Vilniaus rotušėje surengta paroda „85 A.Sutkaus vasaros“ skirta Lietuvos fotografijos mokyklos patriarcho 85-ajam gimtadieniui paminėti. Jos kuratoriai – fotomenininkas Gintaras Česonis ir fotografijos tyrinėtojas Thomas Schirmbockas.
Ekspozicijos pradžioje – paties fotomenininko atrinkti garsiausi didelio formato darbai, tapę daugelio muziejų ir privačių kolekcijų puošmena. O Rotušės parodų salėje – kamerinė ekspozicija, kurioje daugiausia vintažinių A.Sutkaus rankomis spausdintų sidabro bromido atspaudų, stebuklingai išlikusių iš šeštojo ir septintojo XX amžiaus dešimtmečių.
Šie kūriniai eksponuojami pirmą kartą.
– Kokias emocijas jums pačiam kelia prabėgusių vasarų vaizdai? – paklausiau A.Sutkaus.
– Prisiminiau save jauną. Net susiradau bičiulio Algio Grubevičiaus darytas fotografijas iš tų laikų, kai man buvo gal 16 metų. Dar be barzdos. Barzdą užsiauginau kaip protesto ženklą, kai rusų tankai įvažiavo į Čekoslovakiją 1968 metais.
Dėl jos buvo problemų. Prieš televizijos laidą rengėjai skambindavo į Centro komitetą paklausti, ar gali A.Sutkus pasirodyti ekrane su barzda. Čekija jau seniai laisva, o barzda liko.
Rotušėje – mano jaunystės metai, praėjusio amžiaus septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai. Geriausi kadrai padaryti tuomet, kai dar neužsiėmiau Fotomenininkų sąjungos reikalais.
– Net ir Dainų šventės akimirkų galima pamatyti.
– Taip. Esu lietuvis ir didelis Dainų švenčių gerbėjas, nors pats jose dalyvaudavau tik kaip žiūrovas ir fotografas. Išlikę daug Dainų švenčių vaizdų, kuriuos buvau jau ir primiršęs. Archyvas vis primena šventes senais, tik dabar mane pasiekusiais kadrais.
Kartą grįžau iš Dainų šventės nuvargęs, o pro šalį lekia motociklininkai, rokeriai, kaip tada juos vadinome.
Paklausiau, kur važiuoja. Atsakė, kad į Kalnų parką. Na, tuomet ir aš su jais.
– Turėjote motociklą?
– Ne. Bet puikiai sutariau su baikeriais. Kalbėdavomės dažniausiai apie literatūrą, filosofiją – Friedrichą Nietzsche, Arthurą Schopenhauerį, Sigmundą Freudą. O dviračiai, motociklai mano fotografijose atsirado seniai.
– Vasariškoje parodoje A.Sutkus – ne tik Lietuvos žmonių, bet ir gėlių fotografas?
– Gėlės visuomet man buvo svarbus dalykas. Esu net pievų gėlių knygutę išleidęs. Mažutė tokia. Vadinosi „Tėviškės laukų suvenyras“. Ją pamatęs fotografijos knygų leidėjas iš Vokietijos Gerhardas Steidlas paprašė, kad duočiau jos skaidres, nes norėjo ją pats iš naujo išleisti.
Deja, skaidrių neturiu, o to meto spauda buvo tokia prasta, kad net ir perfotografuoto leidinio nepavyktų išleisti. Leidėjo manymu, ir kitus mano senuosius albumus – „Vilniaus šiokiadieniai“, „Šalis ta Lietuva“ ar „Neringa“ – šiandien būtų galima išleisti, jie rastų savo žiūrovą.
– Kokios jūsų mėgstamiausios gėlės? Rožės?
– Ne, man labiausiai patinka išskirtinės, keistos gėlės. Labai svarbios ir jų spalvos. Ieškodavau retų gėlių derinių. O rožes ir gvazdikus vadinau partinėmis gėlėmis.
Pirkdavau ir orchidėjas. Prisimenu, paskambino iš Kaišiadorių šiltnamių: gavome orchidėjų šakų. Už vieną šaką esu sumokėjęs visą savo algą. Bet ant tos šakos būdavo tiek daug žiedų – gal dvidešimt. Ėjau nešinas ta šaka namo Vilniuje, žmonės mane stabdė ir klausė, iš kur gavau.
– Ką sunkiau fotografuoti – gėles ar moteris?
