„M.Švažienės kūrybą jau įvertino ir prancūzai, įsigiję vieną jos dekoratyvinį gobeleną. Kūrinys atsidūrė prestižinėje Paryžiaus vietoje – Georges'o Pompidou šiuolaikinio meno ir kultūros centre. Nieko baisaus, kad pasaulis menininkus pripažįsta ir vėliau, kartais šlovė ateina, kai jos visiškai nelauki“, – džiugią naujieną parodos lankytojams pranešė menininkės sūnus Saulius Švažas.
Gobelenuose – gyvybės karštis
Baroti galerijoje eksponuojami M.Švažienės gobelenai – lyg sielos peizažai, alsuojantys jausmingomis, kiek nostalgiškomis gaidomis. Menininkės darbuose atsiveria margas, tik jai vienai būdingų spalvų ir vaizdinių pasaulis. Produktyvumu garsėjanti M.Švažienė vadinama gyvąja klasike, jos vardas ir kūryba neatsiejamas nuo Lietuvos dailiosios tekstilės raidos.
Praėjusio šimtmečio viduryje pradėjusi nuo rištinių kilimų M.Švažienė per daugiau kaip pusšimtį kūrybinės veiklos metų suformavo ryškų ir savitą plastinės kalbos stilių, pirmoji ėmė kurti įspūdingų formų trimačius gobelenus. Nemažai jų puošia visuomeninės paskirties pastatų interjerus.
Garsios tekstilininkės stilius, jos meninis mąstymas, polinkis į filosofinius apibendrintas, koloristiškai raiškias formas atsispindi ir naujausiuose M.Švažienės gobelenuose: „Rytas miške“, „Melsvuma. Rytmečio takai“, Mūsų planetos keliai“, „Rudens spalvos“, „Švytinčios planetos“.
„Gobelenų objektai, kaip Visatos kūnai, nėra sustingę, šalti, bet juda apvaldyti gyvybės įkarščio. Šviesą sugerianti gobelenų tekstūra, vaiskios spalvos, tonų ritmai perteikia M.Švažienės kūrybos vitališkumą, žadina vaizduotę“ – kalbėjo parodos kuratorė menotyrininkė Dalia Karatajienė.
Išaudė dingusį paveikslą
Galerijos erdvėse eksponuojami ir ankstyvesniųjų laikotarpių M.Švažienės kūriniai. Tarp jų išsiskiria rausvomis žaromis spinduliuojantis gobelenas „Saulė leidžiasi“, sukurtas pagal taip pat pavadintą savo vyro dailininko Jono Švažo (1925–1976) paveikslą, kurio likimas – keistas.
Paveikslas, perduotas praeityje pomėgiu prabangiai gyventi garsėjusiam, o vėliau už sukčiavimą teistam Nemenčinės klebonui Ričardui Jakučiui, dingo iš jo galerijos, kai šeimininkas įklimpo iki ausų į skolas. Menininkų darbai areštuoti, kalbama, kad šis J.Švažo paveikslas atsidūrė JAV.
J.Švažo šeima skaudžiai reagavo į praradimą. Meno kolekcininko R.Jakučio arba jo bankroto administratorių pradangintas įspūdingas paveikslas „Saulė leidžiasi“ buvo vienas paskutiniųjų lietuvių dailės klasiko J.Švažo kūrinių. Jį nutapęs kūrėjas netikėtai atsisveikino su šiuo pasauliu.
„Šis darbas buvo itin mielas ir brangus mums visiems. Motina tada nusprendė iš R.Jakučio galerijos dingusį tėvo paveikslą atkurti kitokiu pavidalu – išaudė tokį patį gobeleną“, – seną istoriją prisiminė menininkų sūnus vilnietis S.Švažas.
Menininkai dalijosi studija
„Švažų kūriniuose įžvelgiama sielų giminystė, tos pačios metaforos – pirmiausiai ryškūs erdvių motyvai, troškimas vaduotis iš sustingusių būsenų, priešintis rutinai. Medžiai J.Švažo paveiksluose veržiasi į kitas erdves, kaip ir Marijos planetos jos spalvinguose gobelenuose. Tekstilės novatorė M.Švažienė galbūt net pirmoji nėrė į kosmologijos tematiką“, – kalbėjo D.Karatajienė.
