Fotomenininkė Inga Dinga, gavusi kvietimą surengti parodą ypatingos energetikos vietoje – Antazavėje – dvejojo gal tik akimirką. Mistinis kraštas, kuriame autorės draugės šeimos dėka ji sėmėsi vidinės pusiausvyros jau ilgiau nei dešimtmetį, tapo ir parodos naratyvu, ir įrėminimu.
Fotografijos, padarytos seniau apleistame Antazavės dvare, sugrįžo į jį, atsinaujinusį, spindintį, gyvenantį naują kultūros avilio gyvenimą. Iš gresiančios užmaršties, nusipurtę dulkes, fotoatspaudai atkeliavo pasipuošę vintažiniais, iš antrų ar kažkelintų rankų-turgelių-palėpių perimtais ypatingais rėmeliais.
Parodoje pristatomos virš septyniasdešimties įvairiausių formatų fotografijų ir dar apie dešimtį nefotografinių objektų. Puošniausiu akcentu turbūt galima įvardyti ypatingą „vaizdofoną“ – seną gramofoną, kurio plokštelę pasukus vietoj muzikos garsu atsiskleidžia vis kita nuotrauka. Kitą šansą pasirodyti žiūrovams gavo ir iš ankstesnių Lietuvos Spaudos fotografijos parodų atkeliavę kadrai, ir menininkės juostinių kadrų bei dirbtinio intelekto sintezė, taip pat Dusetų galerijos parodoje „Žirgas dailėje“ dalyvavęs siuvinėtas paveikslas su Daugpilio žirgo skulptūra ir kitos įdomybės.
Fotografas, žurnalistas, romano „Fotografas“ autorius Rolandas Parafinavičius anotacijoje Ingos Dingos parodai parašė: „Dėlioju autorės sukurtus vaizdus dvaro kontekste ir ieškau raktinio žodžio apibūdinimui. ENTUZIAZMAS. Labai stiprus užsidegimas patirti esatį pačiai ir pasidalinti su kitais. Bet su vienu žodžiu, matau, čia neišsiversi. IŠRADINGUMAS sujungti praeitį su dabartimi. Ir dar... VAIKAS. Pats nuostabiausias jausmas yra patirti džiaugsmą iš to, ką darai. O labiausiai tą moka vaikai. Arba kūrėjai, dar nepraradę vaikiško prado. Tada gimsta kūriniai, kupini nuoširdumo, kurio neįmanoma suvaidinti. Žiūrovui belieka tai patirti.“
Paskutinis šansas pamatyti šią parodą Antazavės dvare yra balandžio 12 dieną, o autorė Inga Dinga tądien planuoja susitikti su visais norinčiais ir asmeniškai pasidalinti įdomesnėmis parodos eksponatų istorijomis.
* * *
Menininkė Solveiga Gutautė personalinėje tapybos darbų parodoje „(Pra)REGĖJIMAI – mana čia būta“ kviečia žiūrovus įsitraukti į asmeninių pojūčių atradimo procesą.
Aukštaitiškas parodos pavadinimas „Mana čia būta“, tai asmeniškas susitapatinimas su Aukštaitijos regionu. „Anksti išėjus seneliams, rodos, buvau užmiršusi, kad esu aukštaitė.“– sako menininkė. Aukštaitiška anotacija (pateikiama žemiau), kuria emocinį ryšį su šio regiono senakuriais – tarsi bendravimą iš patirties. Solveiga Gutautė parodos atidarymo proga, dalinsis asmeninėmis gyveniškomis istorijomis, kurios galbūt padės žiūrovams giliau suvokti tiek autorės kūrybą, tiek permąstyti save.
Autorė parodos anotaciją išvertė į Aukštaičių tarmę, kaip ir antrąją pavadinimo dalį „Mana čia būta“. Anotacijoje menininkė Solveiga Gutautė pasakoja apie jautrius savo aukštaitiškų šanknų atradimus ir kaip pati rašo „grįžimą namo“, parodos pristatymą baigia dedikacija „Aš grįžau namo, mano miela Aukštaitija“.
Taip menininkė išreiškia norą kalbėti apie aukštaitijos gamtos grožį per abstrakčių drobių kūrinius, kurie nėra vien estetinio pasigrožėjimo objektai, tai dialogas su pačiu savimi.
Menininkė siekia žiūrovų įsitraukimo kuriant paveikslų pavadinimus. „Kiekvienas išgyvename patyrimus individualiai, todėl ir aplinką suprantame skirtingai, tad siekiu, kad žiūrovui nebūtų sufleruojama ir primetami jausmai. Tai sufleruoja pirma pavadinimo dalis „ (Pra)REGĖJIMAI“, – kvietimas regėti ir atrasti save mano paveiksluose“, – pasakoja Solveiga Gutautė.
„Mūsų šiuolaikiniame miestietiškame gyvenime, per darbų gausą, greitą gyvenimo būdą lengvai galime pamiršti savo pamatines vertybes, šaknis. Aš esu gimusi Vilniuje, tačiau mano seneliai kilę iš Aukštaitijos ir tik neseniai supratau, kad taip gerai jaučiuosi lankant tetulytę tik dėl to, kad jaučiuosi grįžusi namo“, – kalba menininkė.
S. Gutautė tikisi, kad parodoje apsilankę žiūrovai gilins ryšį su savimi ir savo protėvių pasauliu. Per žiūrėjimą esame kviečiami sulėtinti tempą, mėgautis akimirka ir dalyvauti savo asmeniniame savęs atradimo rituale.
Parodos kvietimas Aukštaitiškai: „A vyskas prasdėja tadu, kai kai preš ketverta metų keliaudama pa Augštaityjų supratau, kad čia mana tėviske. Unksti išęjus seneliam, rodas, buvau net ažmiršus, kad esu aukštaite. Kai važinėdavam šituos kraštuos ir besgražėdami gamtu, kai vienų rozu prasitariau – šituos kraštuos aš gyvinč.
Tai va, parajau nama, mana miela Aukštaitija!
Šitas mana maliavones neturi pavadinimų – juos suskursta patys jūs, žiūrovai. Aš net nemysliju pasakinėt, kaip ir kū jūs turit jauste. Jausmai pasitaika visakie. Myslykit, svajokit ir būkit su savim.“
Antazavės dvaro adresas: Dvaro g. 17, Antazavė, 32260 Zarasų r. sav.; darbo laikas: II-VI 10–18 val., VII 10–16 val.