– Abi labi tokios. Ir tas, ir tas fotografuoti sudėtinga. Tik tiek, kad gėlė negali pasiskųsti, priekaištauti, kad nuotraukoje ji – negraži. Esu kartą gavęs gerą patarimą. Iš moters. Kad nufotografavęs aktores atneščiau joms nuotraukas ne po dviejų savaičių, o po metų, dar geriau – po penkerių. Tuomet būsiu pats geriausias fotografas.
Taip ir atsirado mano archyvas. Nenunešdavau nuotraukų po kelių savaičių, o vėliau užmiršdavau. (Juokiasi.)
– Gal todėl garsiose jūsų nuotraukose – „Mamos ranka“ ar „Tėvo ranka“ – pačių tėvų net nematyti? Ar tokius kadrus komponuodavote fotografuodamas, ar pataisydavote jau vėliau?
– Dvi garsiausias savo nuotraukas – „Pionierių“ ir „Tėvo ranką“ – nufotografavau per pusvalandį Ignalinos mokykloje. Ir kai šiandien žiūriu, matau, kad jaunystėje tikrai gerai komponuodavau dirbdamas. Todėl neverta nieko kadruoti.
Tvirtai tikiu, kad be Dievo įsikišimo man nebūtų pavykę. Juk kartais ištisus mėnesius ar net metus nieko svarbaus nepadarydavau. O kitą sykį per vieną dieną – net kelis aukščiausio lygio darbus.
– Gal tai lėmė ir tai, kad mokykla jums – ypač svarbi vieta? Juk ir dabar sielojatės dėl mokyklų pertvarkos?
– Baisiuosi vykdomu masiniu mokyklų naikinimu. Mano galva, tai didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui. Juk mokykla – ne tik mokymo įstaiga, bet ir kultūrinis krašto centras. Nuo seno, nuo daraktorių laikų, kai mokytojai klasėse ir savo lovą turėjo (Rumšiškių muziejuje galima pamatyti), mokykla Lietuvoje – šventas reikalas. Tai ir patriotizmo židinys tokiuose nedideliuose miesteliuose kaip Salakas.
Salake esu padaręs daug puikių nuotraukų. Net mąstau apie parodą, kurioje galėtų būti Artūro Morozovo fotografijos, kuriose – darbo netekę mokytojai, gal net ir jų mokiniai. O šalia – istoriniai mano kadrai. Juk lietuvišką kraštą apiplėšiame sunaikindami ir Salako mokyklą.
Net carai ir jų žandarai tiek žalos nesugebėjo padaryti, atsilaikėme. O dabar patys viską naikiname. Ir vis kalbame apie patriotinį auklėjimą. O jo pradžia – šeimoje, mokykloje.
– Ar tiesa, kad jūs sovietmečiu sumanėte įsteigti mokyklą Ežerėlyje?
– Taip. Parašiau raštą, kad dvidešimt valstiečių ir darbininkų vaikų aštuoniolika kilometrų kasdien turi eiti iki mokyklos. Surinkau parašus. Ir valdžia sureagavo. Įsteigė septynių klasių mokyklą, tada vadinta priaugančia vidurine.
Tiesa, paskui mane iš jos išmetė. Bet nieko tokio, grįžau. O dabar vis papildau jų biblioteką. Kiek anksčiau – ir Zapyškio mokyklos biblioteką.
– Paminėjote Dievo ranką. Jaunystėje kažin ar buvote tikintis?
– Buvau, nors teko stipriai slėpti. Senelei nereikėdavo manęs per prievartą į bažnyčią vesti. Nors su klebonais ir nesutariau, prisimindavau senelio patarimą tėvui nepainioti Dievo su klebonu.
Senelis Vincas labai mylėjo savo žmoną, mano močiutę Uršulę. Kai ateidavo jos pasitikti iš bažnyčios, tai primindavo, kad laiptais liptų atsargiau, nes trečias laiptelis – papuvęs. Štai kur tikra meilė. Trečias laiptelis papuvęs.
Esu fotografavęs sovietmečiu Kauno seminarijos užsakymu. Vienur nuvažiavus seminarijos atstovas man patardavo nekalbėti blogai apie bažnyčią, nes klebonas dirba Vatikanui, o kitur – nekritikuoti valdžios, nes klebonas saugumiečių užverbuotas.
– Viena naujosios parodos temų – lietus. Mėgstate fotografuoti lyjant?
