Klaipėdos senamiesčio gatvės, grindiniai ir kiemai, čerpių kepurėmis pasipuošę fachverkiniai namai, vandenimis slystančios jachtos, dorės, jūros link vedantys smėlio takai, vėjų pustomos Kuršių nerijos kopos ir smilgos, pasvirusios Girulių pušys, įvairių profesijų žmonių, kolegų portretai – svarbiausios ir ryškiausios A.Taurinsko kūrybos temos. Jis nepaleido iš rankų teptuko iki paskutinio gyvenimo mirksnio, tapydavo net negalios prikaustytas prie vežimėlio.
Svarbiausia – spalvos ir šviesa
„Nepralenkiamas koloristas, potėpių virtuozas, mąstytojas, plėtojęs romantiškosios lietuvių tapybos tradiciją. Jo kūryba monumentali – vyrauja apibendrinti tikrovės vaizdai, niuansuotos arba kontrastingos spalvos, vibruojančios faktūros, platūs ir ekspresyvūs potėpiai, šviesų žaismas, nenusakomas erdvės pojūtis. Didelę savo širdies dalį jis atidavė Klaipėdai jautriai fiksuodamas ir perteikdamas pajūrio gamtos grožį“, – taip XX a. lietuvių dailės klasikams priskiriamą A.Taurinską apibūdina parodos kuratorė menotyrininkė Birutė Skaisgirienė.
A.Taurinsko vardas ir jo kūryba siejama su lietuviškosios kultūros atgimimu ir sklaida Klaipėdoje – gūdžiu sovietmečiu įliejęs į tenykščių menininkų bendruomenę, daug metų dėstęs vaikų dailės mokykloje šis menininkas nemažai prisidėjo, kad neišvaizdus rusakalbis, žvejų, uosto darbininkų ir laivų remontininkų miestas nušvistų ryškiomis spalvomis, taptų patrauklus žmonėms.
Pats tapytojas savo kūrybos niekada nesureikšmindavo: „Motyvų aplink pilna, tereikia juos pastebėti, o pamačius – parodyti. Aš nieko nedarau, tik paryškinu spalvą, kad ji veiktų žmones. Kaip pavyksta, ir pačiam gerai. Muzikoje svarbu pajusti gyvenimo garsus, o dailėje – spalvas ir šviesą. Be to, nieko nepadarysi. Tapyba yra mano gyvenimas“, – aiškindavo A.Taurinskas.
Drobėse pulsuoja energija
Parodoje A.Taurinsko bendraamžiai jį prisiminė ir kaip puikų portretų tapytoją, iškiliai ir tuo pat metu be jokio patoso įamžinusį ne vieną savo bičiulį menininką, artimiausios aplinkos žmones. Dailininkas sukūrė savo motinos, dukters Rasos portretų. Motyvai, pagrindinės spalvos – mėlyna, žalia ir raudona – jo paveiksluose pasikartodavo, bet rakursai, potekstės, nuotaikos nuolat kito.
„Pastebėjome, kad jį labiau viliodavo kaimo pievų žaluma, nors kartais pasižvalgydavo pajūryje. Vienu metu net susijaudinau, kad Algirdas įsitrauks į šią temą – jis ir jūrą tapydavo taip, kaip niekas kitas“, – prisiminimais dalijosi šiaip jau konkurentų nebijantis garsiausias Lietuvos marinistas, uostamiesčio dailės patriarchas Edvardas Malinauskas.
Tapytojo Juozo Vosyliaus atmintyje A.Taurinskas išliko kaip nuoširdus, niekam pikto žodžio neištaręs kūrėjas: „Jis skleidė gaivalingos energijos lauką, mokėjo tik jam vienam būdinga maniera savo darbuose perteikti svaigų erdvės, šviesos pojūtį. To gebėjimo neprarado, kai ligų prikaustytas prie vežimėlio tapė peizažus jau ne iš natūros, o iš fotografijų. Dailininkai žino, kad tai profesinė savižudybė, bet Algirdui pavykdavo, jo regimoji atminti buvo tiesiog fenomenali“.
Pastebėtas ir kaimo ganykloje
Dar vienas A.Taurinsko draugas rašytojas Vytautas Čepas jo kūryboje regi ne tik magišką spalvų galią ir dermes, sodrius potėpius, harmoniją, plastiškumą, bet ir nesumeluotos gyvenimo tikrovės atspindžius: „Vienoje Klaipėdos senamiestį vaizduojančioje drobėje jis nutapė prie namo sienos įtartinai prisišliejusio vyriškio siluetą. Kai šiek tiek nusistebėjau tokiu siužetu, jis man patarė žvilgtelėti į kiemą pro dirbtuvės langą, o ten lyg tyčia kažkoks valkata šlakstė namo fasadą“.
