Mados ir verslo centro „Herkaus galerija“ patalpose įsikūręs dailės salonas šios parodos atidarymo dieną, priminė tuos laikus, kai žmonės plūdo į erotinėmis nuotraukomis išgarsėjusio fotomenininko ir dailininko Rimanto Dichavičiaus vernisažus, o jo fotoalbumas „Žiedai tarp žiedų“, sulaukęs net keturių leidimų, sukėlė sprogusios bombos efektą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Fotografijose – kūno plastika
Paroda „Jausmų paletė“ atskleidžia savitą S.Jokužio požiūrį į moteris, nušvinta autoriaus vaizdinių pynė – nuo lietuviškos akto tradicijos, kūno ir gamtos sintezės iki drąsių interpretacijų. Švari ir aiški kompozicija, netikėti rakursai, stipri šviesos srauto ir spalvų skaida, geometrinių elementų žaismė išryškina moters kūno grožį ir paslaptingumą.
Pasitelkęs kompiuterinę techniką S.Jokužys moters kūno detales ir visumą perteikia estetiškai abstrahuotomis formomis, laužydamas sustabarėjusius kanonus. Paslaptingų jo nuotraukų personažai apgaubti keisto žėrėjimo, užlieti rytmečio saulės spindulių, vakarėjančios šviesos, įsupti į mirgančias juodų ar raudonų spalvų aureoles, panardinti į medaus spalvos ūką.
„Autoriaus vaizduoja metaforišką moters kūno plastiką, paviršinius virpesius. Netipiškiems, tarsi iš miglų išneriantiems vaizdiniams papildomų detalių nereikia – preciziškai išgrynintos kompozicijos viską pasako“, – pristatydama S.Jokužio parodą kalbėjo Naujosios Klaipėdos galerijos vadovė Violeta Jusionienė.
Amžinas ir absoliutus grožis
Tai jau antroji S.Jokužio kūrybos paroda šioje erdvėje, atspindinti jo paieškų kryptį ir gelmę. Pirmojoje „Virpesiai“ vaizduojamos moterys – tarsi ne šio, gal kito anapusinio, gražesnio, geresnio ir saugesnio pasaulio būtybės, jos skleidžia ne tik seksualią energija, bet ir mistinės šviesos spindulius.
Tąkart jo parodoje sušmėžavo ir emancipacijos atšvaitai – garsius įvaizdžius atkartojančius herojės atrodė tarsi nužengusios nuo postamentų, išplaukusios iš Eugene'o Delacroix paveikslo „Laisvė barikadose“, nors autorius tvirtina, kad jam svarbu ne sociologija, politika, o amžinas ir absoliutus moters grožis.
Moterų nuogybė S.Jokužiui – labiau angeliška nei provokuojanti būsena. Jo kūriniai – lyg savotiškas atkirtis gašlūnams, cinikams, sekso maniakams, postringaujantiems apie patinus ir patelės. Tokiems kultūra tėra figos lapelis veidmainiškai dangstyti fiziologinius instinktus tolstant nuo sveiko proto.
.Jokužys – vaizdų reprodukavimo novatorius. Parodoje „Jausmų paletė“ bene pirmąkart Lietuvos fotografijoje pristatomos spalvotos nuotraukos, atspausdintos ne ant fotodrobės, o ant ekologiškos tekstūruotos odos, net ant kalandruoto aliuminio. Tokie atspaudai, pasak jo, atsparūs išorės poveikiui – ilgaamžiai.
Nuodėmės suranda žmogų
S.Jokužio kūrybą vertinęs rašytojas, psichologijos mokslų daktaras Vytautas Čepas pastebėjo, jog lietuviai vis dar neatsikratę gajų stereotipų: „Cypdavatkės ir fariziejai vėl šūkalios, kokia čia kūryba – ne menas, o pornografija. Tokių parodų autoriams ir organizatoriams, ko gero, prireikia ir pilietinės drąsos“.
Parašęs ne tik literatūros mėgėjų liaupsių, bet ir kritikos sulaukusį erotinį romaną „Vienišų moterų meilė. Žvirbliai prausiasi dulkėse“ V.Čepas ironizavo: „Jeigu žmonės į krūvą suplaka grožį, estetiką ir pornografiją, psichologai turi aiškintis, ar tai nėra tėvų auklėjimo, vaikystėje patirtų dvasinių traumų priežastis“.
Tarp parodos svečių negatyviai nusiteikusių, pagiežingų vertintojų neatsirado – S.Jokužio kūryba, jo minčių, vaizdų raiška grožėjosi ir vyrai, ir moterys. Kūrėją sveikino kolegos, ypač tie, kuriems patiems teko prisiliesti prie aktų žanro. S.Jokužys savo atradimų nesureikšmina. Jam šis vernisažas esą jausmų pilnatvės išraiška, savotiška užmarštis nuo kasdieninių rūpesčių, sielos atgaiva.
„Vadovaujuos senovės išmintimi, kad visur reikia ieškoti grožio ir gėrio apraiškų, o nuodėmės pačios mus susiras“, – savo kūrybos kredo atskleidė autorius.
Pagausino dienraščio tiražą
S.Jokužys fotografija susidomėjo dar vaikystėje. Pomėgis jį atvedė į savaitraštį „Lietuvos žvejys“, paskui – į miesto dienraštį „Klaipėda“. Kompartija tada visą spaudą žabojo tvirtu apynasriu, ideologinė aplinka Lietuvoje priminė Šiaurės Korėją, bet fotožurnalistas stengėsi vaduotis nuo „Pravdos“ brukamų šablonų.
