Plenero metu sukurti darbai bus pristatyti gegužės 25 d., jau penktą kartą vyksiančio renginio „Švęskime upę!“ metu. Dalyvaus ir žemės meno objektų autoriai – menininkai Irina Troma, Greta Kardi-Kardišiūtė, Inga Raubaitė ir Žilvinas Višinskas. Pažintis su žemės menu, kūriniais ir pačiais menininkais yra dalis didesnės šio renginio kultūrinės programos dalis. Prieš prasidedant plenerui kalbinome jo dalyves – menininkes Ingą Raubaitę, Iriną Tromą ir Gretą Kardi-Kardišiūtę.
– Upės ir Žemės meno plenere Kaune kiekviena jūsų pasirinkote skirtingas Nemuno pakrantės vietas. Kodėl būtent šias? Kaip jūsų kuriami meno objektai įsilies į pakrantės kraštovaizdį, galbūt atsižvelgiant į istorinį ar kitą vietos kontekstą? Kokia yra kiekvienos pagrindinė kūrinio idėja?
Inga Raubaitė: Ankščiau mes su Žilvinu niekada nebuvome Nemuno saloje, ir aš net neįsivaizdavau, kaip ji atrodo, tik žinojau, kad joje yra „Žalgirio arena“, tai vis pagalvodavau, kokio dydžio yra sala, kad net arena telpa? Dabar šie mano pamąstymai skamba labai juokingai.
Pirmą kartą atvykus, pamačiau, kad sala yra tokia didelė, kad nematyti nei pradžios, nei pabaigos... Joje tiek daug modernios architektūros ir infrastruktūros, naujai statomų objektų, suformuotų želdynų. O nusileidus prie pakrantės pamatai visai priešingą vaizdą – čia vyrauja laukinė gamta, natūralumas ir ramybė.
Šis kontrastas mus su Žilvinu labai sužavėjo. Bevaikštant apėmė jausmas, kad esame lyg ne šiame laike ir net ne čia, o kažkur toli nuo miesto šurmulio, galbūt praeityje. Pradėjome galvoti, o kaip ši vieta atrodė ankščiau... Taip gimė mintis apie kelionę laiku, kuomet mus plukdo simboliniai laivų formų elementai.
Greta Kardi-Kardišiūtė: Šančių pakrantė nebuvo mano pirmasis pasirinkimas. Pradėjus eskizuoti ir gilintis į šios vietos praeitį, Šančių istorija tapo neatsiejama kūrinio dalimi ir lėmė galutinį sprendimą. Pagal legendas, būtent Šančiuose, Napoleonas, matydamas strateginę vietą, įžvelgė galimybę persikelti per Nemuną.
Nors ši istorija gali būti tik mitas, ji suteikia vietovei paslaptingumo ir gilumo. Kita, patikimesnė versija teigia, kad vietos pavadinimas kilo iš žodžio „chantier“, kuris reiškia statinį ar tvirtovę prancūzų kalba, kas dar labiau pabrėžia Šančių istorinę ir kultūrinę reikšmę.
Mano meno projekto idėja yra vizualizuoti žodį „chance“ – šansą, ant Žemųjų Šančių Nemuno pakrantės kalvų, naudojant medinius pagaliukus. Toks šanso vaizdavimas meno kūrinyje simbolizuoja galimybes ir atvirumą, kurį siūlo Šančiai. O kaip apibrėžti kaunietišką „šansą“? Jis yra neapibrėžiamas, toks pat dinamiškas ir kintantis, kaip ir pats Kaunas. Todėl savo kūrinyje aš naudoju begalybės simbolį, kurio išpynimas per visą piešinį, žymi amžinybę ir nepertraukiamą tęstinumą.
Irina Troma: Nemunas yra nuostabi upė. Jis stebina savo nenuspėjamumu. Džiaugiuosi, kad žmonėms taip rūpi Nemunas ir jo būklė. Juk upė – pagrindinė miesto gyvybinė jėga, jo arterija. Tai gyvas gražus organizmas. Mano darbas „Žinutė“ skirtas džiuginti, įkvėpti ir paskatinti iniciatyvas. Ką upė galėtų pasakyti žmonėms, kurie ją taip myli? Manau, tai turėtų motyvuoti tuos, kurie imsis plaukimo baidarėmis nuo pat kelionės pradžios.
– Pleneras vyksta miesto teritorijoje. Ar mieste reikalingas žemės menas? Kodėl?
Inga Raubaitė: Kiekviena šiuolaikinio meno rūšis yra labai reikalinga miesto erdvėse. Tai puiki priemonė supažindinti visuomenę su tuo metu vyraujančiu kultūriniu lauku.
Žemės menas yra labai specifinė meno šaka, šiuo metu populiarėjanti Lietuvoje ir dažnai tampanti traukos objektu, skatinančiu stebėti ir naujai atrasti supančią erdvę. Mieste integruoti žemės meno darbai visada sukurs netikėtumo jausmą, taps edukacine medžiaga, privers susimąstyti apie gyvasties trapumą ir laikinumą.
