49 metų psichoterapeutė B.Kaleckaitė – viena praėjusį savaitgalį sostinės MO muziejuje atidarytos parodos „Iš vidaus“ kuratorių. Ši paroda – pirmasis bandymas Lietuvos muziejų istorijoje sukurti solidžią ekspoziciją, specialiai sukomponuotą taip, kad ją aplankęs žmogus patirtų terapinį, gydomąjį poveikį.
Kuratorės – dailės terapeutė, menotyrininkė Aldona Dapkutė, psichoterapeutė B.Kaleckaitė ir dailėtyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė – sukūrė intriguojantį vaizdinį pasakojimą, skirtą meno poveikiui emocinei sveikatai atskleisti. Kartu tai išties profesionalus ir subtilus žvilgsnis į Lietuvos šiuolaikinį meną, sukurtą nuo XX a. vidurio iki šių dienų. Parodos struktūra suformuota remiantis psichiatro, psichoanalitiko Carlo Gustavo Jungo (1875–1961) asmenybės struktūros modeliu ir filosofo, rašytojo Alaino de Bottono (gim. 1969 m.) terapine meno vizija.
– Paroda „Iš vidaus“ siūlo žiūrovams pajusti gydančią meno jėgą. O kaip jus pačią paveikė darbas prie šios parodos? Gal irgi pajutote meno galią? – paklausiau B.Kaleckaitės.
– Pernai pavasarį, kai sulaukiau MO muziejaus pasiūlymo, pati išgyvenau perdegimo ir tuštumos jausmą. Daugiausia dėl darbo, nes mūsų specialybės žmonės dažnai tai patiria. Gerokai nustebau, kai prisijungusi prie šio projekto ir pradėjusi dažniau lankytis Lietuvos ir užsienio muziejuose pajutau, kad tai padeda atsigauti ir vėl pajusti gyvenimo džiaugsmą.
Buvo įdomu daugiau pasidomėti šiuolaikinio meno pasauliu. Nesu nei dailės, nei meno terapijos atstovė, esu geštalto psichoterapeutė, todėl net nežinojau, kad yra atsiradusi visiškai nauja kryptis – terapija muziejuose, kuri yra visai kitokia nei tradicinė dailės terapija.
Dailės terapijos metu žmogus tiesiogiai dirba su dailės terapeutu ir pats kuria: tapydamas, lipdydamas, piešdamas analizuoja save, savo problemas. Panašiai veikia šokio ir judesio terapija, dramos terapija, muzikos terapija. Jos jau turi savo istoriją.
O muziejų terapija – naujas dalykas, atsiradęs prieš 5–7 metus. Žmogus, atėjęs į muziejų, patiria terapinį poveikį – pabuvęs kūrinių apsuptyje, pasižiūrėjęs ir patyrinėjęs juos jis išeina jau pasikeitęs.
– Eksponuojami tik lietuvių menininkų darbai. Kaip jūs įvertintumėte tokią savitą beveik septynių dešimtmečių mūsų meno apžvalgą? Sudomino, patiko ar šiek tiek nuvylė?
– Tiesą sakant, net nežinojau, kad Lietuvoje yra tiek daug įdomių menininkų. Buvau mačiusi Šarūno Saukos, dar kelių autorių kūrinius, todėl parodoje buvo labai daug malonių atradimų.
Tai padėjo atsikratyti kai kurių pasenusių nuostatų. Atsimenu, kai baigusios mokyklą lėkėme su drauge koridoriumi šaukdamos iš džiaugsmo, kad pagaliau nereikės skaityti lietuvių rašytojų kūrinių. Ir tik gerokai vėliau atėjo suvokimas, kad ir lietuviai yra parašę daug įdomių knygų.
Taip pat ir muziejuose dažniau lankiausi mokyklos, studijų metais, o paskui jau nerasdavau laiko. Kai ruošdamasi šiai parodai užsukau į Lietuvos ir Europos muziejus, mane nustebino juose įvykę pokyčiai.
Esu skaičiusi, kad neigiami jaunystės įspūdžiai dažnai sugadina mūsų požiūrį į meną muziejuose.
Gyvename su tokia išankstine nuostata – ką čia tie muziejai, neįdomus tas lietuviškas menas, literatūra, kinas. Dirbdama prie parodos įsitikinau, kiek daug yra fantastiškų – gilių ir įdomių – kūrinių, kurie nenusileidžia tiems, kuriuos mačiau užsienyje.
