Dailininkė monumentalistė Angelina Banytė net sapnuose regėdavo freskas

„Kai dirbi, esi jauna, negalvoji, ar tau lengva, ar sunku. Ryte atsikeli ir vėl varai. Vasaros ištrintos iš biografijos – darydavau freskas. Tada su manimi būdavo sunku bendrauti, tapdavau nervinga, pavargusi.Kurti freskas velnioniškai sunku fiziškai ir dvasiškai, įtampa – nuolatinė palydovė.  Vis galvodavau, ar neperdžiuvęs tinkas, ar dažai nenuvarvėjo. Dirbau tik architektūrai. Jeigu nėra sienų freskoms, tai nėra ir manęs“, – atsigręždama į praeitį kalba dailininkė monumentalistė A.Banytė.

Kelias dešimtis freskų sukūrusi klaipėdietė A.Banytė – viena produktyviausių šios meno srities atstovių. Tačiau jos, kaip ir kiti didesnių formatų freskų ir mozaikų kūrėjų,  užsakovai pastaraisiais dešimtmečiais nelepino. Tai prisiminusi parodos kuratorė dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė liūdnai prasitarė, kad A.Banytė – galbūt paskutinė iš didžiųjų monumentalisčių Lietuvoje.

Iš Mažeikių kilusi menininkė savo likimu nesiskundžia. Atvykusi į sostinę baigė M.K. Čiurlionio  dailės mokyklą, jos diplominio darbo vadovas buvo tapytojas Vytautas Ciplijauskas. Lietuvos valstybinį dailės institute patekusi į profesorės Sofijos Veiverytės kursą dar studijuodama šiai mokymo įstaigai sukūrė freską „Šventė“, kuri, deja, neišsaugota.

„Baigus mokslus užsakymų nestigdavo. Anais laikais buvo įprasta statomų naujų administracinių pastatų, ligoninių, mokyklų interjerus gražinti freskomis ir mozaikomis. Vienu metu net nebuvo kada atsikvėpti“, – savo karjeros pradžią prisimena A.Banytė.

Pirmąsias sgrafito freskas menininkė sukūrė Druskininkų „Dainavos“  ir Palangos „Gintaro“ poilsio namams. Klaipėdoje apie dešimtį įvairios paskirties pastatų puošia dešimt jos freskos. S.Banytė mano, kad neblogų freskų sukūrė uostamiesčio Eduardo Balsio meno mokyklai, patenkinta universitetinei ligoninei padaryta freska „Medicina“.

A.Banytę bene labiausiai išgarsino sgrafito freska „Mūsų kraštas“ Žemės ūkio akademijai, kurta su bendramoksle dailininke Natalija Daškova ir Sofija Veiveryte. Monumentaliam 248 kvadratinių metrų ploto darbui, alsuojančiam etnografijos dvasia, prireikė dvejų metų. Jis iškart pastebėtas ne tik Lietuvoje – 1981 metais kūrėjos įvertintas tais laikais prestižine SSRS valstybine premija.

Menininkė nesigaili pelniusi tokį apdovanojimą. Sovietmečiu iš Maskvos atvykstančios komisijos jos laisvės nevaržė, vaizduoti kūjų ir pjautuvų jau nebereikėjo. A.Banytei atrodo, jog kai kurie  jos kolegos monumentalistai sutirština spalvas kalbėdami apie tuomet patirtą ideologinę priespaudą.

„S.Veiverytės kūryboje neįžvelgsime jokių komunizmo atšvaitų, nors kiti dailininkai net ir nepriklausomybės atgavimo išvakarėse noriai tapydavo paveikslus apie Lenino viešnagę Vilniuje. Menininko niekas nesupančios, jeigu jis pats to nenori“, – įsitikinusi A.Banytė.

Kartu su dailininku Juozu Vosyliumi ir dizaineriu Romualdu Martinkumi uostamiesčio laikrodžių muziejui sukurta sgrafito freska „Laikas ir Klaipėda“ – dar vienas ryškus A.Banytės darbas. Įspūdinga jos freska „Dievas Tėvas“ puošia Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčią.

