Ant išdžiūvusių augalų – archyvinės fotografijos
Žinomos fotomenininkės Dovilės Dagienės parodą „Botanizirė“ galima pamatyti antrame VDA parodų salės „Titanikas“ aukšte. Meninės instaliacijos ir organinės fotografijos naujai atskleidžia Lietuvos žydų atminimo temą.
Parodą inspiravo Vilniaus ir Lodzės (Lenkija) universitetų botanikos profesoriaus Jakubo Mowszowicziaus (1901–1983) patirtis ir išgyvenimai.
Daugiau nei 30 jo šeimos narių buvo nužudyti Paneriuose, kurių kalvų ir pievų augaliją Vilniaus botanikas tyrinėjo prieš karą. Iš visos gausios šeimos jis vienintelis išgyveno Holokaustą. Prie J.Mowszowicziaus išgelbėjimo prisidėjo ir lietuviai.
Parodos premjera įvyko Lodzės tarptautiniame fotografijos festivalyje. Jos pavadinimas kilęs iš žodžio „botanizirė“ (gr. botane – žolė, želmenys, daržovės) – tai pailga, dažniausiai metalinė dėžutė augalams botaninių ekskursijų metu rinkti. Joje laikomi augalai ilgai lieka nesuvytę.
Fotografė D.Dagienė podoktorantūros stažuotės metu Vilniaus dailės akademijoje tęsia darbų ciklą, pavadintą „Augalų atmintis“.
Ji tyrinėja augalų pasaulį, kuris tampa neišsenkančiu įkvėpimo šaltiniu ir fotografine priemone meno kūriniams.
Vietoj atidarymo iškilmių autorė savo gerbėjus pakvietė į parodos uždarymo renginį, kuris vyks rugpjūčio 14 dieną 16 valandą.
Iš pasąmonės gelmių išnyra ir bauginantys vaizdai
Vilniaus rotušėje antradienį, liepos 30 d., atidaroma menininko Eimučio Markūno paroda „Transfuzijos“. Atidarymo metu bus pristatyta ir nauja knyga – monografija „Eimutis Markūnas. Kalbėjimas vėjams“.
Parodoje dailininkas eksponuoja tik nedidelę dalį savo kūrybos – tapybą ir piešinius.
Būtent tapyboje ryškiausiai atsiskleidžia emocionalusis E.Markūno asmenybės pradas.
Kaip svarbiausias raiškos priemones dailininkas pasitelkia spalvą, šviesą ir gestą. Dinamiška potėpių raiška ant didelio formato drobių, popieriaus, medžio ar gofruotojo metalo plokščių, kaip ir spalvos suvokimas, E.Markūno kūryboje kinta nuo aktyvaus kolorito iki monochromijos vaizdiniuose, sukurtuose grafito technika (tapyba grafitu).
Neribota fantazija atsiskleidžia jo autorine technika sukurtuose piešiniuose.
Pasak poeto Juliaus Kelero, juose tarsi iš pirmapradžio kosminio gaivalo gimsta žmogiškoji prigimtis.
Iš nebūties ar pasąmonės gelmių išnyra bauginantys, tačiau sykiu hipnotizuojantys vaizdai. Iš chaoso gimsta naujas pasaulis.
E.Markūnas (gim. 1959 m.) – įvairiaplanis ir įvairiapusis menininkas, kuriantis vitražus, tapybos, grafikos, vaizdo kūrinius, piešinius, fotografijas, instaliacijas, objektus, akcijas.
Jis priklauso vadinamajai lūžio kartos menininkų generacijai, kuri sietina su XX a. 9–10 dešimtmečiais Lietuvoje vykusiais meno lauko procesais ir grupės „Angis“, susikūrusios 1990 m., judėjimu.
Interaktyvus meno nuotykis – „Vasara galerijoje“
Vilniaus vaikų ir jaunimo (VVJ) meno galerija, įsikūrusi Mokytojų namuose, kviečia aplankyti interaktyvią parodą vaikams „Vasara galerijoje“, kuri su trumpomis atostogomis rugpjūčio pradžioje veiks iki rugsėjo 15 d.
Jau tradicija tampa, kad vasarą VVJ meno galerijoje eksponuojami mažųjų ateities kūrėjų – „Galeriuko“ edukacijų lankytojų – darbeliai, kurie pasitelkus suaugusių menininkų pagalbą virsta įspūdinga temine instaliacija.
„Galeriuko“ kūrybiškumo inkubatoriaus tikslas – ugdyti savarankiškai mąstantį, smalsų meninių formų žiūrovą ir kūrėją, būsimą meno galerijos lankytoją ir taip plėsti meno ir kultūros vartotojų auditoriją.
Šiemet ekspozicija patiks tiems vaikams, kurie nori ne tik pamatyti ką nors nauja, bet ir patirti, atrasti, nustebti. Paroda orientuota į vaikus, bet ne mažiau patraukli ir suaugusiesiems.
Paroda „Vasara galerijoje“ tęsia ciklą „Visiškai nevaikiškai“ ir atspindi beribį vaikų kūrybiškumą. Tai jaunų kūrėjų minčių, jausmų ir idėjų atspindys jų darbuose. Juk vaikas, tyrinėdamas jį supančią aplinką, atranda savą santykį su ja.