– Kokie kūriniai jus labiausiai sudomino, patiko?
– Man ši paroda kiekvieną kartą atsiveria vis skirtingomis spalvomis. Juk ekspozicijoje – net 198 kūriniai. Kiekvieną kartą atrandu vis naujus įdomius darbus.
Pavyzdžiui, parodos atidarymo šeštadienį mane paveikė Patricijos Jurkšaitytės nutapytų portretų serija. Tai puiki iliustracija to, kaip susitinka psichoterapija ir menas. Juk darbai sukurti įdomiu būdu. Moterys sėdėjo priešais veidrodį. Jos nematė dailininkės, kuri jas tapė sėdėdama kitoje veidrodžio pusėje, tik savo atspindį veidrodyje.
Psichoterapijoje yra tokia technika, kuri naudojama, kai žmogui sunku pažinti save ar kai jis nenori savęs priimti. Duodama užduotis kiekvieną dieną namie kokias penkias ar dešimt minučių pasėdėti ir pasižiūrėti į veidrodį: patyrinėti save – ką matau, kaip jaučiuosi, kas aš esu. Iš pradžių užtenka, kad veidrodyje matytųsi tik veidas. Kai kuriems žmonėms būna labai sunku tai padaryti, prireikia nemažai laiko.
– Parodos pradžioje eksponuota rausva Nancie Naive (Emilės Skolevičiūtės) instaliacija dažną lankytoją net šokiravo: ką ta barbė čia veikia?
– Man iš pradžių taip pat kilo abejonių, ar ji turėtų čia būti. Bet įsigilinusi į menininkės sumanymą supratau, kad jos darbas labai tinka, nes puikiai atspindi šiuolaikinį gyvenimą. Dirbdama su žmonėmis kaip psichoterapeutė pastebiu didžiulę socialinių medijų įtaką. Ten rodomas spindintis gyvenimas, o už to blizgančio fasado – visai kitokia tikrovė.
Nancie Naive instaliacijoje įvairūs autorės vaidmenys, jos dėvimos kaukės įspėja apie pavojų užsižaisti taip, kad jau net pats nesuprasi, kas yra kas. Juk daugybė žmonių, stebėdami įvairius nuomonės formuotojus, tiki, kad jie iš tiesų taip puikiai gyvena.
– O ką veikė psichoterapeutė menotyrininkių kompanijoje? Neleido joms susipykti?
– Didžiausias mano indėlis buvo viso projekto pradžioje. Pati sunkiausia dalis – išgryninti sumanymą. MO muziejus paprašė sukurti parodą apie psichikos sveikatą, apie meno įtaką žmogaus emocinei gerovei. Tai labai plati tema. Taigi man teko pasižiūrėti, kas panašaus buvo padaryta kitur – Niujorke, Singapūre, Amsterdame.
Man ypač pasisekė, kad pernai nuvažiavusi į Europos dailės terapijos konferenciją Rygoje sutikau moterį iš Graikijos sveikatos apsaugos ministerijos. Ji pristatė didžiulį pranešimą, kas šia tema jau yra padaryta pasaulyje. Paaiškėjo, kad daugiausia rengiamos gerokai siauresnio profilio parodos. Pavyzdžiui, skirtos demencija ir Parkinsono liga sergantiems žmonėms. Arba emocijų atpažinimui, įsivertinimui ir supratimui. Kai kada psichiatrijos ligoninė bendradarbiauja su parodos kūrėjais.
– Ar viskas veikia taip, kaip sumanėte? Esate minėjusi, kad sykį parodos pabaigoje jums net užspaudė gerklę, tvenkėsi ašaros. Gal girdėjote ar matėte, kokios kitų žiūrovų reakcijos?
– Taip, atidarymo dieną, šeštadienį, kai ėjo ne ta didžiulė minia, kuri neleidžia susikaupti, o kiek mažiau lankytojų, paskutinėse parodos erdvėse, kurios skirtos emocijoms, vilčiai ir prasmei, sutikau verkiančių žmonių.
Kai kurie verkė dėl skausmingų išgyvenimų, kiti dėl to, kad prasmė ir viltis vis dėlto yra.
Įsitikinau, kad žmonės parodą iš tiesų patiria emociškai. Žinoma, įspūdžiai, kuriuos kiekvienas išsineša iš parodos, labai skirtingi. Socialiniuose tinkluose buvo įdomu stebėti, kokius darbus lankytojai fotografuoja. Išaiškėjo, kad kūrinys, kurį mėgsta visi, – tai Jurgos Barilaitės skambanti „Bamba“. Kiti – labai skirtingi.