Vėliau monumentalistams atėjo sunkūs laikai – sienų tapybą visi nejučia pamiršo, ją prisimindavo tik naujų bažnyčių ir koplyčių statytojai. A.Banytė beprotiškai ilgėjosi įprasto darbo, jos liūdesio neišsklaidydavo net ir mokytojos S.Veiverytės žodžiai: „Tokių atoslūgių būta ir anksčiau. Pirmykštės bendruomenės laikais užgimęs freskos menas visada bus reikalingas“.

Menininkė rado išeitį – laikinas pauzes užpildydavo molbertine tapyba. Sukūrusi Klaipėdos dramos teatro aktorių Elenos Gaigalaitės, Liubomiro Laucevičiaus, režisieriaus Povilo Gaidžio portretus, patikėjo savo jėgomis, pasinėrė į naują kūrybos sritį. Apžvalginėje parodoje eksponuojama jos tapyba savotiškai atspindi monumentalių formų ir idėjų ilgesį.

„Mane traukia seni daiktai, bet nemėgstu peizažų. Gamtą stebiu, gyvenu joje, o visa kita – tik išmįslas, blankūs mus supančios tikrovės atvaizdai. Vengiu perdėtos lyrikos, pozos, nuvalkiotų simbolių“, – kalbėjo A.Banytė, atpažįstama iš tapybos stiliaus ir freskose, ir paveiksluose. 

Save ji vertina net reikliau nei kritikai: „Vis atrodydavo, kad dar neatsiskleidžiau, nepadarau to, ką galėčiau. Daug ką lemia konkreti vieta, erdvės, aišku, ir kūrinių užsakovų požiūris į meno ir architektūros sintezę. Dažnai tekdavo dirbti paskubomis, pristigdavo laiko subrandinti idėją.

Atsikvėpusi nuo fundamentalių sieninės tapybos darbų prie molberto menininkė galvodavo tik apie freskas, net regėdavo jas sapnuose.

R.Rachlevičiūtė priskiria A.Banytę monumentalių tapytojų kartai, kuriai molbertų net ir nereikėjo: „Prie sienos stovėjo kaip prie molberto. Grynosios tapybos meistrui ir pora kvadratinių metrų nemažai, o jai, trapiai moteriai, reikėjo įvaldyti didžiulius plotus. Lėtai, kiek leido technologijos ir menininkės jėgos, ant sienų atsirasdavo freskos, sgrafito, mozaikos kūriniai“.

Vienas paskutiniųjų A.Banytės darbų – mozaika „švč, Mergelė Marija – visų šventųjų ir ligonių globėja“ ant naujos šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios fasado Klaipėdoje. Nors mozaikų ir freskų kūrimo technika iš esmės nepakitusi nuo tų laikų, kai Michelangelas jomis ištapė Siksto koplyčios Vatikane skliautus, menininkei šįkart nereikėjo darbuotis ant pastolių.

Pagal pranciškonų pasiūlytą ikonografinę temą A.Banytė kūrė piešinius. Juos per pusmetį meno kūriniais pavertė Ravenos (Italija) bizantiškosios mozaikos dirbtuvių meistrai. Kiekvienas mažytis, skirtingo atspalvio smalto (skaidraus, spalvoto stiklo su pigmentais ir drumstikliais) keturkampis kubelis –  rankų darbo. Mozaiką ant bažnyčios fasado sumontavo įmonė „Vakarų pakrantės aidas“.   „Mozaikų. freskų negalima kaip paveikslų nukabinti nuo sienų ir atsinešti parodų salę“,  – apgailestavo P. Domšaičio galerijoje savo kūrybos kraitį pristatanti A.Banytė.  Parodoje eksponuojami per pusšimtį metų įvairiems statiniams sukurtų A.Banytės freskų ir mozaikų maketai, eskizai, piešiniai, paveikslai – tik dalelė titaniško dailininkės darbo.