Dažnai vaikų kūryba nuvertinama kaip vaikiška – apie nieką. O iš tiesų jaunų menininkų darbuose slypinčios idėjos dažnai būna labai konceptualios ir siekiančios išspręsti globalias problemas. Todėl šiuo parodų ciklu siūlome į meną pažvelgti vaiko akimis, susitapatinti su jo mąstymu, priimti natūralumą ir nuoširdų jo pasaulį.
Instaliacijas kūrė Pojūčių teatro komanda – Karolina Žernytė ir Inesa Adamonytė. Šio teatro pagrindiniai bruožai – bendravimas su žiūrovu per visus pojūčius (klausą, regą, uoslę, skonį, judesį ir t.t.), įtraukumas ir dėmesys kiekvienam žiūrovui.
Fotografė nuspėja įvykį ir kantriai laukia, kol tai nutiks
Beveik septyniasdešimt metų su savo fotokamera nesiskirianti Irena Giedraitienė Prospekto galerijoje surengė personalinę parodą „Sulaukti“.
Pradėjusi fotografuoti dar 1955 metais, pelniusi tarptautinį pripažinimą, lyginama su svarbiausiais humanistinės fotografijos autoriais, Irena ir šiandien savo ištikimu palydovu laiko fotoaparatą. Ji kantriai ir atidžiai laukia to momento, kai susidarys palankios aplinkybės naujam fotografijos kūriniui atsirasti.
„Atranką darau dar prieš paspausdama mygtuką. Fotografo užduotis – pamatyti prieš įvykiui įvykstant, nuspėti jį, o tada išlaukti, kol tai nutiks. Tam būtina intuicija ir kantrus stebėjimas – bene svarbiausi fotografo ginklai.
Pasaulis nuolatos kinta, todėl ir fotografo galvoje, jo matyme viskas turi keistis labai sparčiai. Juk staiga tavo sugalvota scena gali subyrėti į šipulius, todėl privalai staigiai rasti naują priėjimą prie kardinaliai pasikeitusių aplinkybių“, – pasakojo I.Giedraitienė.
Paroda Prospekto galerijoje tarsi padalinta į dvi dalis: pirmojoje rodomi trys darbai, pelnę autorei šlovę ir pripažinimą. O antrojoje dalyje susidursime su ta aistringa ir gyvenimą mylinčia, visada besišypsančia Irena, kuri peržiūri savo archyvus ir fotografijas iš jau žinomų ciklų, derina su šių dienų akimirkomis, pasakojimą konstruodama kaip nesustabdomą gyvenimo tėkmę.
I.Giedraitienė gimė 1935 m. Panevėžyje, studijavo Kauno politechnikos institute ir vėliau daugiau nei tris dešimtmečius dirbo Kauno projektavimo institute. Vienas svarbiausių įvertinimų – 1975 m. pelnytas „World Press Photo“ Auksinės akies apdovanojimas.
Anksčiau ji, nors ir buvo gerbiama, laikėsi šiek tiek atokiau nuo konstruktyvaus ir racionalaus, vyriško fotografų pasaulio.
Šiandien fotografės darbai pristatomi svarbiausiose Lietuvos fotografijos galerijose, publikuojami tarptautiniuose fotografijos rinkiniuose, yra įtraukti į muziejų kolekcijas.
Robotizuota chirurgija ir nuotolinė medicina – muziejuje
Radvilų rūmų dailės muziejuje – Venecijos bienalės atspindžiai. Čia galima apžiūrėti menininkų dueto „Pakui Hardware“ – Neringos Černiauskaitės (gim. 1984 m.) ir Ugniaus Gelgudos (gim. 1977 m.) – parodą „Tolimas rūpestis“ (angl. „Virtual Care“).
Šiuo metu menininkai kartu su Marija Terese Rožanskaite (1933–2007) atstovauja Lietuvai Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje. Lietuvos paviljone Venecijoje jų kūrinys tyrinėja uždegimą, apėmusį žmonių ir mūsų planetos kūnus, kviečia ieškoti būdų išgyti.
O parodoje „Tolimas rūpestis“ tyrinėjamas dar vienas šiandien vis aktualesnis šiuolaikinės medicinos aspektas – robotizuota chirurgija ir nuotolinė medicina.
Istorinė Radvilų rūmų salė paverčiama aplinka, primenančia klinikinės chirurgijos ar ligoninės patalpą. Tarp fizinės ir virtualiosios, tarp kūniškos ir skaitmeninės sričių pakibusioje erdvėje išsidėstę skaidrūs karščiu suformuoti kūnai paversti į skulptūrines biomorfines formas.
Skulptūrose, įkvėptose XX a. 8 ir 9 dešimtmečiais M.T.Rožanskaitės sukurtų paveikslų, technologijos, draperijos, organinės ir sintetinės medžiagos susilieja į abstrakčias būsenas. Šios instaliacijos idėja kilo dar prieš COVID-19 pandemiją, kai nuotolinė medicina buvo palyginti retas pacientų slaugos būdas. Per pandemiją virtualioji rūpyba tapo vyraujančia forma gydytojų pagalbai gauti. Nauja realybė nejaukiai susipynė su menininkų vizijomis.