– Vasarą visuomet būdavo pats darbymetis. Mėgau ir galingas vasaros liūtis, nešiodavausi specialią klijuotę fotoaparatams uždengti. Vaikščiodavau per lietų, kad mane sulytų. Man taip gera, kai lyja.
Tuomet lietūs dar nebuvo rūgštūs. Vasaromis oras jaunystėje būdavo vaiskus kaip ir šiandien, tačiau tokio itališko dangaus nebuvo. Debesų buvo daug ir gražių, bet kažkodėl jais nesusidomėjau. Čia jau Algimanto Kunčiaus tema.
– Jau senokai nevadovaujate Fotomenininkų sąjungai, bet iki šiol išliekate fotografinio šalies gyvenimo centre. Kas verčia atsitraukti nuo darbo prie archyvo ir domėtis fotografų bendruomenės aktualijomis?
– Man visuomet tai buvo svarbu. O pastaruoju metu fotografinė bendruomenė atsidūrė kultūrinėse paraštėse.
Kadaise ji užėmė gana svarbią vietą, o dabar išsiblaškė.
Šiemet vyko Fotomenininkų sąjungos suvažiavimas – tik kova už valdžią ir jokio rimtesnio pajudėjimo. Trūksta mąstymo apie fotografijos misiją – ką autorius nori pasakyti, ką fotografija byloja žmogui.
Labai rimtų problemų yra ir daugiau. Va, uždėjo PVM mokesčius meno kūriniams ir tai – neįveikiama našta kūrėjams. Tokios mažos šalies meno rinkai suduotas nepataisomas smūgis.
O štai Vokietijoje nuo šių metų kūrėjams PVM sumažintas iki 7 procentų. Nuo kitų metų jis bus sumažintas ir meno galerijoms.
Dar viena bėda – Fotografijos centras Vilniuje. Jau trys merai statė, bet jo iki šiol nėra.
Vito Luckaus centras po parodos Nacionalinėje galerijoje prieš šešerius metus įkurtas Šiauliuose, bet iki šiol jokios veiklos nematyti.
Nepataisoma klaida, kad Lietuvos sezono Prancūzijoje metu V.Luckaus darbų nebus. Kas pražiopsojo?
Juk seniausiame ir svarbiausiame pasaulyje Arlio fotografijos festivalyje Prancūzijoje monografija „V.Luckus. Kūryba/biografija“ buvo paskelbta geriausia metų istorinės fotografijos knyga. Jos sudarytojos – Margarita Matulytė ir Tatjana Luckienė-Aldag.
Vito kūryba – vienas smarkiausiai visą Lietuvos fotografiją paveikusių reiškinių, tačiau ir pačioje Lietuvoje vos kelis kartus parodyta. O jo vardu pavadintas centras norėtų gauti visą fotografo archyvą.
Vakar kalbėjausi su V.Luckaus našle, kuri jau ruošiasi pati užsiimti šio archyvo tvarkymu ir populiarinimu.
– Nebijote, kad didžiulis jūsų fotografijų archyvas gali nukentėti kokios stichinės nelaimės ar karo atveju? Gal planuojate jį perduoti kokiam nors muziejui?
– Archyvas gali nukentėti ir ne per karą. Nors yra nerimo, kad kokia paklydusi rusų raketa viską sulygins su žeme.
Mano manymu, yra amoralu tai, kad valstybės kultūros politika privačių archyvų atveju yra tokia: menininkai savo kolekcijas privalo dovanoti muziejams. Pasakysiu šiurkščiau – kultūros valdininkai tikisi gauti tuos archyvus nemokamai, po menininkų mirties.
– Režisierius Peteris Greenaway lankydamasis Lietuvoje yra sakęs, kad su jo filmais baigėsi poetinis-filosofinis kinas. O kaip jūs vertinate jaunesnių kolegų darbus?
– Nesu taip niūriai nusiteikęs, nes matau nemažai gerų fotografų darbų. Pavyzdžiui, A.Morozovas labai gerai fotografuoja. Taip pat ir Tadas Kazakevičius, Saulius Žiūra, Ramūnas Danisevičius.
Yra ką pasižiūrėti. Ir tai tik maža dalis fotografų, kurie eina man artimu keliu.
Įdomus ir Vincas Alesius kaip gatvės fotografas. Ir pats norėčiau fotografuoti jaunus mūsų žmones. Atrodo, bėgčiau ir fotografuočiau, fotografuočiau. Tik nebegaliu.
