Sostinės galerijoje „Vartai“ surengta tarp Vilniaus ir Niujorko gyvenančios D.Minderytės personalinė paroda „Vaizdinis vertimas/Jump Cut“ susijusi su autorės meno doktorantūros tyrimu, o parodos autorė šiandien jau ne tik tapytoja, bet ir meno daktarė.
Kino terminas „Jump Cut“ parodos pavadinime nurodo į tapybos darbuose šmėžuojančius kino skolinius. Vienur tai tiesioginės citatos, kitur – vos pastebimi kompoziciniai ar spalviniai signalai. Bet kartu tai techninio triuko įvardinimas, juk „Jump Cut“ – tarsi šuolis laike, kai praleidžiami visi teoriniai svarstymai ir iš karto atsiveriama tapybos siūlomiems pasakojimams.
Pasak autorės, pamatinis tapybos aspektas yra tyla. Tapyti – tai ištraukti vaizdus iš konteksto, išversti patirtis į kitokią formą, mėgaujantis ne tik vertimo proceso metu atrastais dalykais, bet priimant ir praradimus, susitaikant su nesėkmėmis, klaidomis.
– Kaip nutiko, kad Vilniuje pradėjusi rašyti disertaciją atsidūrėte Niujorke? – paklausiau vos prieš kelias dienas daktaro laipsnį apsigynusios 33 metų D.Minderytės.
– Pirmą kartą ten nuvažiavau dar bakalauro studijų metu. Su kurso draugėmis išbandėme programą „Work and Travel“. Turėjau kultūros, kino filmų, muzikos suformuotas iliuzijas apie šį miestą, kurias norėjosi palyginti su tikrove. Niujorkas jau tada mane įtraukė ir iki šiol veikia mano kūrybą.
– Kelionės buvo viena jūsų aistrų?
– Taip, dar mokyklos laikais traukiniais ir autostopu keliavau po Europą. Svarbu buvo pats judėjimas, neturėjome išankstinių nuostatų ar lūkesčių pro akis pralekiančioms vietoms. Turėjome popierinį žemėlapį ir tiesiog keliavome. Vėliau viskas pasikeitė – viską randi internete, susidarai įspūdį dar net neiškeliavęs. O tada tas iliuzijas ir įsivaizdavimą norisi sugriauti patyrus tai per tikrą išgyvenimą, pamačius savo akimis.
– Ar taip nutinka ir su paveikslais?
– Panašiai, mintyse paveikslo idėja gali atrodyti labai gera, o pradėjęs dirbti susiduri su medžiagos pasipriešinimu, pasirinktos technikos iššūkiais. Tas pasipriešinimas dažnai pakoreguoja ir patį sumanymą. Bet dėl to ir norisi kurti.
– Kur jūs užaugote? Dažnai jauniems menininkams finansiškai sudėtinga nuomotis ne tik butą, bet ir dirbtuvę. Galėtumėte gyventi dirbtuvėje ar tapyti miegamajame?
– Aš užaugau Vilniuje, Šeškinėje, dalį paauglystės praleidau Justiniškių mikrorajone. Vėliau persikėliau gyventi į Senamiestį, o pradėjusi studijuoti Vilniaus dailės akademijoje apsigyvenau Užupyje, kur tuo metu gyveno nemažai draugų, bendrakursių.
Tapyba – ne tik dvasinių, bet ir fizinių jėgų reikalaujantis darbas, norisi turėti kampą, kur gali pasislėpti, pailsėti, atsitraukti nuo darbo. Vienu metu išlaikyti ir kūrybinę erdvę, ir gyvenamąją – ne visais gyvenimo etapais pasiekiama prabanga. Bet kartais neturėdamas dirbtuvės gali kurį laiką pakentėti ir netapyti, kad paskui jaustum tą besotį alkį.
– Ar svarbu, kad netoliese būtų dailės galerijų? Ar dažnai jose lankotės? Nebijote pasiduoti kitų menininkų įtakai?
