V. Antanavičius nujautė gyvenimo kelio pabaigą: „Žmona jau išskridus, dabar – mano eilė“ Paskutinis interviu su šviesaus atminimo dailininku

V.Antanavičius mirė rugsėjo 20 d. Jis ėjo 89-uosius metus. Atsisveikinti su dailininku bus galima pirmadienį nuo 17 iki 20 val. ir antradienį nuo 12 iki 14 val. laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“. Velionio urna bus išnešama antradienį 14 val. – laidotuvės vyks Vilniuje esančiose Sudervės kapinėse.

V.Antanavičius 1992 m. tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, 2006 m. jam įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius. Dailininkas yra sukūręs tapybos paveikslų, estampų, scenovaizdžių, taip pat laikomas vienu žymiausių asambliažo kūrėjų Lietuvoje. V.Antanavičiaus kūrinių turi Lietuvos, Rusijos, Lenkijos, JAV muziejai bei privatūs kolekcininkai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. 

Pateikiame vieną paskutinių interviu su V.Antnavičiumi – 2022 metais dailininką retrospektyvinės parodos „Pasaulis suvalkiečio akimis. Tapyba, asambliažai, grafika, akvarelė“ kalbino „Lietuvos ryto“ korespondnetė Rūta Mikšionienė.

* * *

„Kai Krymą okupavo, iš karto supratau, kad atsirado naujas Stalinas ar naujas Hitleris. Užaugo caras, žiauresnis ir baisesnis už buvusius“, – sakė politinių temų net ir sovietmečiu nevengęs Valentinas Antanavičius.

Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ surenegta įspūdinga V.Antanavičiaus retrospektyva „Pasaulis suvalkiečio akimis. Tapyba, asambliažai, grafika, akvarelė“.

V.Antanavičius – vienas tų, kurie nuolat ieško naujų dalykų, o į kūrybą žiūri kaip į kasdienį darbą, nors ir labai smagų. Jis visuomet turi neseniai sukurtų darbų parodoms, todėl nemėgsta skaičiuoti savo sukurtų šedevrų ir nesižavi retrospektyvomis.

Bet žiūrovams įdomu pamatyti ne tik vėlyvąją V.Antanavičiaus kūrybą, jo garsiuosius asambliažus, bet ir jaunystės, brandos laikotarpiu sukurtus darbus.

– Karas Ukrainoje, protu nesuvokiamas rusiškojo šovinizmo išvešėjimas net į ankstyvuosius jūsų darbus verčia pažvelgti kitaip. Istorija kartojasi? – anuomet paklausiau V.Antanavičiaus.

– Apie tai visada pagalvoju, kai žiūriu ukrainiečių karo kroniką. Juk ir aš buvau pabėgėlis per Antrąjį pasaulinį karą. Pabėgome su šeima į Vokietiją, bet po to sovietai mus „išvadavo“ – grąžino atgal ir išgrūdo į Sibirą. Mat tėvai Suvalkijoje buvo stambūs ūkininkai, pagal sovietus – buožės. Tik aš dėl ligos likau čia.

Tėvo brolis buvo valdininkas ir pasiėmė mane į Kauną.

O kai važiavome atgal per Raudonosios armijos sugriautą Vokietiją, vaizdai buvo labai panašūs kaip dabar Ukrainoje. Atsimenu, nors buvau dar vaikas.

Esu nutapęs ne vieną darbą su politikais – Leninu, Leonidu Brežnevu ir net Donaldu Trumpu. O parodoje didžiausias – su Josifu Stalinu, nes stipriausiai esu pajutęs jo „malonę“.

– Taip. Juk likau be šeimos, nes dėl karo metų skurdo ir bado susirgau. Trejus metus buvau prie lovos pririštas. Toks buvo gydymo metodas – ant smėlio maišų gulėti, nejudėti. Tapytojas Mindaugas Skudutis irgi toje sanatorijoje buvo – tik gal kiek trumpiau nei aš.

14-os metų turėjau iš naujo mokytis vaikščioti. Ir nuo gyvenimo buvau atsilikęs. Sanatorijoje daug knygų perskaičiau, bet pasirinkimo nebuvo, skaičiau tas, kurias gaudavau. O piešti mėgau nuo pat vaikystės.

Taip ir nuėjau tuo keliu, kuris buvo tolimas mūsų šeimai. Po sanatorijos įstojau į penktą Kauno vidurinės dailės mokyklos klasę. Gerokai peraugęs. Bet baigiau tą mokyklą ne per septynerius, o per penkerius metus. Tuomet jau – į Dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija. – Red.).

Tiesa, mokslo įstaigoms teko pateikti suklastotus dokumentus. Nieko apie tėvus Sibire, ūkis – 5 hektarai vietoj 50. Dėdė buvo valdininkas ir padarė tai, ką reikia. 

Nesigailiu, kad pasukau į dailę. Išėjus į pensiją nereikėjo kokio nors naujo pomėgio ieškoti. Po truputį dirbu iki šiol.

