Paveiksle – iš tamsios drobės žvelgianti jauna didžiaakė, vilkinti pirmajai devyniolikto amžiaus pusei būdingais drabužiais. Portretas intymus, kamerinis, tarytum ne viešai reprezentacijai, o labiau šeimos aplinkai skirtas.
1825 m. susikūrusi dailininko šeima augo kaip ant mielių: 1827 m. joje pasirodo pirmagimis Boleslovas Adomas, 1829 m. – Elena Marija, 1830 m. – Andriejus Kazimieras, 1838 m. – jaunėlis Jonas Edvardas. „Pas Vankavičių vis daugėjant vaikų, daugėja ir šeimyninių portretų“, – laiške tėvams 1831 m. paminėjo Edvardas Jonas Romeris. Nėra tiksliai žinoma, kur ir kaip jaunas dailininkas susipažino su Anele: galbūt jie susitiko Medardui Rostockiui priklausiusiame Rutos dvare, kuriame mergina užaugo, galbūt Valentinui su bičiuliu Julijonu Korsaku keliaujant po Pinsko apylinkes.
Viena aišku: meilės liepsnota stiprios, nes 1824 m. rudenį gavęs jam svarbią Vilniaus universiteto stipendiją stažuotei Peterburgo dailės akademijoje, V. Vankavičius delsia išvykti ir atidėlioja stažuotės pradžią iki 1825-ųjų. Tų pačių metų rugpjūtį Pinske įvyksta vestuvės.
Kilmingų bajorų atžala
V. Vankavičius – senos lietuviškos bajorų giminės atstovas, iš tėvo pusės save kildinusios nuo Polocko kunigaikščio Vankos, vedusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio dukrą. Dailininko mama gimė ir užaugo Vilniuje, patriotine veikla garsėjusių bajorų Goreckių šeimoje.
1800 m. vasario 14 d. gimęs būsimasis dailininkas vaikystę praleido Kalužycos dvare Minsko gubernijoje. Tėvai savo atžaloms stengėsi suteikti kuo geresnį išsilavinimą. Valentinas 1811–1816 m. piešimo mokėsi Polocko jėzuitų akademijoje pas Jokūbą Pierlingą. 1818 m. pradėjo studijuoti Vilniaus universiteto Literatūros ir dailiųjų menų fakultete, kur mokėsi piešimo, tapybos, lenkų, lotynų, prancūzų literatūros, vokiečių kalbos, taip pat lankė užsiėmimus grafikos katedroje. Ypač jį domino litografija, kurios techniką gerai įvaldė. Studijų metais dailininkas bičiuliavosi su Adomu Mickevičiumi ir kitais Filomatų draugijos nariais. Pats šios draugijos veikloje nedalyvavo, bet priklausė Filaretų draugijai. Studijuodamas Vilniuje, pradėjo dalyvauti dailės parodose, kuriose jo darbai buvo vertinami sidabro ir aukso medaliais.
1825–1829 m. V. Vankavičius tobulinosi Imperatoriškojoje Peterburgo dailės akademijoje.
1828 m. pas jį iš Pinsko atvyko ir jaunoji žmona Anelė. Stanislovas Moravskis ją apibūdina kaip smulkutę, mielą rafaeliško grožio moterį, ne tik dailią, bet ir supratingą, pakęsdavusią visokius savo vyro kvailiojimus.
Gimusi Pranciškaus ir Teodoros Rostockių šeimoje, Anelė anksti neteko tėvų ir kartu su seseria pateko giminaičio Medardo Rostockio globon. Įdomu, kad M. Rostockis buvo ir poeto A. Mickevičiaus bei jo brolių globėju.
1829 m. pavasarį, metus praleidę Peterburge Vankavičiai sugrįžo į Vilnių. Gyveno tai čia, tai Slepiankos dvare netoli Minsko.
Paskutinieji metai Paryžiuje
Savo žmoną dailininkas nutapė ne kartą: giminių rinkiniuose buvo net keli jos portretai. Žmonos atvaizdu kaip modeliu V. Vankavičius naudojosi ir tapydamas religines kompozicijas (Šv. Šeimos paveikslus). Tačiau visuose paveiksluose regime jauną Anelės veidą, nes sutuoktiniams nebuvo lemta senatvės pasitikti kartu.
1839 m., tarsi nujausdamas savo likimą, V. Vankavičius surašo testamentą ir vienas išvyksta į Vakarų Europą. Aplanko Drezdeną, Berlyną, Miuncheną, Strasbūrą. 1841 m. atvyksta į Paryžių, kur, be kitų kūrinių, nutapo „Aušros vartų Dievo Motinos“ atvaizdo kopiją Paryžiaus Šv. Severino bažnyčiai.
Tačiau pasiekti platesnio tarptautinio pripažinimo V. Vankavičiui tiesiog pritrūksta laiko: 1842 m. gegužės 12 d. dailininkas miršta Paryžiuje, savo draugo A. Mickevičiaus namuose. Beje, vieną žymiausių poeto portretų „Adomas Mickevičius ant Ajudago kalno“, dabar saugomą Varšuvos nacionaliniame muziejuje, nutapė būtent V. Vankavičius.
Monmartro kapinėse palaidoto dailininko vardas siejamas ir su Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Mistras“ vaizduojamais įvykiais: paskutiniaisiais savo gyvenimo metais V. Vankavičius tapo aktyviu Mistro prototipo Andriaus Taujanskio įkurtos mesianistinės religinės grupuotės, Paryžiuje patraukusios daugelio garsių menininkų dėmesį, sekėju.
Antroji Anelės santuoka
Anksti mirusio dailininko kūrybinis palikimas nėra gausus, be to, jis išblaškytas Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Baltarusijos kolekcijose. Restauruotame Slepiankos dvare, kuris galiausiai atsidūrė išsiplėtojusio Minsko ribose, šiuo metu veikia V. Vankavičiaus muziejus.
Lietuvoje šio dailininko darbų saugoma nedaug, tad anksčiau nežinoto „Žmonos Anelės portreto“ atradimas – reikšmingas įvykis. Manoma, kad į Vilnių šį portretą 1859 m. kartu su kitais savo daiktais atsigabeno pati Anelė, tuo metu jau būdama ištekėjusi už gubernijos sekretoriaus Jono Dochtorovičiaus. Su juo gyvendama Verusavos (Vėriškių) dvare netoli Sužionių V. Vankavičiaus našlė pagimdė dar du vaikus: sūnų Juozapą, kuris 1880–1882 m. turėjo savo fotografijos ateljė Pilies gatvėje Vilniuje, ir dukrą Anelę.
„Žmonos Anelės portretą“ galima gyvai apžiūrėti ARS VIA aukciono kolekcijos parodoje „Židinio“ galerijoje Vilniuje (Dominikonų g. 15) gegužės 28, 29 ir 30 dienomis. Aukciono pradžia – gegužės 30 d. 18 val.