Kodėl tai veikia? Nes ši paroda – ne vien meno kūrinių rinkinys.Jai pritaikytas ir apšvietimas, ir muzika, sukurtos specialios erdvės. Visa tai – labai kruopštus parodos architektų „2XJ“ darbas. Šviesa, garsas ir kuratorių sudėliotas maršrutas padeda įsigilinti į meno kūrinius, sustiprina tuos jausmus ir pojūčius, kuriuos patiri į juos žiūrėdamas.
– A.Dapkutė savo paskaitoje apie meną ir sveiką protą MOratono metu kalbėjo apie tai, kad net paveiksle vaizduojamas chaosas gali padėti žmogui susitvarkyti su savo vidiniu chaosu. Ar tam pritariate?
– Tikrai taip. Nes kūrinys mus veikia kaip kitas žmogus. Jei aš turiu daug chaoso viduje arba daug sunkių išgyvenimų, man reikalingas kitas žmogus, kad aš galėčiau susidoroti su tomis emocijomis. Paveikslas veikia panašiai, nes chaosas jame jau dailininko sutvarkytas, tai padeda rasti atspirties tašką, kaip ir pokalbis su kitu žmogumi.
Kai mums sunku, kai nebesusigaudome, ką reikia daryti, viena paprasčiausių ir nieko nekainuojančių psichoterapinių technikų yra atsisėsti ir viską susirašyti – visus savo laimėjimus, visas bėdas, visus tikslus. Paprasta užduotis, bet ji padeda sutvarkyti mintis, nurimti.
Todėl jei pamatome, kad kažkas pavaizdavo chaosą, tai analizuojame ir randame tame chaose struktūrą. Vien paveikslo rėmelis jau nurodo, kad chaosas nėra išplitęs visoje patalpoje, kad jis yra suvaldomas.
– Žiūrėjimas į paveikslą – tarsi pokalbis su jo autoriumi. Parodoje ar bibliotekoje jautiesi ne toks vienišas kaip gatvėje ar bare. O juk vienišumas – ta problema, apie kurią pastaruoju metu ypač daug kalbama.
– Taip, kiekvienam svarbu surasti savo būdą, kuris padėtų susitikti su pačiu savimi ir nesijausti vienišam, – ar per knygas, meno kūrinius, ar išėjus į gamtą. Aš pati, kaip psichoterapeutė, radau dar vieną būdą, kuriuo galiu pasidalinti, gal kam nors bus naudinga.
Aš irgi ilgą laiką jausdavausi vieniša. Nors gyvenime viskas buvo lyg ir gerai, netikėtai vis atsirasdavo vienišumo ar tuštumos jausmas. O prieš penkerius ar šešerius metus tas jausmas staiga pradingo. Pasidarė įdomu, kas atsitiko? Pradėjau tyrinėti save, ieškoti atsakymų.
Paaiškėjo, kad vienišumo jausmas prapuolė tada, kai aš tapau labiau „įkūnyta“, kai ėmiau daugiau dėmesio skirti savo kūnui. Ėmiau suvokti save kaip kūnišką būtybę, kuri savo fiziniame kūne gyvena kaip namuose. Ir kai atsirado tas kontaktas su kūnu, vienatvės jausmas dingo.
– Kaip žmogui užmegzti kontaktą su savo kūnu? Pradėti sportuoti? Sveikai valgyti?
– Tai irgi nepakenks. (Juokiasi.) Bet aš turėjau omenyje tai, kad pradėjau dažniau analizuoti savo savijautą, pastebėti, kur man suskausta. Pagaliau atėjo suvokimas, kad nesu vien tik kalbanti galva, o vientisas kūnas su visomis to kūno dalimis.
Tas suvokimas neatėjo labai greitai. Aš, kaip turbūt ir daugelis Lietuvos žmonių, gyvenau atsiskyrusi nuo kūno. Dabar man tai atrodo labai keista – kaip galima taip gyventi? Juk mes emocijų nejaučiame savo galvoje, smegenyse. Mes visa tai jaučiame visame kūne. Ir jei to kontakto nėra, iš tikrųjų ir realių emocijų nėra. Tik žinome, kad taip turėtų atrodyti pyktis, o taip – džiaugsmas.
