Parodoje yra pristatomos lietuvių fotografų Sauliaus Paukščio ir Mariaus Jovaišos bei taivaniečių fotografų Pan Chin Jui ir Yang Che-Yi darbai.
Fotografijose yra atskleidžiami būdai, kuriais Taivanas identifikuoja savo kultūrą ir reprezentuoja save tiek šalies gyventojams, tiek atvykėliams. Mariaus Jovaišos fotografijas galima skaidyti į dvi pastebimai skirtingo naratyvo dalis – pirmojoje dalyje fiksuoti į autoriaus matymo lauką patekę žmonės, kurie nėra aktyviai komunikuojantys su stebėtoju, tačiau yra įsitraukę į paveiksluojamą veiksmą. Šiose nuotraukose M. Jovaiša tapatinasi ne su personažais, bet su pačiu vyksmu, į kurį kamera žvelgia pakreiptais rakursais. Nuotraukose yra perteikta atskirtis tarp praeivių, kuriems atvaizduoti aspektai yra įprasti ir nekeliantys ypatingo suinteresuotumo arba rutininiai, ir tarp svečio, viską matančio šviežiomis, susidomėjimo kupinomis akimis.
Labiau betarpiškas kontaktas su taivaniečiais yra perteiktas antroje nuotraukų grupėje – jose sutikti žmonės yra pagrindinis fotografijų fokuso taškas. Nuotraukose atskleistas asmeniškas M. Jovaišos santykis su paveiksluojamais žmonėmis – nors jos nėra pozuotos, kai kuriose nuotraukose matome, kad subjektai supranta esantys fotografuojami ir su kamera (o per ją – su darbus apžiūrinčia auditorija) užmezga akių kontaktą. Net tuomet, kuomet fotografuojant buvo priimta ta pati nematomo stebėtojo iš šalies pozicija, kameros akių lygis nėra stebintis viską iš aukšto, bet sutapatinamas su nuotraukose veikiančių žmonių matymo lauku, todėl tokia sugretinta perspektyva yra perteikiamas emocinio įsitraukimo į aplinką jausmas.
Į kuriamą nuotaiką ryškiai orientuotos fotografijos yra sklidinos poteksčių – jos yra išryškintos subtiliu kadravimu, stengiantis kadre eliminuoti perteklinę, blaškančią informaciją ir sukurti mažą etiudą. Užfiksuoti siužetai pasakoja tiek apie tradicinę taivaniečių gyvenseną (matomą senamadiškuose turguose, gatvės užkandinėse, šventyklose, Tai Chi lauko treniruotėse ir idiliškuose gamtos kampeliuose), tiek apie Rytų ir Vakarų kultūrų sandūras, atsiskleidžiančias banglentininkų, mopedininkų, softbolo bei krepšinio žaidėjų ir – paradoksaliai – saldainių parduotuvės „Rūta“ Taivane – kadruose.
Nuotraukose taip pat įamžintas ir savotiškas metakomentaras apie tai, kaip taivaniečiai suvokia ir pristato patys save – ne tik per kultūrinių artefaktų margumyną, bet ir kuomet jie užfiksuoti pozuojantys savo pačių socialiniams tinklams.
Sauliaus Paukščio nuotraukos yra fotomontažai, pristatantys egzotiškos šalies vaizdinius tarsi kaleidoskopo briaunose atspindėtas mandalas arba kelis ar net kelioliką skirtingų matymo rakursų turinčias mozaikas. Šiuose fotografikos darbuose yra atsisakyta natūralaus spalvingumo ir koloritas yra transformuotas į sintetinius magentos, ciano, salotinės, indigo ir kitus ryškius atspalvius.
Galutinė realistiškų darbų transformacija į visų neono spalvų piešinius atliepia Hiro Isono kūrybą ir šiuo metu itin populiarius vaporvawe dizaino subkultūros vaizdinius. Per šias sąsajas galime matyti, kad atvaizduose visiškai neatsitiktinai yra akcentuotos vertikaliai orientuotos hieroglifų iškabos, techninį progresą atspindinčios vitrinos, viadukai ir aukštybiniai pastatai, kurie yra suderinti su švelniai retrospektyviais istoriškų šventyklų, senų autobusų ir postmodernių pigių gatvės plastikinių skulptūrų vaizdiniais.
Tirštai užpildytos kompozicijos perteikia į kultūrines tradicijas atremtos, tačiau masinę kultūrą propaguojančios ir smarkiai bei staigiai progresuojančios visuomenės dinamiką.
Taivaniečio fotografo Pan Chin Jui kadruose yra vengiama vaizduoti tikrą ir tiesiogiai perteiktą šaliečių gyvenimą – juose svarbus ne gyvas aplinkos paveikslas, o antriniai šalies kultūros reprezentantai: gatvės menas, bendruomenės ritualai, regionui charakteringos iškabos, vietos kulinarija ir tradicijos.
Taivano visuomenę pristatantys identifikatoriai yra gretinami drauge su atspindžių vandenyje nuotraukomis. Taip kuriama metafora, kad šalį galima suprasti per jos kultūrinius atspindžius – akimirksniu atpažįstamus tautinės tapatybės ženklus. Kitokia tėvynės metafora yra atskleista fotografo Yang Che-Yi nuotraukose, kuriose yra vaizduojami Taivano gamtovaizdžiai, tačiau fotografijų horizonto linija yra tiek iškelta, kad pagrindinis fokusas yra nukreiptas į išsausėjusią Taivano žemę.
Išdžiūvusio vandens telkinio viduryje palikta valtis ir kaitroje išdegusiame dumble paskendusios pastatų liekanos liudija apie sudėtingus klimato kaitos procesus, tiesiogine to žodžio prasme kaičiančius šalies veidą.
Parodoje pristatomuose darbuose Taivanas nėra nušviečiamas tik kaip egzotiška kitame pasaulio pakraštyje esanti šalis. Greta milžiniškos autokratinės galios išgyvenusios nepriklausomos demokratinės šalies situacija iš tikrųjų atliepia tolimą Lietuvą. Ieškant bendrų tokių skirtingų kultūrų sąlyčio taškų yra svarbu suvokti, kiek daug skirtingų matymo būdų galima pasitelkti apžvelgiant ir vertinant Lietuvai draugiškos šalies tapatybę.
