)
– Kaip susiplanuoji savo laiką ir viską spėji, kai dirbi pats sau? Ar tempi laiką iki paskutinės minutės, ar moki viską susidėlioti?
– Aš ir šiaip gyvenime greitesnis žmogus, tai stengiuosi labai viską greitai atiduoti, sutvarkyti, nes aš pats tuo degu, tai greitai ir padarau. Man labai nepatinka laikyti kompiuteryje medžiagą, ją konservuoti, norisi kuo greičiau ją paruošti. Yra buvę, kai važiavome į Vilnių, padarėme fotosesiją, dar grįžau vėlai vakare, pasiėmiau iš studijos ryškalus išryškinti juostelei, kad grižęs namo galėčiau viską pažiūrėti, nes tiesiog labai smalsu, tai ir nėra tos problemos, jog reikia prisiversti kažką daryti. Kiekvieną kartą išbandai naujus dalykus, nes įdomu ir tiesiog neprarandi tos aistros ties tuo, ką darai, o jeigu neturi aistros, tai gal reikia pagalvoti, ar čia tikrai yra tavo sritis?
– Ar tavo visos idėjos yra autentiškos, ar semiesi minčių iš interneto?
– Esu seniai bandęs ieškoti idėjų internete, bet tai niekada nepavyksta, todėl nebent pasižiūriu idėjų rūbams. Kai darai fotosesiją, vis tiek viskas vyksta spontaniškai. Man asmeniškai neveikia, pavyzdžiui, susirasti kokią pozą ir ją bandyti atkartoti. Prieš porą dienų filmavau Manto Jankavičiaus muzikinį klipą, tai filmuojant jau susirašiau visą scenarijų, kokie kadrai bus, kad būtų viskas tikslu, bet vietoje vis atsiranda kas nors nauja, padarai neplanuotų dalykų, tai manau, jog fotografijoje reikia tikrai sau duoti laisvės.
– Kaip sekėsi filmuoti klipą?
– Labai gerai, buvo labai lengva dirbti tiek su Mantu, tiek su aktore Justina Vanžodyte. Kartais yra tokių fotosesijų ar projektų, kurias po to prisimeni su nostalgija, kaip buvo smagu, kaip tas pats, pavyzdžiui, karantino projektas. Manto klipas tikrai išliks atmintyje kaip labai džiuginanti, nostalgiška diena.
– Jei galėtum nufotografuoti savo svajonių kadrą, kas tai būtų?
– Dar nežinau, bet tikiu, jog tai būtų tokia dokumentinė nuotrauka: kažkur gatvėje einantys žmonės, atsitiktinis, visai nesurežisuotas kadras, kuriame gražiai susidėlioja šviesa, paspaudi fotoaparato mygtuką ir viskas susidėlioja į savo vietas.
– O kokia tavo svajonė?
– Būti geriausiu pasaulio fotografu. (Šypsosi.)
– Tai kol kas nesi geriausias pasaulio fotografas?
– Negaliu atsakyti, tai gali pasakyti nebent kiti žmonės, bet manau, kad nedaug trūksta. (Juokiasi.)