Gyvąjį klasiką A.Taurinską nuolat supdavo dailininkai, aktoriai, rašytojai, architektai, žurnalistai. Regis, ne vien tik draugus traukdavo iš menininko dirbtuvės sklidusi šiluma. Sovietmečiu, per vieno dailės plenero kaime pabaigtuves, jis sumanė paklaidžioti po apylinkes su gitara. Išgirdę dainos melodiją sąskrydžio dalyviai subėgo ir apstubo nuo reginio – A.Taurinską puslankiu apsupusios karvės ramiai rupšnojo žolę ir klausėsi solinio koncerto kolūkio ganykloje.
Profesionalių menininkų buitis anais laikais nebuvo rožėmis klota – užsakymais, riebiais honorarais jų niekas nelepindavo, kiekvienas sukdavosi kaip išmanydavo. Tuomet jau populiarus dailininkas A.Taurinskas, smulkmeniškai nesiderėdamas dėl kainų, už skatikus parduodavo savo paveikslus, vos nutapytus jo darbus, net dažams nenudžiuvus, pagriebdavo bičiuliai. Namiškiai, o ypač dukra Rasa, buvo ne juokais sunerimę dėl šitaip „švaistomo“ kūrybos palikimo.
Kūryba iki paskutinio mirksnio
„Sutarėmė, kad aš pirksiu tėvo paveikslus, jis pritarė. Tai buvo mūsų linksmas žaidimas – džiaugiuosi, kad dalis išsaugotų kūrinių liko šeimoje“, – pasakojo dizainerė R.Taurinskaitė, sukaupusi 140 tėvo paveikslų. Tik menka rinkinio dalis sugulė į parodą „Nutapytas gyvenimas“.
Gyvenimo saulėlydyje menininką užklupę išbandymai jo nepalaužė. Net ir prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio, vis labiau varžomas valiai nenorinčio paklusti kūno, A.Taurinskas nepuolė į pesimizmą, neprarado aistros, polėkio ir įkvėpimo tapyti. Dirbo prisitaikęs molbertą, savo oria laikysena rodė išskirtinį gyvybingumą – mūzos jo neapleido net sunkiausiomis akimirkomis.
Naujojoje Klaipėdos galerijoje surengtą platesnį savo kūrybos vernisažą A.Taurinskas dar išvydo. Vėliau sumanytą apžvalginę parodą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre sugriovė koronaviruso pandemija – Lietuvos dailininkų sąjunga parengė tik virtualųjį jos variantą.
„Keista, bet Klaipėdoje iki šiol nėra dailės muziejaus, kuriame būtų kaupiama ir eksponuojama garsesnių miesto menininkų kūryba nuo tarpukario laikų iki šiandienos. Tikrai būtų ką parodyti“, – apgailestavo dailininko dukra Rasa, svajojanti surengti dar vieną prieš ketverius metus mirusios savo motinos, grafikės ir pedagogės Reginos Maželytės-Taurinskienės kūrybos parodą.
Pedagogo duoną iškeitė į dailę
A.Taurinskas gimė Šiauliuose, 1948 m. su motina atvyko į Klaipėdą, mokėsi buvusioje Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Pirmuosius paveikslus nutapė būdamas vos šešiolikos metų. Baigė Kauno Stapo Žuko taikomosios dailės technikumą (dabar Justino Vienožinskio menų fakulteto, Kauno kolegija), studijavo Lietuvos dailės institute ( dabar akademija) kartu su Kostu Dereškevičiumi, Arvydu Šalteniu, Algimantu Jonu Kuru, Algimantu Švėgžda. Vėliau susibūrę į neformalią grupę šie menininkai metė iššūkį tapyboje iki tol vyravusioms pakilioms, didingoms temoms.
Kurį laiką pagal paskyrimą dirbęs Elektrėnuose A.Taurinskas 1971 m. sugrįžo į Klaipėdą visam gyvenimui, įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. Iki 1983 m. mokytojavo Klaipėdos vaikų dailės (dabar Adomo Brako) mokykloje – buvo direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams. Jautrus, nuoširdus, bendradarbių mėgiamas, auklėtinių gerbiamas ir mylimas pedagogas gebėjo vaikams skiepyti meilę menui, paprasta kalba išaiškinti sudėtingus dalykus. Vėliau A.Taurinskas atsidėjo vien tik tapybai, jam suteiktas meno kūrėjo statusas.
Dar studijų metais pradėjęs dalyvauti parodose A.Taurinskas surengė ne vieną dešimtį personalinių parodų Klaipėdoje, Vilniuje, kituose Lietuvos miestuose. Dalyvavo jungtinėse klaipėdiečių dailininkų parodose Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Latvijoje, kitur). Ankstyvųjų XX amžiaus 7–9 dešimtmetį sukurtų jo darbų yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, įvairios kultūros įstaigos, privatūs kolekcininkai, vyresniosios kartos klaipėdiečiai.
