Žinoma, jei žinai, kur tikrai verta užsukti.
Trys vienos šeimos kartos – diplomatai, dirbę Lietuvai
Signatarų namuose galima apžiūrėti išskirtinei diplomatų šeimai skirtą parodą „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“.
2024-ieji yra paskelbti diplomatų Lozoraičių metais. Lietuvos nacionalinis muziejus, prisidėdamas prie šios šeimos istorijos įprasminimo, siūlo į istoriją pažvelgti ne tik per politikos ir diplomatijos plotmę, bet ir pamatyti daugiabriaunį šių žmonių gyvenimą.
Parodoje pasakojama apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Keturi pagrindiniai šeimos nariai – Stasys Lozoraitis vyresnysis, Vincenta Lozoraitienė ir jų sūnūs Stasys ir Kazys – ryškiai šviečia XX a. Lietuvos istorijoje. Ne tik dėl to, kad, Lietuvą okupavus, Stasys Lozoraitis vyresnysis, o vėliau jo sūnūs tęsė diplomatų darbą išeivijoje ir rūpinosi okupuotos Lietuvos reikalais, bet ir dėl to, kokias vertybes puoselėjo ir kokiomis savybėmis pasižymėjo.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių padovanoti asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą.
Parodoje eksponuojami 1940 m. Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos pasirašyti dokumentai, kuriais įgyvendinta nuostata dėl valdžios perdavimo: Lietuvos ministru pirmininku skiriamas Stasys Lozoraitis vyresnysis ir jam pavedama pavaduoti prezidentą.
Remiantis šiais svarbiais dokumentais buvo galima sudaryti egzilinę vyriausybę.
Knygos skirtos ne vien skaityti
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje surengta paroda „10-oji Vilniaus tarptautinė dailininko knygos trienalė 2024“. Jos tema „Būti“ sudomino daugybę kūrėjų: parodai-konkursui savo kūrinius pateikė net 197 menininkai iš 41 pasaulio šalies. Tarptautinė žiuri iš jų atrinko originaliausias ir įdomiausias 77 knygas, kurios ir eksponuojamos parodoje.
Pagrindinė trienalės premija skirta menininkei Jeong-Eun Lee iš Pietų Korėjos. O garbės premijos – penkiems menininkams: Barbarai Beisinghoff (Vokietija), Carmelo Cacciato (Italija), Eevai Louhio (Suomija), Emai Shin (Australija) ir Yuko Wadai (Japonija).
„Vilniaus tarptautinė dailininko knygos trienalė“ – tai ne tik paroda-konkursas, kurioje išrenkamos įspūdingiausios knygos. Tai tęstinis tarptautinis tarpdisciplininis meno projektas, kuris apima parodas, paskaitas dailininko knygos tema bei kūrybines dirbtuves, rengiamas Lietuvoje ir užsienio šalyse.
Tai – tarptautinis dailininko knygos judėjimas, jungiantis daugybę menininkų, kuratorių, muziejininkų ir galerininkų iš Lietuvos bei kitų šalių. Trienalės centras – Vilniaus miestas, kviečiantis ne tik apsilankyti parodoje, bet ir susitikti su menininkais iš viso pasaulio, užmegzti naujus ar atnaujinti senus ryšius.
Kviečia pasivaikščioti rajone, kurio nėra žemėlapyje
Vilniaus muziejus savo naują parodą „Krasnucha. Rajonas, kurio nėra?“ atidarė ne senamiestyje, o gerokai toliau nuo centro – Gerosios Vilties gatvės 10-ajame name, buvusio archyvo pastate.
Savanorių prospekto kreivė rėžia pietvakarinę Vilniaus dalį ir galiausiai kerta miesto ribą. Tačiau dar iki įsukdamas į žiedinės sankryžos centrifugą kelias veda trumpa, bet savitą reputaciją įgijusia atkarpa – „Krasnucha“. Kiek miestiečių ar atvykėlių yra girdėję šį pavadinimą, bet niekada nematė reikalo stabtelėti, apsidairyti ir įsižiūrėti, ką dengia pastatų ir įsitikinimų fasadai?
„Krasnucha“ neegzistuoja oficialiuose dokumentuose, kiekvienas mintyse piešia vis kitokį šio rajono perimetrą. O muziejininkai savo parodai pasirinko tą sostinės vietą, kurią riboja V.Pietario, Žemaitės, Naugarduko, Tūkstantmečio ir Geležinio Vilko gatvės. „Aš nebuvau vilnietis, aš buvau Krasnucha“, – pasakojo rajone užaugęs, o vėliau iš jo išsikraustęs Evaldas.
