Restitucija – tai skamba brangiai: baigėsi bylinėjimasis dėl M. Chagallo paveikslo „Virš Vitebsko“

Vienas garsiausių žymaus Rusijos ir Prancūzijos XX a. modernizmo tapytojų, litvako M.Chagallo kūrinių „Virš Vitebsko“ 1949–2021 m. buvo eksponuojamas Šiuolaikinio meno muziejuje (MoMA) Niujorke. Prieš trejus metus jis dingo iš nuolatinės MoMA ekspozicijos. Dingo tyliai, tarsi jo ten ir nebūtų buvę.

Ir tik šių metų vasarį „The New York Times“ pranešė, kad paveikslas iš muziejaus iškeliavo visam laikui, ir tai įvyko dėl šedevro grąžinimo jo paskutinio teisėto savininko – Berlyno galerijos „Galerie Matthiesen“ šeimininko – įpėdiniams. Franzas Matthiesenas 1933 m. pabėgo iš Vokietijos ir paliko paveikslą galerijoje, tačiau po metų jis buvo perleistas „Dresdner Bank“ skolai padengti. Tai žinojo 1949-aisiais kūrinį nusipirkęs MoMA, ir daugelį metų šis sandoris buvo laikomas teisiškai švariu.

Tačiau negalima sakyti, kad muziejus dėl to galėjo būti visiškai ramus: per pastaruosius trisdešimt metų JAV ir daugelį Europos šalių užgriuvo restitucijos bylos. Taikiklyje atsidūrė kūriniai iš XX a. ketvirtojo dešimtmečio žydų kolekcininkų rinkinių.

Ne veltui dabar kiekviename dideliame muziejuje veikia provenanso skyrius (provenansas – meno kūrinio kelionė nuo dailininko dirbtuvės iki dabartinio savininko), kurio pagrindinis darbas – kruopščiai išnagrinėti nuosavybės istoriją ir, svarbiausia, nuodugniai ištirti kiekvieno kūrinio perėjimo iš žydų savininko rankų kitam asmeniui aplinkybes per visus Hitlerio režimo metus.

Tokia praktika turėjo apsaugoti muziejus nuo netikėtų ieškinių. Deja, muziejai, net ir žinodami, kad jų kūriniai gali atsidurti po restitucijos kūju, retai kada pirmieji apie tai praneša ir jau tikrai patys neieško teisėtų paveldėtojų.

Tuo, kaip ir neteisėtai valdomo turto įrodymu (daiktai galėjo būti konfiskuoti nacių arba parduoti per prievartą), rūpinasi tarpininkavimo įmonės, pavyzdžiui, Toronto „Mondex Corporation“. Ji buvo įkurta 1993-iaisiais ir per pastaruosius kelis dešimtmečius tapo daugelio restitucijos bylų varomąja jėga.

2020 m. balandį „Mondex“ susitarė dėl M.Chagallo paveikslo grąžinimo septyniems „Galerie Matthiesen“ akcininkų paveldėtojams. Atrodytų, jiems tik gyventi ir džiaugtis, juolab kad netrukus „Virš Vitebsko“ jie pardavė už 24 mln. dolerių. Muziejus, nors ir liūdėjo dėl praradimo, taip pat neliko tuščiomis: pagal sandorio sąlygas paveldėtojai jam sumokėjo 4 mln. dolerių, už kuriuos buvo įkurtas Franzo Matthieseno fondas, kurio tikslas – ateinančius 25 metus tirti nacių laikų meno kūrinių kilmę.

Tik štai tarpininko apetitas pribloškė vieną paveldėtojų. Ir išties 8,5 mln. dolerių komisinis mokestis daro įspūdį. Teisininkai turėjo įvertinti, ar „Mondex“ tikrai žinojo, kad Matthiesenams priklausė būtent šis M.Chagallo kūrinys, ar turėjo išankstinių įrodymų, kad „Galerie Matthiesen“ už jį negavo teisingos rinkos vertės, t. y. ar šiuo atveju nebuvo nuslėpta svarbi informacija. Atsakovai teigia, kad paveikslo „Virš Vitebsko“ tyrime dalyvavo aštuoni istorikai, kurie iš viso dirbo 3 858 valandas ir vien tai įmonei kainavo daugiau kaip 130 000 JAV dolerių, ir patvirtina, kad tikslūs provenanso duomenys buvo gauti jau po sutarties sudarymo.

Istorikų ir teisininkų sprendimas, kurį pripažino muziejus ir kuriuo remiantis buvo nuspręsta grąžinti paveikslą, buvo vienareikšmis: nors buvusi MoMA provenanso tyrinėtoja Lynn Rother 2017 m. išleistoje knygoje teigė, kad derybas su „Galerie Matthiesen“ vedė žydų kilmės banko valdybos narys ir kad nėra jokių įrodymų, jog paveikslas „Virš Vitebsko“ buvo perduotas bankui per prievartą, galerijos skola „Dresdner Bank“ buvo kur kas mažesnė nei M.Chagallo kūrinio vertė. Pats bankas 1935 m. jau buvo pardavęs „Virš Vitebsko“ valstybei, ir tai buvo dalis sandorio su Prūsijos finansų ministerija dėl meno kūrinių tiekimo Berlyno muziejams. Tai, kad „Dresdner Bank“, kadaise antras pagal dydį Vokietijos bankas, padėjo finansuoti Aušvico statybą, padėties nesušvelnino.

Didelio atgarsio sulaukęs ieškinys galiausiai buvo sureguliuotas be teismo, o abi šalys atsisako atskleisti sandorio detales.

Visa tai būtų privatus reikalas, jei nekalbėtume, pirma, apie šedevrą, antra, apie vieną didžiausių pasaulio muziejų, kurio provenanso tyrėjai prastai padirbėjo, neprisikapstė iki šaknų, vylėsi, kad „gal pavyks“, ir taip suteikė galimybę ne patiems sąžiningiausiems tarpininkams sužaisti savo žaidimą ir gauti nesuvokiamą milijoninę naudą.

Na, o ką M.Chagallas? Jo likimas kol kas nežinomas – paveikslas iškeliavo pas vieną Europos pirkėją. Galbūt, jei MoMA būtų buvęs vikresnis, paveikslo likimas galėjo susiklostyti kitaip – būta atvejų, kai pinigų paveikslui išpirkti rasdavo muziejus arba jie būdavo suaukojami, arba į derybas su paveldėtojais įsitraukdavo valstybė ir privatūs asmenys, kad šedevrai liktų viešojoje erdvėje. Šiuo atveju pralaimėjome visi.