Gūdžiu sovietmečiu spjovęs į socrealizmą J.Švažas su žmona dalijosi viena studija – jų namai Vilniuje buvo virtę pažangesnių menininkų, dailės studentų susitikimų, neformalių pokalbių vieta. J.Švažas visuomet pritarė žmonos aspiracijoms, o ji rėmė vyro, ryškaus ekspresionisto, užmojus.
M.Švažienei nesvetima ir tapyba – jos paveiksluose perteiktų kompozicijų efektai, geometrinių plokštumų ir optikos sąveika, skrydžių, ritmų, liepsnų, augmenijos koloristika kuria banguojančios erdvės įspūdį. Jos tapyba žiūrovams labai primena tai, ką mato grožėdamiesi tekstilės darbais.
Garbaus amžiaus sulaukusi M.Švažienė vis dar nenuleidžia rankų – žvitriai pokši staklėmis, tęsia savo kūrybinius eksperimentus, vieną po kito kuria širdį virpinančius, akį veriančius gobelenus.
Audinys atgijo partitūroje
Dar prieš pusšimtį metų dirigento Sauliaus Sondeckio kvietimu Vilniuje koncertavęs garsus italų kilmės Šveicarijos kompozitorius ir pianistas Gaetanas Giuffre pastebėjo, jog dažno M.Švažienės gobeleno spalvos ir formos alsuoja muzikos ritmu. Tada jį labiausiai jį sužavėjo tekstilininkės kūrinys „Erdvės“ – išsivežė namo mažesnę kopiją. Paskui menininkų ryšiai nutrūko.
„Šią istoriją atgaivino Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai, KGB archyvuose atradę G.Giuffre pašto siuntinį, adresuotą motinai. Tai buvo jos gobeleno „Erdvės“ įkvėpto muzikinio kūrinio „Rapsodija Vilniui ir Lietuvai“ partitūra. Autorius tuomet jau buvo miręs, bet jo rapsodija gal dar nuskambės“, – prisiminimais apie menų sąveiką dalijosi S.Švažas.
M.Švažienė monumentalius gobelenus nuaudusi Vilniaus universitetui, Santariškių, Antakalnio ligoninėms, Onkologijos institutui. Ne vieną erdvinį gobeleną kūrė kartu su architektais Eduardu Chlomausku, Zigmantu Liandzbergiu, Kazimieru Regimantu R.Plyčiumi.
Jos darbai puošia daugiau kaip 20 mokslo, švietimo, administracinių įstaigų interjerus Vilniuje, Klaipėdoje, Trakuose, Visagine, Maskvoje, Ženevoje, eksponuoti Italijoje, Kanadoje, Anglijoje, Danijoje, Suomijoje, Čilėje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Čekijoje, jų įsigijęs MO muziejus.
Darbštuolė rankų nesudeda
„Dirbu kaip ir anksčiau, tik mažesnėje studijoje. Kasmet nuaudžiu bent jau vieną didesnio formatų erdvinį gobeleną. Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad jaunystėje spalvų ir raštų mokiausi iš dzūkų, aukštaičių, buvau, esu ir liksiu klasikinės tekstilės atstovė“, – pasakojo šiemet 94-ąjį gimtadienį pažymėsianti M.Švažienė.
Valstybinės premijos laureatė M.Švažienė į šiuolaikinę tekstilę žvelgia santūriai, bet ne skeptiškai: „Dabar gobelenų rankomis niekas nebeaudžia, siūlų kubiluose nedažo. Kam užteks kantrybės šitaip knebintėtis, kai bet kokį piešinį galima mikliai nuausti žakardinėmis staklėmis“.
Jausdama artimų žmonių paramą ir globą M.Švažienė ir toliau darbuojasi taip, kaip įpratusi, nesirengia keisti savo kūrybos stiliaus, persismelkti naujomis tekstilės meno technologijomis.