– Visuomet aplankau mėgstamas galerijas, mane dominančių menininkų parodas tiek Vilniuje, tiek Niujorke, kur jų labai daug. Dažnai jos įsikūrusios viena prie kitos, taigi gali klaidžioti net ir nežinodamas, kur ir ką įdomaus atrasi.
Meninis kontekstas, kurį sugeriu į save, labai svarbus. Nenoriu atsiriboti, įtaka man atrodo natūrali kūrybinio proceso dalis, juk nuolatos mokomės vieni iš kitų, iš aplinkos. Apie tai rašiau ir disertacijoje, retrospektyviai bandžiau atsekti įvairias sąsajas su meno istorija, aprašyti kitų menininkų kūrinių atgarsius savo kūryboje.
Kai parodoje pamatai kūrinį, kuris tau labai artimas, kai blyksteli kibirkštis, užsimezga vidinis pokalbis, tai retas ir ypatingas jausmas – tikras malonumas. Neseniai pamačiau savo draugės Sofi Quirno tapybos darbą „Remedios“ (2024 m.) ir tas jausmas buvo labai stiprus. Regis, pirmąkart pajutau, kad su kūriniu galėčiau nugyventi visą gyvenimą. Jos paroda „Beat Around the Bush“ šiuo metu veikia „Praxis“ galerijoje Niujorke.
– Nesijaučiate vieniša tokiame kultūrų katile kaip Niujorkas?
– Žinoma, apsigyvenęs kitoje šalyje, ne ten, kur užaugai ir kur viskas, regis, pažįstama ir sava, kartais jautiesi tiesiog kaip prašalaitis, atvykėlis. Didmiestyje ypač pajunti tą savitą vienatvę minioje. Man tas paradoksalus jausmas net patinka: kai esi tarp daugybės žmonių ir kartu visiškai vienas , įsilieji į gatvės šurmulį kaip nepastebima bendro judesio dalis.
– Kaip jūsų kūryboje atsirado vertimo tema? Gal paveikė populiarusis Sofios Coppolos filmas „Pasiklydę vertime“? Juk paroda „Vartuose“ susijusi su kinu, filmų personažais.
– Net ir žodžius versdami į kitą kalbą ne visada randame tikslius atitikmenis. Kaip tik ta vertimo savybė mane ir patraukė – kai vertimas klaidina, apgauna, nutyli, nepasako visko iki galo ar net meluoja. O kūryboje verčiu ne tik tada, kai remiuosi fotografiniu vaizdu ar tapydama analizuoju kino skolinius. Kasdienybėje taip pat gausu vertimo momentų – grynai asmeniškų jausmų, žodžių, poelgių, žmonių santykių interpretacijų.
Norint gal ir būtų galima rasti sąsajų tarp filmo „Pasiklydę vertime“ ir mano projekte nagrinėjimų temų, bet tiesioginio sąryšio su šiuo filmu projektas neturi. Iš S.Coppolos filmo man įsiminė vyraujantis koloritas ir ta akimirka, kai Šarlotė (vaid. Scarlett Johansson), dėvėdama rožinį peruką, padeda savo galvą Bobui (vaid. Billas Murray) ant peties.
„Vartuose“ surengtos mano parodos ryšį su kinu sufleruoja ir pats pavadinimas „Jump Cut“ („paskubinantis montažas“: efektas, pasiekiamas iškirpus kelis kadrus iš eilės. – Red.). Tai šuolis laike, atotrūkis tarp praktikos ir teorijos, tarp vizualaus ir žodinio pasakojimo. Tą atotrūkį pastebėjau suvokusi, kad užbaigtas paveikslas dažnai neatitinka tos akimirkos, kuri jį įkvėpė, nesutampa su mano atsiminimais.
Verčiant įkvėpimo šaltinį į paveikslą ir įvyksta tas šuolis, kažkas dingsta, vertimo metu pasimeta, bet atsiranda ir šis tas naujo, ką tapydamas tyčia ar netyčia prideda pats „vertėjas“. Juk paveikslą formuoja ir tai, kas vyksta čia ir dabar, tai, kuo gyvena „vertėjas“.
