Penkioliktąjį gimtadienį „Litexpo“ parodų centre praėjusį atšventusioje meno mugėje „ArtVilnius“ 71 metų S.Vaitiekūnas dalyvavo 15 kartą. Jo interaktyvi instaliacija „Nepakeliamos būties lengvybė“, kurią pristatė galerija „Terra recognita“, pelnė ir profesionalų, ir publikos simpatijas.
Prie galerijos stendo visos mugės metu būriavosi žmonės norėdami pabraidyti po blizgančių vynmaišių jūrą ar bent leisti joje pašėlti savo vaikams ir anūkams. Todėl daugeliui nebuvo staigmena, kad žiūrovai jos autorių išrinko geriausiu mugės menininku. Jam įteikta ir 1000 eurų „Volfas Engelman“ premija.
„Mano kūrinys skirtas suaugusiesiems, tačiau greičiausiai jį atpažino vaikai.
Juk sakoma: Dievo karalystę paveldės tie, kurie sugeba išlikti vaikais. Būtis gali būti ir labai sunki, kartais mes patys ją tokią padarome, įvarome save į kampą manydami, kad nėra kitos išeities.
Ši instaliacija yra tarsi metafora, kviečianti į daugelį dalykų pažvelgti iš šalies, nurimti, pasinerti, pažaisti, atpažinti ir rasti netikėtą problemos sprendimo būdą“, – atsiimdamas apdovanojimą sakė menininkas.
– Kurdamas interaktyvią instaliaciją kažin ar tikėjotės, kad prie jos nuolat stovės žiūrovų eilė? – paklausiau S.Vaitiekūno.
– Tikrai nesitikėjau. Bet man pačiam smagiausia tai, kad meno mugėje, kuri skirta kūriniams parduoti, aš nieko nepardavinėju.
Didžiausias malonumas – kurti tai, ko tu pats nenori parduoti. Man taip dažniausiai ir nutinka. Šiuo atžvilgiu esu godus ir noriu turėti pačią didžiausią S.Vaitiekūno darbų kolekciją. Juk turiu gauti kompensaciją už laiką, kurį sugaišau kurdamas.
– O pinigai už parduotą kūrinį – ne kompensacija?
– Ne visai. Kaip liudija hebrajų išmintis, jeigu problemą galima išspręsti pinigais, tai ne problema, o tik papildomos išlaidos.
Kita vertus, menininkui nebūna didesnio džiaugsmo kaip tai, kad kas nors nuperka jo kūrinį.
Tai liudija, kad žmogus įvertino tavo darbą, tavo sumanymą.
– Daugelį metų jūsų juvelyrikos kūriniai iš mugės nukeliaudavo į galeriją „Terra recognita“, kuri jau ne vienus metu gyvuoja Vilniaus senamiestyje. Vadinasi, nemažai ir parduodate?
– Taip, tai vieno menininko galerija. Kol kas ji sėkmingai gyvuoja. Net ir negaudami jokių pinigų iš valstybės esame patekę į Londono „Culture Trip“ sudarytą lankytinų Vilniaus galerijų dešimtuką.
Malonu, kai žmonės renkasi ne kito menininko, o būtent mano kūrinį.
– Ar nebuvo kilusi mintis mugėje tarp daugybės tuščių įmesti ir keletą pilnų vyno ar sulčių maišelių?
– Žinoma, buvo. Pats mielai vieną kitą tokį surasčiau. (Juokiasi.)
Tik jiems plyšus turėtume daug bėdos, todėl teko tenkintis oru. Tiesa, iš pradžių ketinau juos užpildyti heliu.
Bet paaiškėjo, kad pakuotės pernelyg sunkios, – helis jų nepakelia. Gal ir gerai – būtų dar daugiau kainavę.
O pati instaliacija leidžia patirti netikėtų dalykų. Žinoma, svarbus ir pats vaizdas iš išorės – didelė atspindžių ir formų teritorija. Vaikams čia labai smagu. Bet ypač malonu matyti, kokios laimingos išlipa jų mamos.
Žmonės įsiaudrina toje blizgioje masėje, užsimiršta. Mes čia radome telefonų, banko kortelių, auskarų, žiedų, apyrankių.
Iš pradžių nieko nereguliavome – leidome į instaliaciją tiek žmonių, kiek ateidavo.
Bet paaiškėjo, kad publikai stumdant tuos maišelius, o juo labiau šokinėjant išsilenkia ir dreba „Litexpo“ pertvaros, todėl šalia esančios galerijos patiria įvairių nepatogumų. Teko riboti srautą, kad nesunaikintume kitų menininkų kūrinių.
– Kiek pakuočių sunaudojote kurdami šią sidabrinę jūrą? Turbūt nemažai laiko teko skirti ir joms pripūsti?
