Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje, įsikūrusiame Vilniaus Pilies gatvėje, liepos 12 dieną atidaroma žinomo fotografo Ramūno Danisevičiaus, „Lietuvos ryto“ fotokorespondento, nuotraukų paroda „Pavėjui“. Publikai ją pristato ne išmoningas fotografijos tyrinėtojų tekstas, o šilti autoriaus lietuvių kalbos mokytojos žodžiai.
„NUO VILNIAUS IKI PARYŽIAUS, NUO VILNIAUS IKI BIRŽŲ
Ši paroda yra apie laiką ir vietą. Gal apie tai, kam lemta išlikti, o kam išnykti? Ramūnas Danisevičius savo fotografijų personažus pakvietė sugrįžti į tą pačią vietą po trisdešimties metų.
Jungiančioji detalė – dviratis, prie kurio stovi Ramūno mama. Dviratis, be abejo, yra ne tik kelionės ženklas, bet ir savarankiškas personažas. Dviračiu fotomenininkas numynė iš Vilniaus iki Paryžiaus, dviračiu sugrįžo į Biržus ieškoti auksinių kadrų.
Prarasto laiko beieškant? Būtent dviratis, kaip Prusto pyragaitis, nubudina praeities vizijas.
Vieta, kuri visada su tavim – Biržai. Iš ten, iš Biržų 1 – osios vidurinės laikų – Ramūnas su dviračiu ir foto aparatu. Dviratį dažniausiai palikdavo pas klasės draugą Dainių, gyvenusį netoli mokyklos. Jis – vienas iš parodos herojų.
Taigi, Ramūnas fotografavo jau mokykloje. Iš legendinio Zenono Meškausko jaunųjų fotografų būrelio išaugo žurnalistai, keliautojai, menininkai. Labiausiai fotografijos apsėstas vis dėlto buvo Ramūnas. Mažakalbis, kaip ir dabar, santūrus, kaip ir dabar, fiksuojantis auksines akimirkas, kaip ir dabar.
Kokia viso to sugrįžimo esmė ir prasmė? Galbūt noras pasakyti, kad kiekvienas turi savo paryžių?
Labiausiai ir džiugina Ramūno santykis su Biržais – gimta, Likimo paskirta vieta – vieta ir biržiečiais. Tai ir yra toji šliogeriška filotopija – vietos apmąstymas, kol dar laikas, kol dar yra tie, LIKĘ.
Atmynęs dviračiu iš Vilniaus į Biržus jis vis susitikdavo su žmonėmis, pats juos susirasdavo – ir šlovės momentais, ir kasdienybėje. Iki skausmo gelia tas tikrumas: Pasaulį atradęs, užkariavęs, prisiminimų, emocijų, santykio nepraradęs.
Nuotraukose užfiksuoti tėvai, giminės, bičiuliai, mokytojai, kaimynai. Ir Jonas Mekas, Galina Dauguvietytė – Biržų kultūrinės tapatybės ikonos. Kaip nuoroda į tai, kas svarbu.
Ši analoginės fotografijos paroda – žmonių istorijos. Atrodo, kad juodai baltose praeities kadruose išryškėja veidai ir daiktai, nematomi šviesoje ar paslėpti spalvų. Praeities ir dabarties paralelės kuria individualaus suvokimo, refleksijos galimybę“. /Irutė Varzienė, Ramūno Danisevičiaus lietuvių kalbos mokytoja/