– Gal todėl parodoje yra nemažai skulptūrų, skulptūrinių objektų, instaliacijų, kurios gerokai kūniškesnės nei paveikslai?
– Emocijų dalis išties labai įdomi. Ir tos skulptūros labai skirtingos. Kai ateinu kartu su žiūrovais, visuomet kviečiu iš pradžių neskaityti nei tekstų, nei darbų pavadinimų, o pajusti, su kokia emocija galima susieti vieną ar kitą kūrinį. Per psichoterapijos seansus paprašiusi žmogaus nupiešti savo emocijas dažniausiai pamatau vaizdus, kurie primena tos salės kūrinius.
Man labai patinka Šarūno Šimulyno skulptūra „Piktas“ – jos spygliai taikliai atskleidžia tą emociją. O Antano Mončio išskaptuoti skeletai provokuoja kalbėti apie išgąstį, mirties baimę, laikinumą.
– Turbūt vienas labiausiai provokuojančių parodos momentų – šalia sukabinti Šarūno Saukos, Arvydo Šaltenio, Evaldo Janso paveikslai?
– Visa ta „Šešėlių“ dalis nėra maloni. Daugelis apskritai bando gyvenime tos temos vengti. Ten eksponuojami paveikslai – apie kūniškąją, instinktų valdomą mūsų dalį. Ji sukelia nemažai emocijų. Vieniems kelia pasišlykštėjimą, o kiti gali tai priimti.
Mes neskatiname žmonių pamatyti, atpažinti savo šešėlį. Daug svarbiau tiesiog suprasti, kad kiekviename žmoguje yra instinktų, grynai biologinių poreikių ir gaivališkų, gyvuliškų potraukių.
Ta kūniška energija, seksualumas yra ir vienas pagrindinių žmogaus kūrybos variklių.Tuose pačiuose paveiksluose žiūrovai įžvelgia ir baisius, ir kūrybiškus, skatinančius veikti dalykus.
– Svarbi parodos dalis – audiogidas. Ar verta jį įsijungti vos užlipus į ekspoziciją?
– Audiogide yra labai daug informacijos, jis padeda įžvelgti sąsajas tarp meno ir psichologijos. Mes labai ilgai šlifavome tuos tekstus, viską skaitėme gal 30–40 kartų, todėl kiekvienas sakinys yra gerai apgalvotas ir padeda suvokti pilną parodos vaizdą.
Galėčiau pasiūlyti vieną kartą apžiūrėti ekspoziciją su audiogidu ar su ekskursijas vedančiais gidais. Bet būtina pasivaikščioti ir vieniems. Gidas padeda daugiau sužinoti, bet nelieka laiko pabūti vienam su meno kūriniais, su pačiu savimi. Neatsitiktinai parodos pavadinimas yra „Iš vidaus“ – tai kvietimas susitikti su tuo, kas yra jūsų viduje.
* * *
Emocijos – labai svarbios
Nauja didžioji MO muziejaus paroda „Iš vidaus“ tyrinėja meno poveikį emocinei sveikatai.
Dėmesingas ir kryptingas susitikimas su menu teigiamai veikia emocinę sveikatą. Meno kūriniai integruoja įvairius aspektus, yra daugiasluoksniai – būtent dėl to sąveika su jais turi gydomąją galią.
Menas prakalbina ir padeda ugdyti atsparumą, gebėjimą susidoroti su kylančiais sunkumais ir sąmoningai veikti. Sustoję, išgyvendami vidinę reakciją į kūrinį, žmonės leidžia rastis įvairioms interpretacijoms, naujai suvokti savo patirtį, pažvelgti į pasaulį menininkų akimis.
„Iš vidaus“ – pirma menotyrą ir psichologiją vienijanti tokio masto paroda Lietuvoje. Menotyros įrankiai padeda suprasti vizualinę kalbą, o psichologija nukreipia savianalizės link. Parodą lydintys klausimai lyg Ariadnės siūlas padeda nepasiklysti, ragina atsiverti ir patirti terapinį meno poveikį.
Kad meno kūrinys žmogui padėtų suprasti save, kad galima būtų pajusti jo poveikį, svarbus ir paties žiūrovo atsakas. Parodos kuratorės kviečia skirti šiek tiek laiko dialogui, atvira širdimi patyrinėti savo emocijas, mintis ir išgyvenimus, pabandyti rasti atsakymą į klausimą: kas gi kyla iš vidaus?
