Įvairiais istoriniais laikotarpiais ukijo-e stiliumi sukurtos graviūros atspindi tradicinį kabuki teatrą, kuriame nuo XVII a. pradžios dainavo, šoko ir vaidindavo tik vyrai. Iki XIX a. pabaigos sąlytis su tokiu teatru japonams buvo viena populiariausių laisvalaikio leidimo formų, garsiausi aktoriai visuomenėje įgydavo ikonų statusą. Tai ir nulėmė vis didėjančią jų atvaizdų paklausą.
Geišų ir kurtizanių veidai
„Galerija Lyceum” japonų kultūros vertybes pristato kartu su Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyne įsteigta meno galerija „Gallery 1252”. Tai Edo (1603–1868) ir Meidži (1868–1912) laikotarpiais sukurto medžio raižinių graviūros. Paroda sudaryta iš Niujorko lietuvių pranciškonų vienuolyno kultūros centro „Židinys“ paveldėtos meno kolekcijos ir brolio Benedikto rinkinio.
“Dailės žanras ukijo-e (pažodinis vertimas „nepastovaus pasaulio paveikslai“) Edo laikotarpiu atspindėjo hedonistinį gyvenimo būdą, pirmieji kūriniai buvo itin populiarūs tarp prekiautojų, amatininkų. Iš pradžių piešta tušu pagal trafaretą, spalvotiems spaudiniams naudotos raižytos vyšnios medžio kaladėlės, tušą sugeriantis šilkmedžio popierius. Vėliau atsirado estampai“, – pristatydama parodą kalbėjo galerininkė ir menotyrininkė Agota Bričkutė.
Ukijo-e menininkai vaizduodavo linksmą gyvenimą, žymias kurtizanes, geišas, erotines scenas, kabuki teatro aktorius. Ten vaidindavo tik moterys, žiūrovams teikusios ir sekso paslaugas, todėl valdžia nusprendė, jog šis menas degraduoja. Nuo 1629 metų kabuki teatre pareigas iš moterų perėmė stiprioji lytis. Leista vaidinti tik subrendusiems vyrams, nes jauni sukeldavo muštynes.
Mokė atskirti gėrį ir blogį
Vėliau linksmybių puotos vaizdinių sumažėjo, menininkų žvilgsnis ėmė krypti į gamtą – Meidži laikotarpio graviūrose nušvinta nuostabūs Japonijos peizažai. Vos tik šalis pradėjo vertis Vakarų pasauliui, modernėti, prekiauti su kaimynais, ukijo-e žanras patyrė nuosmukį, bet neišnyko. Japonų estampais žavėjęsi impresionistai ir postimpresionistai neslėpė, kad jie įtakojo jų kūrybą.
Parodoje pristatomų autorių kūryba atspindi pagrindinius ukijo-e stiliaus bruožus – aiški, ryški linija, asimetriškos neįprastų formų kompozicijos, plokščių spalvinių dermių estetika, dekoratyvus piešinys. Personažai vaizduojami nenatūraliai, dramatiškai, meno istorikų vadinamoje „gyvatės pozoje“. Hiperbolizuodami emocijas menininkai stengėsi atskleisti gėrio ir blogio sąvokas.
„Menininko darbo sėkmė praklausė nuo raižytojų, spausdintojų, kūrinių tiražuotojų. Leidėjas, kuris paprastai tapdavo ir graviūros pirkėju, formuodavo užsakymą, įvertindavo kokybę. Pagal vieną formą buvo galima sukurti kelis tūkstančius ksilografinių atspaudų. Meistrai taip ir darydavo, kol formos susidėvėdavo“, – pasakojo daug metų japonų dailę studijuojantis brolis Benediktas.
Japonų kalba – vienuolyne
Galerijoje eksponuojama tik dalis šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyne saugomų japonų kultūros paveldo vertybių. Brolis Benediktas jas sukaupė bendraudamas su kitaip kolekcininkais, internete naršydamas meno aukcionų tinkalalapius, parodų katalogus. Sužinoję vienuolio pomėgį žmonės ir patys jam atsiunčia su japonų kultūra susietu įdomų kūrinių, spaudinių, literatūros.
Parodoje svečius pasveikino ne tik iš paveikslų lyg gyvi žvelgiantys kabuki teatro personažai, bet jaunieji Klaipėdos licėjaus dainininkai. Spalvingu kimono vilkėjusi šokėja, kurios vaidmenį atliko viena to pačio licėjaus auklėtinė, susirinkusius nustebino meistriška judesių plastika. Artistė patikino, jog jos rūbas yra autentiškas – padovanojo Japonijoje viešėjęs tėvas.
Pažintis su Tekančios saulės šalimi nenutrūksta – Klaipėdos licėjaus ir Japonų kalbos centro „Seito San“ dėstytojas Vytautas Dumčius švietėjiškuose užsiėmimuose galerijos lankytojus supažindino su japonų kaligrafija, kuriančia harmonijos, susikaupimo, meditacijos nuotaikas, mokė juos piešimo meno.
Klaipėdos universiteto Orientalistikos centre penkerius metus japonų kalbą dėstęs V.Dumčius tikisi tokias pamokas greitai pratęsti šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno kultūros centro erdvėse, kur saugoma šiuo metu bene didžiausia Lietuvoje japonų dailės kūrinių kolekcija.
Nuoširdus menininkų bičiulis brolis Benediktas ir galeriją globojanti Klaipėdos licėjaus vadovė Regina Kontautienė pritaria tokiai idėjai.