Irina Troma: Tai – moderni, populiari meno kryptis, pradėjusi užkariauti naujas erdves. Žemės menas dabar pasirodo miestų parkuose, meno galerijose ir net viešuosiuose pastatuose. Svarbu, kad menas vystytųsi. Negaliu atsakyti į klausimą, ar miestui reikia tokio meno. Miesto aplinką puošia daugybė meno kūrinių.
Žemės meno kūrinys yra konceptualus ir turi trumpą gyvenimą. Jo tiesioginė paskirtis yra menininko dialogas su gamta, gamtos elementais ir žiūrovais. Šiuolaikinėje miesto aplinkoje žemės menas gali tapti traukos tašku.
Greta Kardi-Kardišiūtė: Žemės menas mieste, visų pirma, priverčia stabtelti visur skubantį žmogų. Nors šio tipo kūriniams reikia labiau gamtos, o ne urbanizuotų vietų, tokie gamtos kūriniai suteikia miesto parkams, upių krantinėms ir pievoms įdomumo.
Neretai jie žiūrovą įtraukia į kaitos stebėjimą, nes žemės meno objektai, veikiami gamtos kinta laike: labai įdomu stebėti kaip jie keičiasi, kokie jie skirtingu paros metu, įvairiais sezonais, kaip veikiami gamtos natūraliai sunyksta, kiek laiko išlieka.
Be to, žemės menas neretai pačius meno kūrėjus paskatina siekti bendradarbiavimo su vietos bendruomenėmis, verslais. Taigi, žemės menas mieste gali atlikti svarbų vaidmenį kūrybingo, pažangaus ir gyvo miesto formavime. Taip pat šie kūriniai neatsibos, nes jie turi tik sau ir gamtai nustatytą pasirodymo laiką, pavyzdžiui, pusmetį, metus ar du, bet ne dešimtmetį.
– Žemės meno kūrėjai neretai paliečia gamtos išlikimo problemas, žmogaus santykio su gamta aktualumą (ypač vartotojišką kultūrą, tai, ką paliekame po savęs), padeda ugdyti sąmoningumą, kviečia atrasti kitokį santykį su gamta ir pačiu tvarumu bei ekologija. Kas jums, kiekvienai kaip menininkei, yra žemės menas? Ir kas nėra žemės menas? Kuo žemės menas yra kitoks ar galbūt panašus į kitas vaizduojamojo meno praktikas?
Irina Troma: Bet kokia aktyvi, naudinga veikla gamtoje yra menas. Man žemės menas yra galimybė tiesiogiai bendrauti su gamtos jėgomis. Menininkas ne tik pasiima energiją iš gamtos, bet ir grąžina ją kūrinio pavidalu. Žemės meno kūrinys yra užkoduota emocija, mintis, tiesiogiai susijusi su gamtos reiškinių būkle.
Žemės menas yra ir galimybė būti savimi. Tai gali būti vienas iš būdų kalbėti svarbiais klausimais. Tačiau turime suprasti, kad žemiški meno kūriniai yra užuominos, užkoduotos reikšmės. Jie negali pretenduoti į literatūrinę žinią. Tai rodiklis, atkreipiantis dėmesį į gamtos grožį ar aplinkosaugos problemas gamtoje. Man svarbus žmogaus ir gamtos santykis, jo vaidmuo gamtinėje aplinkoje, ką žmogus duoda gamtai ir ką gauna iš gamtos jėgų?
Žemės menas nuo aplinkos meno skiriasi tuo, kad nėra skirtas erdvei papuošti: atsiranda ir dingsta, kuriamas naudojant natūralias medžiagas. Aplinkos meno kūrėjas gali naudoti įvairius atsineštus į aplinką žmogaus produktus, dirbtines medžiagas.
Inga Raubaitė: Šiais, beprotiško tempo ir vartotojiškumo laikais, žemės menas mums yra galimybė nors trumpam „pabėgti“ nuo tikrovės, atitrūkti nuo savo kasdieninės veiklos, pažvelgti į aplinką visai iš kitos perspektyvos, pažinti gamtą, o kartu ir save.
Žemės meno praktika labai skiriasi nuo kitų meno šakų, nes visas kūrybinis procesas vyksta gamtoje ir su gamta, darbo sukūrimui naudojamos tik natūralios šalia rastos medžiagos. Tai nėra skulptūra ar objektas, kurį galima perkelti iš vienos erdvės į kitą, tai labai konkrečiai erdvei skirtas kūrinys, kuris tampa neatsiejama jos dalimi. Visada labai svarbu nepakenkti gamtai ir nesugadinti vyravusios darnos.
Greta Kardi-Kardišiūtė: Žemės menas mane netikėtai įtraukė jau prieš 10 metų, kai bėgau nuo skausmingos netekties. Man asmeniškai žemės menas visų pirma buvo kaip terapija, o dabar – kaip laikas kūrybai, pabėgimas į asmeninį atsiskyrimą. Kai ruošiu tokį kūrinį, didesnį laiką būnu viena, gamta mane ir pakrauna, ir perkrauna – tai tarsi asmeninis „restartas“ ar „updeitas“.
