Vienoje vietoje geriausių šiuolaikinių tautodailininkų kūryba atgulė neatsitiktinai – šimtmetį mininti Lietuvos dainų šventė kviečia iš giliau pažinti savas šaknis.
„Parodą pavadinome „Iš šerdies“, nes viskas, ką matome ataidi iš kelių šimtų metų senumo paveldo. Visa tautosaka, visa etnokultūra yra gyvybinga per tai.
Kaip archeologai gali nustatyti genčių fiziologijos tipus, mes lygiai tą patį galime pamatyti ir liaudės dailėje – pasimato mums labai būdingi bruožai“, – apie tai, kodėl svarbu nepamiršti tautodailės, pasakojo skulptorė, dailininkė ir parodos kuratorė Aušra Jasiukevičiūtė.
Įvairiausi šimtų žinomų ir daugybės neseniai atrastų unikalių kūrėjų darbų – nuo medžio skulptūrų, liaudies žaislų, tautinių drabužių iki margučių, kaukių ir net vienu geriausių puodžių tituluojamo keramiko dirbinių – po Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus stogu pakvies iš arčiau pažvelgti į šiandienos tradicinį meną.
Darbas trunka ne vienerius metus
A. Jasiukevičiūtė dalijosi, jos šis projektas – milžiniškas. Pasak jos, žvelgiant tiksliai, bus galima išvysti maždaug 1500 eksponatų, kuriuos sukūrė 383 autoriai.
„Kai kurių autorių darbų bus tik po vieną, tačiau bus ir tokių, kurių darbai bus eksponuojami keliose grupėse – ir tarp medinių skulptūrų, ir tarp žaislų, ir tarp kaukių“, – apie tai, ką bus galima išvysti, pasakojo parodos kuratorė.
Tačiau tai, ką pamatys „Iš šerdies“ lankytojai negimė per naktį. Prakalbusi apie projekto užkulisius A. Jasiukevičiūtė atskleidė, kad į dienos šviesą išleisti tokio mąsto parodą užtrunka ne vienus metus.
„Važinėjome po visą Lietuvą, per visas įmanomas regionines, „Aukso vainiko“ konkursines parodas.
Lietuvos tautodailininkų sąjunga turi įvairių skyrių visoje Lietuvoje ir tų skyrių koordinatoriai paruošdavo galimų parodos dalyvių sąrašus, taip pat didelę duomenų bazę turi ir Lietuvos nacionalinis kultūros centras, todėl tautodailininkų sąrašai kaupėsi iš įstaigos organizuojamų renginių dalyvių“, – supažindindama, kaip buvo atrasti parodoje dalyvausiantys menininkai, aiškino kuratorė.
Tačiau daug didesnį įspūdį A. Jasiukevičiūtė paliko netikėti atradimai ir tie kūrėjai, dėl kurių, pasak jos, net tekdavo išsukti iš kelio.
„Visa delegacija keliavome po parodų atrankas, tačiau buvo ir atradimų. Dauguma meistrų jau buvo žinomi, tačiau pakeliui surinkome dar neatrastus kūrėjus.
Pavyzdžiui, Facebooke pamatėme alytiškio skulptoriaus Antano Jusevičiaus darbus – bent kelis kartus važiavome pas jį.
Važiavome ir pas Utenos rajone gyvenančią Anelę Araminienę. Jos sodybėlėje – fantastinio grožio betoninės skulptūros.
Vykome pas tuos meistrus ir tuos kūrėjus, kurie yra nedažnai matomi, ar beveik nepastebėti. Tiesiog veržėmės pas juos į namus, kalbinome dalyvauti parodoje, atrinkinėjome darbus, kurie kabo pas juos ant sienų.
Supratome, kad šiai parodai reikia ne tik tų kūrėjų, kurie patys labai nori dalyvauti, bet ir tų, kurie vengia socializuotis.
Man pačiai, tai buvo bene įdomiausia viso darbo dalis – du metus stebėti, žiūrėti, atrasti tuos kūrėjus, kurie anksčiau nebuvo gerai žinomi“, – apie darbo procesą pasakojo kuratorė.
Paklausta, kaip buvo atrinkti į sostinę atkeliausiantys dirbiniai A. Jasiukevičiūtė pabrėžė, jog buvo ieškota autentiškos kūrybos.
„Meistrams didžiulę įtaką daro interneto vaizdų gausa, televizija, įvairiausi pamatyti kraštai. Kūrėjai keliauja po visą pasaulį ir būdama kūrybos lauko tyrinėtoja, matau, kokią didžiulę įtaką daro, pavyzdžiui, aplankyta Indonezija, Indija, Australija – darbuose atsiranda ten matytų kraštų formos.