Tuometis „Klaipėdos“ redaktorius Antanas Stanevičius prisimena, jog Saulius jau tada buvo buvo smarkiai nusiyręs į priekį – tekstilės fabriko audėją pateikdavo kaip Gražiną Balandytę, pieno kombinato operatorę – kaip Vaivą Mainelytę, laivų statytoją – kaip Regimantą Adomaitį. Jo archyve jau buvo ir moterų aktų.
„Kai sumanėme leisti kurortinius priedus, Saulius pažėrė šūsnį moterų aktų. Įtikino mane, kad tokios fotografijos sudomins vyrus, tarsi jie nebūtų regėję savo žmonų, o taip pat ir švelniosios lyties atstoves – tarsi jos pačios niekada nebūtų mačiusios savęs veidrodyje“, – prisiminimais dalijosi A.Stanevičius.
Taip ir nutiko – laikraščio prieduose sumirgėjus apsinuoginusių gražuolių atvaizdams, jo tiražas mikliai šoktelėjo iki 70 tūkstančių egzempliorių. Kolegos fotografai vis kamantinėdavo Saulių, kaip įtikinti merginas, kad nebijotų apsinuoginti, keisti pozas. Domino ir jo fotografavimo metodai – smalsuoliai nesuprasdavo, kaip ant modelių krūtų išsilaiko vandens lašai.
Merginos neatsikalbinėjo
„Kokie čia tavo triukai, bandžiau pilti vandenį – krūtys sušlapo, o lašai kaip karoliukai nuriedėjo žemyn? – teiravosi vienas pradedantis moterų aktų kūrėjas.
„Modelio krūtis ištepk žąsies taukais, tada susidaro tokie sodrūs vandens lašai, jie prilimpa ir nenubyra“, – neslapukavo S.Jokužys.
Fotomenininkas prisipažino, jog jam nereikėjo įkalbinėti simpatiškos merginų fotosesijoms pajūryje, prie upių, kitose vietelėse. Gražuolės, net ir ištekėjusios, pačios jį susirasdavo, prašydavo paslaugų, mielai pozuodavo.
Kai kurios tų laikų pozuotojos S.Jokužį atpažįsta ir dabar – sutiktos gatvėje, įvairiuose renginiuose, sveikinasi, prisiminusios romantiškas jaunystės dienų fotosesijas dėkoja jam už įamžintą grožį, kuris, deja, nėra amžinas.
„Nenoriu, jog kas nors, žvelgdamas į mano darbus, sakytų: „Geros, bet primena Rimantą Dichavičių, o čia – neva Romualdo Rakausko metaforų įtaka“, – kalbėjo savo originalaus ir nepakartojamo kelio fotografijoje vis dar ieškanti autorius.
Mūza įkvepia ir sutramdo
Moterį pavadinęs pačiu nuostabiausiu Visatos kūriniu, didžiausia dovana pasauliui S.Jokužys teigia, kad jos už vyrus išmintingesnės, viską supranta geriau nei atrodo iš šalies, tik šie ne visada tai pastebi arba nenori pastebėti.
Valentino dieną fotomenininkas nusilenkė ir savo žmonai Birutei Jokužienei: „Ji yra mano kūrybos variklis, mūza ir pagalbininkė – laiko už trumpo pavadžio, bet gerai žino, kada ir kur jį reikia atleisti. Taip ir gimsta mano fotografijų ciklai“.
Klaipėdietis yra surengęs daugiau kaip 20 personalinių parodų, pelnęs garbingų apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. Prahos tarptautinėje parodoje „International Photo Camp 2010” žiūrovus ir komisiją sužavėjo jo aktas “Mieganti”, įvertintas pagrindiniu prizu.
S.Jokužys yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) narys, aktyvus visuomenininkas, daugelio kultūros renginių ir projektų sumanytojas bei mecenatas, „Rotary“ klubo narys, išrinktas į Klaipėdos prekybos ir amatų rūmų valdybą, apdovanotas valstybės ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
Kaip šiaučius be batų
Prieš daugiau kaip ketvirtį amžiaus S.Jokužys įkūrė pirmąją Lietuvoje privačią leidyklą-spaustuvę, kuri dabar yra viena pajėgiausių Klaipėdos krašte, garsėja šiuolaikiškomis technologijomis, nepriekaištinga poligrafijos kokybe. Lietuvos rinka jam maža – spaudiniai keliauja Skandinaviją, Vakarų Europos šalis.
Šimtus knygų, tarp kurių būta solidžios apimties dailės, fotografijos albumų, jau išleidęs spaustuvininkas ir menininkas S.Jokužys savo asmeninės kūrybos kažkodėl į albumą dar nesudėjęs, nepublikavęs, nors visos kortos – jo rankose.
Tokiu LFS garbės nario ir sėkmingo verslininko S.Jokužio kuklumu pastaruoju metu vis labiau stebisi ne tik jo kolegos, bendradarbiai, bet ir šeimos nariai.
„Aš kaip tas šiaučius – tik kitiems batus siuvu, o pats vaikštau basas. Vis galvoju, kad laiko yra, suspėsiu, o gal ir sąmoningai atidėlioju – dar neatskleidžiau visų savo idėjų ir galimybių“, – šmaikštavo aktų kūrėjas.
