Parodoje dalyvauja tapytojai: Konstantinas Gaitanži, Jonas Gasiūnas, Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, Ričardas Nemeikšis, Eglė Ulčickaitė, Tomas Valeika.
Brigita Gelžinytė apie parodos koncepciją:
„Viename garsiausių savo paveikslų Caravaggio tapo intymią sceną – tamsos apgaubtas vienišas Narcizas žvelgia į vienintelį savo atspindį vandenyje. Kaip stiklas tolygus vandens paviršius grąžina Narcizui jo tamsų atvaizdą, ir šis, pakerėtas savo paties žvilgsnio, užsisuka begalinio ilgesio kilpoje. Tas, kurio jis siekia, yra jis pats, bet savęs pasiekti jis negali.
Buvo manančių, jog Narcizą galima laikyti tapybos išradėju. Tarsi kiekvienas tapytojas pirmiausia irgi yra tas, kuris bando įsižiūrėti į raibuliuojančius paviršius ir pamatyti save, savo laiką, vietą ir aplinką. Tačiau sykiu jis ir atsidavęs tarnauja iliuzijai. Kiekvienas jo paveikslas siekia suvilioti ir tapti kerinčiu vandens paviršiumi, užburiančiu tą, kuris į jį žiūri.
Bet šių laikų Narcizas, kietai įmigęs nuo savo atspindžių pertekliaus, sapnuoja košmarą. Jis sapnuoja, kaip skaidrus vanduo, visuomet kerėjęs savo atspindžio jėga, nė kiek nedrumsčiamas pamažu ima gesti, virsdamas tiršta dumblina mase. Ir štai jis žiūri jau nebe į lygų vandenį paviršių, o į abejingą klampynę. Jis regi, kaip jo atvaizdas išsisklaido pabiruose blyksniuose, susigerdamas į nieko neberodantį paviršių. Dabar savęs jis jau nebesiilgi – jis ilgisi paties ilgėjimosi.
Sapnuodami tą patį Narcizo košmarą, iš kurio jau nebegalima pabusti, parodoje susitinka skirtingų kartų šiuolaikinės lietuvių tapybos atstovai. Kiekvienas ieško būdų išsaugoti sapnuojančiojo budrumą savaip išnaudodami tą klastingą klampią terpę, savaip išgyvendami karščiuojantį, byrantį ir vis gilyn grimztantį žvilgsnį. Tai, kas nuodija, čia virsta pačia raiška.
Vieniems ši standi beformė masė tampa klijais, surišančiais drobės tinklą, kitiems ji pasirodo drebančiais kūnais, aklomis dėmėmis ar irstančia lakia forma, dar kiti ieško tinkamos degimo temperatūros, toninio ir spalvinio santykio, atliepiančio tą drungną aptirpusių pojūčių būvį.
Užuot ieškoję greitų anestezijos formų, pasidavę lengvam imitacijos svaiguliui ir nuolat save replikuojančių vaizdinių automatizmui, šie menininkai siekia kur kas įnirtingesnio miego ir nuožmesnės iliuzijos. Čia ji įgyja medžiagiškumą, nesiliauja gundyti ir vis dėlto siekia būti demaskuota. Nes galiausiai ji priklauso tiems, kurie, Walterio Benjamino žodžiais tariant, dėl savo epochos nepuoselėja jokių iliuzijų, tačiau nepaisant to, beatodairiškai ją išpažįsta.
Juk jei sapnai pildosi ir Narcizas išties galiausiai apanka, kas jam daugiau belieka, jei ne guostis sapnais apie tą vienintelį?“
Paroda veiks iki gegužės 4 d.