Paroda kviečia išsukti iš pagrindinio – Savanorių – prospekto, nes čia gyvenusių žmonių pasakojimai, istorinė medžiaga bei meno kūriniai leidžia pakeliauti po skirtingus laikotarpius ir pavidalą keičiančius rajono kiemus. Apžiūrėjus parodą rajono įdomybes galima išvysti ir savo akimis, nes ekspoziciją papildo specialiai šiai parodai sudarytas savarankiško pasivaikščiojimo maršrutas.
Atverta Kasparatorija – garsaus dailininko laboratorija
Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“ vasarą pasitinka su itin spalvinga paroda – „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“. Ši retrospektyvinė paroda sumanyta K.Kasparavičiaus jubiliejaus proga – tai tarsi sveikinimas kūrybiškam ir darbščiam dailininkų bendruomenės nariui. Ekspoziciją tiktų vadinti paties autoriaus sugalvotu žodžiu – Kasparatorija: čia savita dailininko kūrybos teritorija ir laboratorija, kurioje atsiranda iliustracijos ir personažai, gyvenantys knygose ir skaitytojų galvose.
Dailininkas lieka ištikimas vienai meno sričiai – knygos menui. Jis sukūrė iliustracijas daugeliui vaikų literatūros klasikos kūrinių (O.Milašiaus, Ch.Anderseno, H.Hoffmanno, C.Collodi ir kt.), iliustravo poezijos knygas. Piešdamas iliustracijas Edwardo Learo knygai jis atrado „nonsenso estetiką“, kuri tapo išskirtiniu K.Kasparavičiaus kūrybos bruožu.
Iliustravęs daug įvairių autorių knygų jis ryžosi rašyti pats. Išleista 20 knygų vaikams, kurias parašė ir iliustravo K.Kasparavičius. Jo piešiniai glaudžiai susiję su tekstu. Autorius, tarsi knygų režisierius ir scenografas, sukuriantis įsimintinus herojus, pakliuvusius į keisčiausias situacijas. Parodos laikotarpiu vyks susitikimai su autoriumi ir kuratore menotyrininke Jolita Liškevičiene, edukacinės pratybos vaikams.
Vaikų knygų dailininkas ir rašytojas K.Kasparavičius sukūrė arba iliustravo 63 knygas. Jo knygos išverstos į daugiau nei 20 kalbų.
Dailininkas gimė 1954 metais, baigė M.K.Čiurlionio meno mokyklos choro dirigavimo, o paskui ir Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) pramoninės dailės (dizaino) specialybę. 1984 m. pasirodė pirmoji jo iliustruota knyga.
Misionieriaus kolekcijoje – taškuotas čiabuvių pasaulis
Kiek neįprastą parodą galima pamatyti edukaciniame medijų centre „Lojoteka“ (Šv.Kazimiero g. 8). Tai kunigo Antano Saulaičio SJ kolekcijos „Misijų stotelė“ ekspozicija, skirta Australijos čiabuvių menui, kultūrai. Beveik visi naujosios parodos eksponatai puošti taškavimo technika – jos atsiradimas siejamas su europiečių atsiradimu Australijos žemyne. Smėlyje palikti ženklai išlikdavo neilgam ir klaidino atvykėlius.
„Kai lankiausi Australijoje, viename renginyje valgėme tiesiog ant žemės specialiai įrengtoje vietoje. Sėdėjome ratu žemėje iškastose daubose, o rato viduryje buvo iš įvairių gamtos medžiagų išdėlioti spalvingi raštai. Po renginio visa tai vėjas išnešios ir viskas išnyks, nors į tai buvo įdėta daug darbo. Laikinumas labai ryškus jų galvosenoje, elgsenoje ir mene, supratimas, kitaip nei mūsų, kur viskas turi eiti tarsi laikrodis iki pasaulio pabaigos ar net toliau“, – sakė A.Saulaitis.
Kunigo, skauto, misionieriaus A. Saulaičio kolekcija „Misijų stotelė“ – nuo 1968 m. iki šių dienų jo ir bendraminčių rinkta kolekcija, kurioje saugoma daugiau kaip 2500 artefaktų apie lietuvių misionierių veiklą pasaulyje ir kitų kultūrų, ypač indėnų, aborigenų, pažinimą.
