Praėjusį savaitgalį prasidėjo Venecijos meno bienalė. Vienas labiausiai prestižinių šiuolaikinio meno renginių kas dvejus metus į romantiškiausią Italijos miestą pritraukia ne tik daugybę menininkų, bet ir žymiausių muziejų atstovų ir kolekcininkų iš viso pasaulio.
60-ojoje Venecijos meno bienalėje kūrybą pristato daugiau nei 300 menininkų iš 88 šalių, taip pat ir Lietuvos. Tarp jų ir pirmąkart šioje meno šventėje dalyvaujančios – Beninas, Tanzanija, Etiopija, Vakarų Timoras. Bienalės ekspozicijas galima apžiūrėti iki lapkričio 24 d. miesto sode („Giardini“), Arsenale, kitose Venecijos vietose.
Įdomu, kad šio populiaraus meno renginio pradžia sutapo su naujovėmis, kurios nuo balandžio 25 d. kanalų mieste taikomos turistams. Norintys apsilankyti istoriniame Venecijos centre nuo 8.30 iki 16 val. ir neplanuojantys ten nakvoti turės įsigyti 5 eurus kainuojantį bilietą. Tiesa, tai tik eksperimentas, kurį sumanė miesto valdžia. Kiek jis tęsis – neaišku. Žinoma tik tiek, kad bilietą 1 dienos vizitui Venecijoje reikės įsigyti kasdien iki gegužės 5 d., o vėliau – savaitgaliais iki liepos 14 d.
Svetimšaliai visur
Jubiliejinės bienalės ir jos pagrindinės tarptautinės parodos tema – „Svetimšaliai visur“, todėl daugiausia dėmesio skiriama migracijos, tremties, svetimšalių temoms. O pagrindiniu jos kuratoriumi pirmą kartą tapo Lotynų Amerikos meno pasaulio atstovas – brazilų menotyrininkas Adriano Pedrosa.
Rengėjų sumanymas – pristatyti darbus tų menininkų, kurie dažniausiai paliekami meno scenos paraštėse. Tai pabėgėliai ir tremtiniai, savamoksliai menininkai, taip pat įvairių mažumų, tarp jų ir LGBTQ+, atstovai.
„Svetimšaliai visur“ – tai ir nuoroda į italų-britų menininkų grupės „Claire Fontaine“ projektą: nuo 2004 metų jie kuria švytinčias neonines iškabas su šiais žodžiais įvairiausiomis kalbomis.
Pagrindinė bienalės paroda šiemet sudaryta iš dviejų dalių. Ekspozicijoje „Šiuolaikinis branduolys“ pristatomi šiuolaikinių menininkų kūriniai, o „Istorinis branduolys“ skirtas XX a. globaliųjų Pietų kūrėjams. Globalieji Pietūs – tai vis dažniau vartojamas politiškai neutralus terminas, kuriuo įvardijamos valstybės, nepriklausančios ekonomiškai išsivysčiusių šalių grupei ir dažniausiai vadintos trečiojo pasaulio šalimis.
Viena jubiliejinės bienalės įdomybių tapo Vatikano paviljonas, savo ekspoziciją įrengęs „Giudecca“ moterų kalėjime. Anksčiau šioje vietoje buvo atsivertusių moterų vienuolynas. Kalėjimas veikiantis, todėl fotografuoti neleidžiama. Ekskursijas veda čia kalinčios moterys, mat jos kartu su menininkais kūrė ekspoziciją „Mano akimis“. Ją sudaro aštuonių kūrėjų darbai, vienas jų – Lietuvoje gerai žinomas skandalingasis Maurizio Cattelanas.
Vatikano paviljono komisaras kardinolas Jose Tolentino de Mendonca apibūdindamas projektą sakė, kad juo siekiama atkreipti dėmesį į mūsų laikų mažutėlius, į tuos, kurie paprastai gyvena visuomenės paribiuose.
Lietuviai – bažnyčioje
Lietuvos paviljono kūrėjai jau ne pirmą kartą nesuklysta neignoruodami bienalės temos ir atsižvelgdami į pagrindinės parodos sudarymo principus. Tiesa, žaidimo taisykles jie ir šį kartą interpretavo gana savitai.
Įspūdingoje Šv.Antano (Sant’Antonino) bažnyčioje įsikūrusiame Lietuvos nacionaliniame paviljone instaliaciją „Uždegimas“ pristatantis Neringos Černiauskaitės (40 m.) ir Ugniaus Gelgudos (46 m.) meninis duetas „Pakui Hardware“ į savo kūrinį įtraukė ir šviesaus atminimo menininkės Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) paveikslus.
Dažniau svečiose šalyse nei Lietuvoje parodas rengiantis duetas ir buvusi tremtinė, daugumą savo darbų už geležinės XX a. uždangos sukūrusi tapytoja – toks derinys patraukia dėmesį didžiosios meno šventės aktualijų kontekste.
Įtaigia meno kalba išreikštas susirūpinimas dėl pasaulio ateities primena ir prieš penkerius metus svarbiausią Venecijos bienalės apdovanojimą – Auksinį liūtą už geriausią nacionalinį paviljoną – pelniusią menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą „Saulė ir jūra“.
Todėl nenuostabu, kad atidarymo išvakarėse žiniasklaida Valentino Klimašausko ir Joao Laios kuruotą paviljoną įtraukė į geriausių paviljonų sąrašus, o į jo atidarymą susirinko daugybė žmonių. Ne visi tilpo į aikštę priešais bažnyčią, todėl renginį stebėjo nuo tiltelio ir kito kanalo kranto.