– Turbūt ir gyvenimas anglų kalbos apsuptyje privertė atkreipti dėmesį į nesusikalbėjimo problemas?
– Taip, žinoma, kasdien vartodama negimtąją kalbą, pradėjau labiau kreipti dėmesį į tai, jog ne viską pavyksta išversti, o ir išvertus gali atsitikti taip, jog reikšmė, keliaudama iš vienos kalbos į kitą, pasikeičia, ir kartais pasakai ne visai tai, ką norėjai pasakyti.
Pamažu vertimo tema pradėjo ryškėti ir kūryboje. Dirbant su video medžiaga, be garso žiūrint kasdienio gyvenimo iškarpas kitaip prabyla veikėjų judesiai, veido išraiška, forma, šviesa, koloritas. Lėtai žiūrėdama, vis atsukdama atgal ar peršokdama pirmyn, ėmiau gaudyti momentus, kuomet išryškėja stop kadro apgaulė, kai sustabdytas momentas neatitinka nei paties įrašo nuotaikos, nei to, kaip aš tas filmuotas akimirkas ar istorijas prisimenu.
– Jums pavyksta pragyventi iš tapybos ar tenka imtis kitų darbų? Ar negaila jiems sugaišto laiko?
– Dirbau daug įvairiausių darbų – nuo indų plovėjos iki pagalbinės kino dailininkės. Tos patirtys keitė požiūrį ir į kūrybą. Daug dirbau aptarnavimo sferoje, su žmonėmis. Nors tie darbai niekada netapo pagrindine profesija ar karjera ir dažnai buvo tik laikini gyvenimo epizodai, priimu tai kaip savitą iššūkį. Juk galiu išmokti dalykų, apie kuriuos knygose neperskaitysiu ir filmuose nepamatysiu iš pradžių nepatyrusi jų savo kailiu.
Mane traukia menas, kuris ne tik žaismingai žongliruoja kultūrinėmis nuorodomis, bet visuomet išlaiko gyvą tiesioginį sąlytį su gyvenimu, permąsto bendražmogiškus dalykus. Visi kas dieną atliekame panašius veiksmus: keliamės, gulame, dirbame, bandome išlikti, sudaužome kam nors širdį ar bandome iš šipulių vėl surinkti savąją, jaudinamės dėl darbo, neišsipildžiusių lūkesčių ir veltui sugaišto laiko. Ir dažnai tas „sugaištas“ laikas atsiperka netikėtu būdu.
* * *
Ištuštino žūklės parduotuves
D.Minderytė gimė 1991 m. Vilniuje. Gyvena ir kuria Vilniuje ir Niujorke. 2016 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, 2024 m. – meno doktorantūros dailės krypties programą ir gavo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį.
2016 m. surengė pirmąją personalinę parodą sostinės galerijoje „Meno niša“. Tai buvo instaliacija „Tinkamos aplinkybės“, sudaryta iš 7000 įvairiausio dydžio ir formos sidabro spalvos žvejybos kabliukų, kabančių ant valų erdvėje. Rengdama instaliaciją menininkė ištuštino net kelias Vilniaus žūklės parduotuves, neaplenkė ir Kalvarijų turgaus.
2018 m. dalyvavo akcijoje „Tapybos maršrutizatoriai 2018“ ir dekoravo Vilniaus troleibuso Nr.1 fasadą. Iš tolo troleibusas atrodė lyg ištapytas krauju. Savo kūrinius rodė ne vienoje grupinėje parodoje Lietuvoje, Austrijoje ir Jungtinėje Karalystėje.
Šiuo metu D.Minderytei atstovauja Vilniaus galerija „Vartai“. Per galerijoje surengtą labdaringą meno aukcioną „Stand with Ukraine“ dailininkės darbą įsigijo MO muziejus. Į savo kolekciją „Noewe Foundation“ (buvusi „Lewben Art Foundation“) yra įtraukusi autorės kūrinį „Woman Crying On Screen IV. Sherilyn Fenn as Audrey“ (2022 m.).