– Pastaruoju metu pradėjau labai silpti ir pamaniau, kad jei ne dabar, tai gali ir nebebūti tos paskutinės didelės parodos. Jau ir vaikščioti sunkiau, ir regėjimas, klausa prastėja. Bet kai į dirbtuvę iš ryto dukra nuveža, o vakare paima, tai vis dar galiu dirbti.

– Nes matau, kad vis tęsiasi ta vadinamoji kova už taiką. Juk už tokią neva taiką visą laiką įvairiuose pasaulio kampeliuose kovojo sovietai, vis kur nors ką nors „vaduodami“. (Juokiasi.)

O kai Krymą okupavo, iš karto supratau, kad atsirado naujas Stalinas ar naujas Hitleris. Valstybėje, kuri lyg ir buvo atsisakiusi imperinių užmačių, užaugo caras, žiauresnis ir baisesnis už buvusius.

Beje, kai žiūri į tą paveikslą, ne visi ir pastebi, kad tas taikinys iš tiesų – paprasčiausias apvalus kilimas. Kadangi buvo jau padėvėtas, tai atnaujinau, patapiau, kad tie ratai būtų, ir pridėjau skaičiukus. O galvelę išdrožiau iš papuvusių lentų.

– Taip, visada domėjausi politika, tačiau dėl savo biografijos stengiausi niekur nelįsti. Šeima, trys vaikai. O užuominos – gera išeitis, nes gali turėti daug prasmių. Tartiufo sindromą labai puoselėjo sovietų valdžia – melagysčių ir nutylėjimų.

Be to, beveik visuomet turėdavau kokį nors patinkantį menininką iš tų pasaulinio garso dailininkų. Tai Pablo Picasso, tai Salvadoras Dali.

Parodoje kabo „Viršininko atostogos“ – jame juntama šiokia tokia Rene Magritte’o įtaka. Jis buvo absurdo meistras, tai ir mano paveiksle – ir užpakalis, ir fotelis, ir Juodoji jūra su gumine valtimi. Toks šaržas iš anų laikų.

Esu daręs ir klasikų paveikslų interpretacijų, pavyzdžiui, „Sūnų palaidūną“ pagal Rembrandtą.

– Ne. Tas žmonos portretas nutapytas 1965 metais. Buvau dar jauniklis ir pamaniau, kad nupaišysiu atminčiai tokią, kokia yra. Jai pozuoti nereikėjo, aš viską žinojau. O dabar dukros pasiklausiau, ar galiu parodyti.

Ir save panašiu laiku esu nupaišęs visą apsinuoginusį. Tai dabar čia mūsų pora. Manau, kad nieko blogo. Ji jau išskridus, dabar – mano eilė.

– Buvo toks laikas, kai pradėjo visiškai nepriimti mano darbų į parodas. Tuomet ir pradėjau tapyti portretus – truputį politizuotus: rinkausi žmones, kurie buvo nelabai priimtini sovietų valdžiai, kritikuojami. Vienas tokių – rašytojas Jonas Mikelinskas. Mes su juo draugavome. Jo portrete nutapiau raudoną sieną – ne sovietinį simbolį, o tą, kuria buvo atitvertas nuo pasaulio.

Arba Juozas Aputis, kurio turbūt visus kūrinius esu perskaitęs. Jis buvo pasiūlytas respublikinei premijai ir kilo nemažas triukšmas, kai jos nepelnė. Paaiškėjo, kad savo autobiografinėje apysakoje parašė, kad kai vaikystėje jam į galvą įspyrė arklys, tai jį gydė vokiečių karo gydytojas. Kritika buvo tokia: „Kaip galėjo fašistinės kariuomenės gydytojas gydyti sovietinį vaiką?“ Vėliau vis dėlto jis pelnė tą premiją, turėjo talentą.

Įdomi istorija susijusi su Albino Kentros portretu. Jis – tremtinys, garsus partizanas, kuris dirbo Vilniaus universitete ir įrengė tuo metu moderniausią anglų kalbos kabinetą. O universiteto jubiliejaus proga daug gerų dailininkų pasiūlė rektoriui, kad freskas nutapytų. Taip universitetą papuošė puikūs Petro Repšio, Rimto Gibavičiaus ir kitų darbai.

Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus proga buvo rengiama ir meno paroda.

Suprasdamas, ką darau, sumaniau jai nutapyti VU dėstytojo A.Kentros portretą. Nunešiau į parodą. Pakabino. Bet, matyt, saugumas žinojo, kas buvo tas A.Kentra. Iš parodos išmetė mano paveikslą ir Stepono Batoro, universiteto įkūrėjo, portretą, kurį nutapė Vytautas Ciplijauskas. Po to mes su V.Ciplijausku jau „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ perskaitėme, kad buvome taip nuskriausti.

Šiaip jau buvau įpratęs, kad išmetinėja. O kai savo personalinę parodą nuvežiau į Kauną, vėl tą portretą pakabinau. Ilgametis M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis taip pat žinojo, kas buvo A.Kentra, ir iš parodos tą darbą nupirko. Taigi dabar teko jį parodai skolintis iš kauniečių.