– Instaliacijai prireikė 10 tūkstančių pakuočių. Susprogo apie tris šimtus.
Prieš mugę tris paras nuo dešimtos valandos ryto iki dešimtos vakaro pūtėme jas trimis kompresoriais. O dar reikėjo ir ventiliatorių specialiai sureguliuoti, kad oro fontanas neišnešiotų maišelių po visą mugę.
Tiesą sakant, visą vasarą aš ruošiausi – darbo buvo daug. Pirmiausia susiradau, kur galima užsisakyti keturis tūkstančius tokių maišelių. Pardavėjai apsidžiaugė, kad pasirūpinau iš anksto, nes rudenį, kai žmonės pradeda spausti sultis, būtų tiesiog neįmanoma tokio skaičiaus užsakyti.
Atėjo ruduo, priartėjo mugė ir supratau, kad tokiai erdvei reikia ne keturių, o dvylikos tūkstančių. Misija atrodė neįmanoma. Tik paskutinę akimirką paaiškėjo, kad atveš dar šešis tūkstančius.
– Į aštuntąją dešimtį įžengęs žmogus, užuot rudenį ką nors gurkšnojęs, šildęs kojas prie židinio, žaidžia su tuščiais vyno maišeliais?
– Kai pagalvoju, tai – jau tikra priklausomybė, galima pasakyti, apsėdimas, kai įkyrios idėjos sukasi galvoje, kol jų nerealizuoji.
– Kaip kilo sumanymas paprastas pakuotes panaudoti tokiam beveik optinio meno kūriniui?
– Idėjos ateina. Paprasčiausiame buities daikte atpažįsti ką nors, kas atveria kitas prasmes, transformuojasi į kitus pavidalus. Juk ir galerija vadinasi „Terra recognita“ (liet. – atpažinta žemė).
Instaliacijos pavadinimas atsirado kiek ironiškai interpretavus Milano Kunderos romano „Nepakeliama būties lengvybė“ pavadinimą. Tai lyg ir bandymas apmąstyti šį laiką ir jo diktuojamą logiką. Toks vaizdu tarsi išreikštas dabarties moto – „lengvai, greitai ir daug“.
Žinoma, galima įžvelgti ir būdo spręsti nuolat besikaupiančių kasdienių problemų (ar bandymo jų išvengti) metaforą. Juk tai, kas kadaise atrodė nepakeliama, neištveriama, ne mūsų jėgoms, galiausiai pasirodydavo ne taip jau beviltiškai skausminga, kai į situaciją pavykdavo pažvelgti kitu kampu ar rasti naujų, netikėtų sprendimo būdų.
Gal tik tiek ir reikia – prisiliesti, pasinerti, atpažinti ir išsilaisvinti nuo visko, kas neleidžia džiaugtis prigimtine lengvybės dovana.
SKAIČIAI IR FAKTAI
Iš mugės – su apdovanojimais
Geriausio „ArtVilnius ’24“ menininko vardą už per kelis dešimtmečius subrendusią nuoseklią tapybos viziją komisija skyrė tapytojai E.Gineitytei, kurią mugėje pristatė „The Room Gallery“. Jai įteikta „Creme de la Creme“ skiriama 3 tūkst. eurų premija.
Geriausia „ArtVilnius ’24“ instaliacija paskelbta tarpdisciplininio meno kūrėjo D.Aleksos skulptūra „Parduodama“ – kandus miesto atnaujinimo komentaras, pabrėžiantis specifinę Vilniaus estetiką. Jam įteikta 2 tūkst. eurų premija, kurią įsteigė „Nescafe Dolce Gusto“.
Geriausio jaunojo mugės menininko 2 tūkst. eurų premija, kurią tradiciškai skiria „ArtVilnius“ mecenatas advokatų kontora „Cobalt“, atiteko Niujorke reziduojančiai italų kilmės menininkei R.Libeskind už poetinę archyvinės medžiagos ir vaizdo erdvės artikuliaciją. Menininkę pristatė Diuseldorfo (Vokietija) galerija „wildpalms“.
Specialiomis 1 tūkst. eurų „Volfas Engelman“ premijomis apdovanoti ir žiūrovų išrinkti laureatai. „ArtVilnius ’24“ rinktine žiūrovų galerija pripažinta jaunųjų Lietuvos menininkų kartai atstovaujanti „The Rooster Gallery“. „ArtVilnius ’24“ žiūrovų rinktinio menininko vardas atiteko populiariausiam mugės menininkui – S.Vaitiekūnui. Jo kūrinį – interaktyvią instaliaciją „Nepakeliamos būties lengvybė“ – pristatė galerija „Terra recognita“.