Vienas iš parodos eksponatų kriterijų – kad jie būtų kuo labiau susiję su savo kraštu, kad būtų kuo mažiau svetimos įtakos. Tai man buvo labai svarbu.
Kitas dalykas – labai svarbi buvo meistrystė, kad menas būtų ne primityvus ar grubus. Ieškojome savitumo“, – vardijo parodos kuratorė.
Pašnekovė pridėjo, kad šiuo parodos kūrimo etapu ji pati atrado ir maždaug 92 metų prie Platelių gyvenantį medžio drožėją Kazimierą Striaupą, kurio darbai yra meistriškumo pavyzdys.
„Jis kuria labai unikalius dalykus ir jo namai yra kaip muziejus, kuriame reikėtų daryti parodą. Atvežti kūrėjo instaliacijas yra ganėtinai sudėtinga, nepaisant to turėsime jo darbų.
Meistriškumas, autentiška kūryba, kruopštumas, precizika, atlikimas – buvo labai svarbūs kriterijai. Eksponatuose, kurie susiję su tekstile, margučiais, grafika, karpiniais, ieškojome didžiausios meistrystės.
Atvykus į parodą, bus galima pamatyti, kas yra tie tikrieji meistrai, kurie kuria beveik iki tobulybės“, – pasakojo A. Jasiukevičiūtė.
Kūrė per jausmą
Kad paroda išvystų dienos šviesą prisidėjo daugybė žmonių – tarp jų – projekto architektės Laura Kuršvietytė ir Jūratė Volkavičiūtė, kurių užduotis buvo užtikrinti, kad lankytojas galėtų tinkamai patirti parodos organizatorių siunčiamą žinutę.
„Norėjome parodyti tautodailę kitaip, nei ji vaizduojama regioninėse parodose. Suskirstėme daiktus į tris pagrindines grupes – dekoratyvieji dirbiniai, buitis ir mitologinis, dvasinis menas.
Daug teorijos apie tai nežinome, tai buvo intuityvus kelias. Įsijautėme, lyg būtume paprasti žiūrovai ir svarstėme, kaip patirtume tuos daiktus“, – apie darbo užkulisius kalbėjo L.Kuršvietytė.
Architektė pabrėžė, kad parodoje bus galima išvysti simboliškų dalykų.
„Pavyzdžiui, parodoje bus centrinis objektas. Kuratorės komunikavo, kad objekto mintis yra, jog tai diagnozė to, kas tautodailė yra šiandien.
Svarbu suprasti, kad tautodailė nėra profesionalus menas – tai žmonių saviraiška ir ji yra labai įvairi.
Tas centrinis objektas ir simbolizuoja šerdį, kad nors esame labai didelė grupė įvairių žmonių, tačiau visi esame kartu.
Tai vienas simboliškiausių objektų – jis atskleidžia, kad paroda taip pat labai įvairi, joje yra labai didelis kiekis eksponatų, tačiau visi kartu sudarome tą šerdį – tai viena erdvė.
Menininkai taip pat skirtingi – vienų eksponatai gali patikti labiau, kitų mažiau – bet visi kartu mes sudarome stuburą“, – dėstė L. Kuršvietytė.
Jai antrino J. Volkavičiūtė pridėdama, kad į parodą žvelgiantis lankytojas neturėtų mąstyti tik apie tradicinę, muziejinę tautodailę.
„Juk turėjome ir sovietmečio periodą, todėl įdomu pamatyti ir kaip liaudies menas transformavosi, ir kas jame atsispindi dabar, o dabar yra visaip.
Tikimės, kad žmonės galės į tai pažiūrėti ir patirti atvirai.
Su Laura pastaruoju metu daug kalbėdavome apie savo šaknis – kas yra mūsų šaknys ir mūsų prigimtis ir ši šventė yra apie tai“, – apibendrino parodos architektė.
Tuo tarpu A. Jasiukevičiūtė pridėjo, kad šios parodos ašis parodyti tai, kas aktualu šiuolaikinėje tautodailėje.
„Kai buvau pakviesta prisidėti prie šio projekto, man buvo labai įdomu pamatyti, kas vyksta šiais laikais.
Tas savitumas, kurio labai pasigendu, sakykim, vokiečių ar kitų Europos šalių mene, matau, kad rytų Europoje dar likęs. Pas mus jis yra gyvas, stiprus ir vis dar puoselėjamas, saugomas.
