Vilniuje praėjusį savaitgalį vykusioje penkioliktoje meno mugėje „ArtVilnius“ daugiausia dėmesio buvo skirta Šiaurės šalių menui, bet žiūrovams ne mažiau įdomūs buvo ir Lietuvos galerijų stendai.
Tarp jų ir sostinės Užupio rajone, Jono Meko skersvėjyje, įsikūrusios AP galerijos kertelė, kurioje šalia tapybos ir skulptūros buvo galima rasti ir „Lietuvos ryto“ skiltininko rašytojo Sigito Parulskio fotografijų.
Tačiau AP galerija Lietuvos galerijų peizaže pirmiausia išsiskiria ne bandymu atrasti naujus ir dėmesio vertus autorius, bet pramoginiais pažintiniais renginiais – meno degustacijomis.
Mat galerininkė V.Jankienė jas apsaugojo patentu ir sukūrė savitą erdvę, kurioje vyksta parodos, net ir švenčių dienomis veikia didžiulė meno krautuvė, o keliskart per savaitę žmonėms pristatoma dešimties dailininkų kūryba.
Kiekvieną mėnesį – vis kitų.
– Kas atsirado pirmiau – AP galerija ar joje vykstančios meno degustacijos? – paklausiau šiemet 60-metį švęsiančios žurnalistės ir galerininkės V.Jankienės.
– AP galerija atsirado kaip žurnalo „Aviacijos pasaulis“ galerija. Būdama žurnalo redaktorė dažnai mėgaudavausi vizualiojo meno darbais.
Tai buvo būtina mano vidinio pasaulio dalis, teikdavusi ir poilsį, ir intelektinio augimo jausmą.
Kai žurnalo leidybos reikalai išsunkdavo jėgas, atsigauti padėdavo poezija, džiazas ir dailė. Eidavau į parodas, dailininkų dirbtuves. Todėl buvo visai natūralu, kad pradėjau dalintis tuo savo pomėgiu su kitais: konsultuodavau norinčius įsigyti kūrinius, pasakodavau apie dailininkus, jų idėjas.
Man sekėsi: atspėdavau, ko žmonėms reikia, ir beveik viską, ką pasiūlydavau, nupirkdavo! Supratau, kad turiu talentą parduoti meno kūrinius. Nusprendžiau jį įdarbinti. Todėl 2016 metais sumaniau meno degustacijas – valandos ar pusantros valandos trukmės meno kūrinių pristatymus publikai.
Pradėjau reklamuoti meno degustacijas žurnale, nes iš pradžių maniau, kad tuo susidomės būtent jo skaitytojai, su aviacija susijusi bendruomenė. Tačiau tai nepasiteisino. Pradėjau ieškoti kitų krypčių ir žmonių. Iš pradžių tai buvo papildoma veikla šalia žurnalistikos, todėl net nesitikėjau didesnio uždarbio. Lankiausi dailininkų dirbtuvėse, rinkausi kūrinius, o paskui bandžiau įtikinti žmones, kad verta ateiti jų pasižiūrėti. Juk iš pradžių buvo sunku paaiškinti, kas yra ta meno degustacija.
– Ką buvo sunkiau įtikinti – žmones, kad ateitų į degustaciją, ar menininkus, kad sutiktų rodyti darbus tokiame renginyje?
– Esu baigusi interjero ir baldų dizainą, domėjausi šiuolaikiniu menu, tad ir pažįstamų dailininkų būrys buvo nemažas. Iš pradžių jų pakako. Tiesa, kiekviena degustacija vis didina jų skaičių ir dabar mano galvoje jau yra daugiau nei 25 tūkstančiai paveikslų.
Aš tiems pristatymams rimtai ruošiuosi – asmeniškai susipažįstu su menininku ir jo kūryba. Perskaitau daugumą straipsnių apie autorių, o būdama žurnalistė dar ir užduodu nemažai klausimų. Kartais ir paprovokuoju, kad koks dailininkas pažertų savo vidinį fejerverką.
– Ar degustacijos pateikia publikai atsakymus į klausimus apie šiuolaikinį meną, ar išprovokuoja tik dar daugiau klausimų?
– Žmonės visuomet turi klausimų, nes jiems menas įdomus. Kai pristatau dešimt skirtingų autorių, bent vienas ar keli smarkiau užkabina. Po meno degustacijų liejasi emocijos! Vaizduotė įkaitinta. O Albertas Einsteinas yra sakęs, kad vaizduotė yra svarbiau nei žinios, todėl neabejotinai svarbu meno kūrinius tyrinėti gyvai.
– Kalbamės apie paveikslus, bet galerijoje galima pamatyti ir fotografijos, ir keramikos kūrinių, ir kamerinių skulptūros darbų. Juos ir pristatyti, ir parduoti kiek sunkiau nei tapybą ar grafiką?
