Chaotišką jausmų grožį galima prilyginti audringam vandenynui, kuriame emocijų bangos nenuspėjamai kyla ir krinta, sukurdamos audringas ir užburiančias figūras, kuriomis Emilija Žukauskaitė ir remiasi savo darbuose. Šiame chaose slypi gilus grožis – švarus, nefiltruotas ir giliai žmogiškas. Intensyviausios emocijos gali būti pribloškiančios, tačiau jos taip pat suteikia gyvenimui spalvų ir gylio, įprastas akimirkas paversdamos nepaprastais išgyvenimais bei patyrimais.
Tapybos darbų serija, kuriame ryškios spalvos susiduria ir susilieja, o kiekvienas teptuko brūkštelėjimas atspindi skirtingus jausmus – džiaugsmą, meilę net susižavėjimą. Grožis atsiranda ne dėl tobulos harmonijos, bet dėl ryškios kontrastų sąveikos, dėl to, kaip kiekviena emocija veikia ir formuoja kitą. Būtent nenuspėjamame pakilime ir atoslūgyje, jų intensyvume užfiksuojama tikroji menininkės jausmų esmė.
Jausmai, kaip ir gamtos pasaulis, yra laukiniai ir nesuvaldomi, tačiau jų chaose slypi dėsningumas, ritmas, kuris byloja apie mūsų egzistencijos esmę. Jie primena mums, kad giliai jausti – tai gyventi visapusiškai, apimant žmogiškosios patirties netvarką ir didybę.
Paprastumo ir vizualinio intensyvumo sąvoka Emilijos tapyboje reiškia meninį požiūrį, kuriame naudojami minimalistiniai elementai, pagrindinės formos, ribota spalvų paletė ar neperkraunama kompozicija. Visa tai sukuria galingą ir emociškai įtemptą vizualinę patirtį žiūrovui. Menininkė savo darbuose naudoja kelias gerai išdėstytas linijas, formas bei spalvas, kuriose perteikia savo nagrinėjamos temos esmę.
Drąsus spalvų naudojimas, net ir paprastoje kompozicijoje pasirinktos spalvos yra intensyvios ir sodrios, sukuriančios stiprius kontrastus, kurie traukia žiūrovo akį ir sukelia stiprias emocines reakcijas. Kompozicija ir elementų išdėstymas šioje darbų serijoje taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį. Kartu su įtaigiu koloritu komponentai paveiksluose turi didelį vizualinį svorį, todėl kompozicija yra ne tik subalansuota, bet ir paveiki.
Parodos autorės tapyba sukuria dinamišką įtampą tarp formos paprastumo ir vizualinio poveikio intensyvumo, todėl žiūrovas tai patiria ir vidiniu, ir intelektiniu lygmeniu. Menininkė žiūrovui padeda pasiekti pusiausvyrą, kai mažiau yra daugiau ir kai kiekvienas elementas, kad ir koks paprastas būtų, prisideda prie bendros emocinės ir vizualinės kūrinio galios. Paveikslai, kurie formuoja mūsų vidinį gyvenimą, sukelia gilias emocijas, provokuoja mąstyti ir atspindi žmogaus patirties aspektus, meilę, aistrą, džiaugsmą ar susimąstymą.
Tokia tapyba veikia kaip sielos veidrodis, formuojantis ir atspindintis žiūrovo vidinę kelionę. Paveikslo spalvos, formos ir tėkmė yra sąmoningai dviprasmiškos, leidžiančios kiekvienam žmogui įžvelgti jame kažką unikalaus ir asmeniško.
Emilijos Žukauskaitės pirmoji solinė paroda „Verdančios Sielos“ atspindi asmeninę kelionę. Tapyba į jos gyvenimą atėjo 2014 m. kaip tylus maištas prieš jaunai merginai tuo metu netinkamą aplinką, kurią ji naiviai įsileido. Negalėdama žodžiais išreikšti savyje verdančių jausmų, ji atrado, kad drobė gali suteikti ne tik balsą, bet ir tapti asmeniniu prieglobsčiu sielos ramybei. Parodos kuratorius – Karolis Gužas
Paroda veiks iki rugsėjo 26 dienos.