Šią parodą reikia pamatyti būtent todėl, kad profesionalusis menas eina sava, o mėgėjų menas sava vaga. Mėgėjų mene labiau atsiskleidžia giluminiai visuomenės interesai – pasimato, kas svarbiausia yra neprofesionalui.
Taip atsiskleidžia svarbiausi dvasinės kultūros bruožai.
Labai norėčiau akcentuoti, kad tas mūsų savitumas ir baltiškokios kultūros atgarsiai ateina iš tūkstančių metų glūdumos“, – kalbėjo parodos kuratorė.[VŠ1]
Ji pridėjo, jog nesvarbu, kad liaudies menui įtaką daro visas pasaulis, šalies menininkų darbuose vis dar matyti lietuviams būdingo baltiškojo lyrizmo, metaforos naudojimo, poetiškumo.
„Kad prisimintumėme, kas mes tokie esame ir kokioje žemėje gyvename, tokios parodos yra labai svarbios ir reikalingos.
Kalbama, kad esame labai maža tauta, kad nykstame, kad mūsų demografija prasta, tačiau aplankius meistrus, parodas, labai stipriai pakilo mano pačios, kaip savo tautos atstovės, savivertė.
Supratau, kad mūsų pagrindas niekur nedingęs, ištakos mus maitina, inspiruoja. Tai labai gyvybinga kultūros dalis ir vien tik dėl to verta pamatyti parodą bei patikėti, jog mūsų kūrėjai yra unikalūs, labai kruopštūs ir pasižymintys visais geriausiais bruožais“, – apibendrino A. Jasiukevičiūtė.
Puodus žiedžia, kaip Dievas
Ir nors liaudies dailės parodoje bus galima susipažinti su šimtų unikalių kūrėjų darbais, jau prieš kurį laiką keramikos žinovai profesorius Juozas Adamonis ir docentė Genovaitė Jacėnaitė yra pasakę, kad vienas jų puodus žiedžia kaip Dievas.
„Tokie žodžiai, žinoma, pamalonina. Būtų kvaila sakyti, kad ne. Kai kalba tokie keramikos patriarchai, žinoma, nosis užsirietė iki ausų. Tokie žodžiai labai motyvuoja, kelia į aukštą lygį“, – šypsojosi ne kartą Dainų šventės liaudies dailės parodoje dalyvavęs, 52 metus puodus žiedžiantis charizmatiškasis Vytautas Valiušis.
Vyras atviravo, kad jam gyvenime pasisekė – mat užaugo šeimoje, kur, pasak jo, buvo muzika, puodai ir fiesta.
„Nors mano tėvas darė puodus. Norėjau būti artistu, baigiau muzikos mokyklą, daug metų grojau fortepijonu ir saksofonu, dar neblogai piešiau, tačiau šeimoje visi buvo puodžiai ir buvo apspręsta, kokia bus mano ateitis“, – pasakojo keramikas.
Atlikęs tarnybą kariuomenėje, o vėliau beveik dešimt metų dirbęs Kauno dailės kombinate, iš laikinosios sostinės V. Valiušis persikėlė į Leliūnus.
„Pradėjau dirbti sau, važinėti po turgus, po muges ir nuo 1980-ųjų tokiose mugėse, kaip Kaziuko, dalyvauju apie 40 metų.
Nesu labai kuklus vaikinas, visada noriu laimėti. Stengiuosi daryti tą, ką nelabai galima nukopijuoti. Nesu tinginys, man patinka iššūkiai. Gaminu siaurus dirbinius, galiu išžiesti dideles, aukštas 70–90 centimetrų žvakides“, – apie amatą pasakojo keramikas.
Savo vardo muziejų įkūręs vyras šypsojosi, jog visą gyvenimą nedirbo, o mėgavosi, todėl itin džiaugiasi, kad jo darbai ne pirmą kartą nugula Dainų šventės parodose.
„Šiai parodai atvažiavusi komisija išsirinko 10 mano puodų. Kai dariau personalinę parodą, tai man nelabai kas įsakinės, o kai atrenka, nelabai kišuosi“, – juokėsi puodžius.
V. Valiušis pridėjo, kad Dainų šventė – visos Lietuvos šventė.
„Kaip olimpinės žaidynės, sportininkui, taip ši šventė mums. Šimto metų jubiliejus – tai visos šalies muzikantų, šokėjų, menininkų susivienijimas į vieną vietą“, – kalbėjo menininkas pridėdamas, kad jubiliejinėje šventėje jis tikrai dalyvaus.