– Ne taip seniai į kiekvieną meno degustaciją įtraukėme fotografiją. Geri autoriai, įdomūs kūriniai, nors fotografija, kaip ir keramika ar skulptūra, dar nėra tokia populiari kaip tapyba.
Turime Remigijaus Treigio, Violetos Bubelytės, Antano Sutkaus, Ramūno Danisevičiaus, Sigito Parulskio ir kitų fotografų darbų. Keramika, skulptūra suteikia dar daugiau įvairovės. AP galerija yra viena tų vietų Lietuvoje, kur yra daug gerų fotografijų ir galima jas čia pat įsigyti.
– Apsilankymai dailininkų dirbtuvėse turbūt vienos maloniausių šio darbo akimirkų?
– Kelionės į dirbtuves dabar – jau kasdienybė. Dažnai sėdu į automobilį ir aplankau kokius du menininkus per dieną. Ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose, miesteliuose, sodybose.
Iš tiesų po tų degustacijų galerijoje ir atsirado didžiausia meno krautuvė Lietuvoje – realioje erdvėje, ne internete. To tikrai neplanavau, bet taip nutiko. Juk darbai, kurių nenuperka per meno degustacijas, dažniausiai lieka čia. Pirkėjams dabar galime pasiūlyti daugiau nei 100 autorių kūrinių.
– Ką darote, kai menininkai pasiūlo kūrinius, kurie jums nelabai patinka? Pasitikite ar renkatės tik pagal savo skonį?
– Renkuosi pati – visada. Mano vaidmuo – būti filtru. Ir į degustacijas atėję žmonės tai jaučia. Juk iš daugelio dailininko darbų atrenku tik keletą, kurie, mano manymu, yra geriausi.
Bet niekuomet neperšu žmonėms vieno ar kito kūrinio. Tiesiog parodau, kaip galima jį atrakinti, perskaityti, pajusti.
Žinoma, pasakau ir asmeninę nuomonę, ką man tai reiškia, kuo patinka. Tačiau dažniau pristatau paties autoriaus sumanymą, kūrybos principus, naudojamas priemones. Dažnai žmonėms atrodo, kad šiuolaikinį meną kurti labai paprasta, tačiau iš tiesų kūriniai neatsiranda labai greitai. Dažniausiai tik neišmanymas verčia į kūrybą žvelgti labai kritiškai. Ir tas kritiškas žvilgsnis neleidžia pastebėti daug svarbių dalykų, todėl stengiuosi tai pakeisti.
– Kiek žmonių dalyvauja degustacijose? Kas dažniausi lankytojai – šeimos, poros ar ateina ir po vieną? Ar pastebėjote, kad bėgant laikui pasikeitė ir jūsų lankytojai?
– Pasikeitė tai, kaip žmonės žiūri į meno kūrinius. Dabar mes tiesiog išlepinti įvairiausių vaizdų – ekrane galime priartinti paveikslą, apžiūrėti kiekvieną detalę. Per keletą minučių galime peržiūrėti daugybę paveikslėlių – atidaryti, uždaryti.
Tai išlepina ir šiek tiek atbukina. Darosi sunkiau susikaupti. Tenka pasistengti, kad ramioje aplinkoje be mirgančių ekranų galėtume susikaupti ir įsigilinti į meno kūrinius gyvai.
Degustacijose dalyvauja apie 30 žmonių. Viešosios meno degustacijos vyksta triskart per mėnesį. Publika labai įvairi – poros, draugų ar bendradarbių kompanijos, pavieniai žmonės. Įdomiausia publika būna penktadienį – nurimę, niekur neskubantys, palikę darbe visus savo rūpesčius. Mes tą degustaciją vadiname naktine, nes ji prasideda 21 valandą.
Kai kurie sugrįžta ir kitą mėnesį, kai prie vyno taurės pristatome jau kitą dailininkų dešimtuką.
Juk darbai niekada nesikartoja. Nuostabus jausmas, kai matai, kad dalis degustacijos dalyvių – seni pažįstami. Mes jau kaip koks klubas, kaip šeima. Dažnai jie atsiveda draugus ar gimines.
Meno degustacijos vyksta ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdoje. Jau įprastas maršrutas – parodome Jono Meko skersvėjyje ir vežame prie jūros.
O paskutinio mėnesio sekmadienio popietę rengiame meno degustacijas vaikams. Jos trunka tik pusvalandį ir rodome tik po vieną kiekvieno autoriaus kūrinį. Bet leidžiame vaikams klausti ir diskutuoti. Jie – puikūs žiūrovai, drąsūs, įdomiai samprotauja.