Kalbant bendriau, tai yra meno forma, kuri skatina sąmoningumą dėl aplinkosaugos klausimų ir kviečia žiūrovą įsitraukti į diskusijas apie mūsų santykį su gamta. Tuo pačiu žemės meno kūriniai nesukelia estetinio ir vizualinio triukšmo, jie yra tvarūs, nes kuriami iš natūralių medžiagų ir natūraliai sunyksta veikiami gamtos sezonų.
Kūrybos procese bendraujant su žmonėmis, vyksta natūrali edukacija apie šią meno rūšį ir apskritai apie šiuolaikinį meną. Istoriškai žemės menas buvo kaip protestas ir pabėgimas iš muziejų, parodų salių uždarų erdvių, tai viskas, kas yra uždarose patalpose jau nėra žemės menas, imant bendriau.
– Ar įprastai stebite savo kurtus žemės meno objektus ir jų kismą laike? Darbai yra iš natūralių medžiagų, juos veikia aplinka, metų laikai, pati gamta, jie – laikini. Ar nėra gaila, kad galiausiai suyra?
Greta Kardi-Kardišiūtė: Taip, labai įdomu stebėti, renku nuotraukas kiekvieno kūrinio. Savo instaliacijų dėka susipažinau su įvairiais žmonėmis ir įgijau man įdomių draugų šio meno lauke tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Taip pat susipažinau su gerais fotografais ir videomeno meistrais.
Visi pamatymai man yra įdomūs, kartais būna labai netikėti ir kūriniui įneša naujų netikėtų prasmių. Pats kitimas yra vienas pagrindinių žemės meno žavesių ir jų fiksavimas yra labai įdomu. Viena nuotaika yra, pavyzdžiui, žiemą, visai kita – ką tik sukūrus objektą, dar kita – jau kūriniui nykstant. Šio tipo kūriniai bent mane veikia gydančiai, nes lengviau susitaikyti su pačiu laikinumu ir priimti suvokimą, kad viskas yra kitime, visur yra pradžia ir pabaiga.
Inga Raubaitė: Menininkas sukuria kūrinį gamtoje, o toliau bendrakūrėjais tampa gamta, aplinka, laikas. Vienas įdomiausių procesų yra stebėti, kas vyksta toliau su mūsų darbais, kaip laikui bėgant jie keičiasi ir dažnai įgauna naujų prasmių.
Visada stengiamės kiek įmanoma dažniau fotografuoti savo kūrinius, nes kiekviename kitimo procese yra daug netikėtumų, žavesio ir atradimų. Mūsų darbai suyra, bet toliau jų gyvenimas išlieka fotografijose ar video medžiagoje.
Irina Troma: Žemės meno objektai, kaip ir gamta, turi savo gyvavimo trukmę. Metų laikų kaita parodo visus gyvenimo ciklo etapus. Kai kurie objektai laikui bėgant keičiasi: pradeda dygti, džiūti, žydėti, gelsti ir trupėti. Aš niekada nežinau, kaip laikui bėgant pasikeis mano objektas.
Jis gimė, parodė savo prasmę ir toliau gyvena savarankiškai. Žinoma, erdvė, kurioje yra šis objektas, ne visada gali būti palanki tokiems pokyčiams. Miesto peizaže kūrinys, kaip ir medžiai, neturi teisės natūraliai nudžiūti ar augti.
Mano darbai monumentalūs ir ne visi, žinoma, be pėdsakų ištirpsta natūralioje aplinkoje. Tačiau jie įdomiai sąveikauja su aplinka. Ypač keičiantis metų laikams.
Upės ir Žemės meno pleneras yra tarptautinio projekto „CreArt 3.0“ programos „Kūrybiškumo mėnuo“ dalis. Plenero metu sukurti darbai bus pristatyti gegužės 25 d. renginio „Švęskime upę!“ metu. Dalyvaus žemės meno objektų autoriai – menininkės Irina Troma, Greta Kardi-Kardišiūtė ir menininkų duetas Inga Raubaitė ir Žilvinas Višinskas.
Iniciatyva „Švęskime upę!“ ir Kauno menininkų namai kviečia miesto gyventojus atsigręžti į mieste tekančias didžiąsias Lietuvos upes, per kūrybą ir meno reiškiniais atrasti jas naujai, drauge ieškoti prie upių įsikūrusių vietos bendruomenių savasties ženklų bei raiškų. Renginio „Švęskime upę“ metu tai padaryti bus galima irkluojant Nemunu, minant dviračiais pakrantėmis ar žygiuojant pėsčiomis. Pakrančių stotelėse įsikurs kultūrinės salos, čia vyks nemokamos meninės, kūrybinės, sporto, bendruomeninės veiklos. Renginys yra atviras visiems.
Programa:
„Švęskime upę!” dviračiais
Pojūčių žygis pėsčiomis
Žygiai baidarėmis ir kultūrinė programa
