Jungtinės parodos fotografijos sukurtos jos autoriams keičiantis juostiniu fotoaparatu, pokalbiais, laiku. Fiksuodami įvairius Vilniaus kampelius ir jo detales jie kviečia žiūrovą žaisti kartu.
Ką gausime, jei dviejų žmonių žvilgsnius, žingsnių tempą ir skirtingas vietas supinsime viename kadre? Dvigubą laiką, užantspauduotą emulsijoje. Laiką, kalbantį apie magišką atsitiktinumą, alchemiškai transformuojantį mums jau seniai atpažįstamą Vilniaus veidą į dar nematytą fantasmagorišką kaukę.
„Tėvas ir dukra fotografavo atskirai, bet į tą pačią juostą. Toks fotografijos žaidimas vadinamas dviguba ekspozicija. Su dviguba nežinomybe – nė vienas nežino, ką fotografuoja kitas.
Kadrai susipina netikėtais vaizdų sutapimais arba nuviliančiais neatitikimais. Išryškinus juostą atsikvėpė abu – ir dukra, ir tėvas. Yra kažko magiško tokiame vaizdų persidengime“, – susidvejinusių parodos kūrinių paslaptį atskleidė fotografas Rolandas Parafinavičius.