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, kurio direktorius Arūnas Gelūnas yra Lietuvos paviljono komisaras, pranešė, kad pirmomis bienalės dienomis „Uždegimą“ aplankė daugiau nei 10 tūkst. žmonių.
Tarp Šv.Morkaus aikštės ir pagrindinių bienalės ekspozicijų miesto sode bei buvusiame Arsenale iškilusi įspūdinga bažnyčia – puikus orientyras.
Šiurpiai graži ekspozicija
XVII a. pastatytos Šv.Antano bažnyčios ir šiuolaikinių menininkų kūrybos derinys taip sužavėjo vokiško meno ir gyvenimo būdo žurnalo „Monopol“ apžvalgininką, kad pristatydamas nacionalinius paviljonus, kuriuos būtina pamatyti, Lietuvos paviljoną jis aprašė patį pirmą, o tik po jo – Vokietijos.
Tiesa, deramai instaliuoti kūrinius neseniai restauruotame paveldo objekte – iššūkis. Todėl šalia trijų „Uždegimo“ menininkų reikėtų paminėti dar du – tai metalinę instaliacijos konstrukciją sukūrę architektai Petras Išora-Lozuraitis ir Ona Lozuraitytė-Išorė.
O įtakingo internetinio portalo „Artnews“ redaktoriaus A.Greenbergerio sudarytame nacionalinių paviljonų dešimtuke Lietuvos paviljonas užėmė penktą vietą.
„Gražiausiai įrengtas šios bienalės paviljonas yra Lietuvos – tai kūniško siaubo ekstravagancija, įkurdinta XVII a. bažnyčioje. Priešais marmuro altorių duetas „Pakui Hardware“ eksponuoja „Uždegimą“ (2023 m.) – nuostabią instaliaciją su dėmėtais stiklo elementais, įtaisytais metalinėje armatūroje. Aliuminio konstrukcija primena medicinos įrangą, o stiklo gabalai panašūs į organus. Po visu tuo – ištisos krūvos nedidelių objektų, primenančių nukritusius sintetinius medžių lapus. Tai kūrinys apie žmonių kūnų ir gamtos pasaulio trapumą. Juk šiuo metu jie dėl pandemijos ir globalaus atšilimo nėra ypač geros būklės.
Įkurdinę šią instaliaciją bažnyčioje, toje vietoje, kurioje gydoma dvasia, menininkai suteikia vilties, kad ir mūsų kūnams, ir mūsų pasauliui kada nors vėl pavyks atgauti jėgas ir atgimti iš naujo.
Sergantys „Pakui Hardware“ instaliacijos kūnai atrodo lyg esantys ant mirties slenksčio, gal todėl duetas nusprendė ekspoziciją papildyti tapytojos, kurios jau nebėra tarp mūsų, paveikslais. Ta menininkė, siaubingoji M.T.Rožanskaitė, kūrė fantastiškas, nuojautų kupinas vizijas, kurios puikiai suskamba „Pakui Hardware“ instaliacijoje – 1985 metų jos paveiksle net nutapytas ligonis, prikaustytas prie ligoninės lovos, kuri tuo pat metu yra ir jo kalėjimas.
Tačiau aš negaliu išmesti iš galvos kito M.T.Rožanskaitės paveikslo – „Sustiprinimo strypų“ (1986 m.). Tai Christin Ramberg kūrinius primenantis sulenktų stulpų – jie įtemptais tvarsčiais pririšti vienas prie kito – vaizdas. Įsivaizduojama M.T.Rožanskaitės struktūra tarsi kabo ant plauko ir gali subyrėti kiekvieną akimirką. Bet kažkaip vis dar laikosi“, – šiurpdamas grožėjosi A.Greenbergeris.
Tarp laureatų – Australija ir Naujoji Zelandija
Venecijos meno bienalėje Australijos paviljonas pelnė Auksinį liūtą kaip geriausias nacionalinis paviljonas. Komisijos atstovai teigė, kad didingame paviljone menininkas A.Moore’as ištisus mėnesius dirbo kreida piešdamas monumentalų aborigenų tautų šeimos medį. Įsivaizduojama 65 tūkst. metų, 2400 kartų istorija (ir užrašyta, ir prarasta) baltuoja ant tamsių sienų ir lubų, prašydama žiūrovų užpildyti tuščias vietas, pajusti šio gedulingo archyvo trapumą. Čia pat išdėlioti oficialūs teismų dokumentai, šiurpinantys nežmoniškais vietinių Australijos gyventojų įkalinimo skaičiais. Simboliškas ir kūrinio pavadinimas – „Giminės ir artimieji“.
Specialus paminėjimas (tokių Lietuvos paviljonas per tris dešimtis metų yra gavę net kelis) skirtas Kosovo paviljonui, pristačiusiam feministinę menininkės D.Kastrati skulptūrų kompoziciją „Aidinti metalo ir odos tyla“.
Geriausio bienalės menininko Auksinis liūtas skirtas Venecijos bienalės parodoje „Svetimšaliai visur“ savo kūrybą pristačiusiai keturių maorių dailininkių grupei „Mataaho Collective“ iš Naujosios Zelandijos. Jos sukūrė milžinišką švytinčią instaliaciją „Takapau“ naudodamos tradicines maorių tekstilės technikas. Netoli įėjimo į Arsenalą kabantis tinklas hipnotizuoja žiūrovus atspindžių ir šešėlių žaismu ant senojo karinio pastato sienų ir grindų.
Sidabrinis liūtas, teikiamas perspektyviausiam jaunajam menininkui, atiteko britų kilmės Nigerijos kūrėjai K.Ashadu, tyrinėjančiai Afrikos baikerių subkultūrą.
