Trys tarptautiniu mastu pripažintos menininkės, įvairių apdovanojimų laureatės yra ir pedagogės, Kauno meno bienalės steigėjos, tarptautinių parodų, simpoziumų organizatorės.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, Vilniaus dailės akademijos profesorė Laima Oržekauskienė Kauno fakultete yra sukūrusi konceptualiosios tekstilės mokyklą, kuriai atstovauja ir dvi kitos parodos menininkės. Pasak menotyrininkės Odetos Žukauskienės, toji mokykla išugdė pagarbą audimo tradicijai kaip dvasinei vertybei ir požiūrį į tekstilę kaip į dinamišką, besikeičiančią mediją. Šios nuostatos ryškiai atspindimos Kiote pristatomoje parodoje.
L. Oržekauskienės autorine technika, kurioje jungiamos trys medijos – fotografija, tekstilė ir skaitmeninė spauda – sukurtame triptike „Vanduo-pienas-vynas“ (2024, 90x90 cm) užkoduoti pamatiniai, universalūs, tarpusavyje susipinantys žmogaus buities ir būties simboliai. Jų skaitymas žiūrovui atveria plačias interpretacijos erdves. Vandenyje ar piene mirkstančių, su besiskleidžiančia raudonojo vyno dėme audinių nuotraukos skaitmenine spauda perkeliamos ant pagrindo – skirtingų atspalvių ir faktūrų pluoštų, įvairiais raštais kaišiojimo technika rankomis austų audinių. Ilgo kūrybinio darbo rezultatas – daugiasluoksniai, sudėtingos struktūros ir semantikos kūriniai.
Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė L. Jonikė parodoje eksponuojamose miniatiūrose naudoja siuvinėjimo techniką ir juodai baltas fotografijas. Parodos kūriniuose „Pamesta sagutė“ (2019), „Kelininkas“ (2019), „Laiko gijos“ (2023), „Dvynės“ (2023) menininkė tyrinėja žmogaus išgyvenimų, patirčių, likimo temas. Už kiekvienos fotografijos slypinčios istorijos menininkei sukelia asociatyvius vaizdinius, kuriuos ji materializuoja siuvinėdama siūlais ir karoliukais, prie žmonių ir peizažų monochrominėse fotografijose prijungdama spalvas, formas, ornamentus ir taip sukurdama unikalią meninę raišką.
M. Grašienė-Žaltė laikoma skaitmeninio žakardinio audimo technikos pradininke Lietuvoje. Parodoje ji pristato dvi šia technika sukurtas abstrakcijas. 2019 m. darbe „Kraujo upės tekės“ (210x175 cm) panaudota didžiausios pasaulio upės Misisipės deltos Žemės palydovo nuotrauka. Žemės vandenų tinklas, pasak menininkės, susijęs su žmogaus kraujagyslių sistemos tinklu, abu veikia potvyniai ir atoslūgiai. Kitas kūrinio prasminis klodas slypi folklore, pasakojime apie Eglę – Žalčių karalienę, sulaukusią ne pieno, o kraujo putos. „Jeigu nužudysime meilę, mus užtvindys kraujo upės, paskęsime savo gėdoje“, – sako menininkė. Naujų karų akivaizdoje kūrinys įgyja dar daugiau prasmių.
Kioto Nišidžin rajone, garsėjančiame nišidžin (Nishijin) ir kio-judzen (Kyo-yūzen) tekstilės tradicijomis, įkurtoje galerijoje kuratorės Keiko Kavašimos (Keiko Kawashima) kuruotoje parodoje per dialogą su lietuvių menininkėmis ir suponuojamą lyginimą su vietos kultūros kontekstais bei tradicijomis siūloma permąstyti tekstilės meno įvairovę, skirtybes ir universalumą šiuolaikiniame pasaulyje.
Ši paroda yra daugiau kaip du dešimtmečius trunkančio Kauno meno bienalės, Vilniaus dailės akademijos, dalyvaujančių menininkių ir japonų tekstilės kuratorių, menininkų, pedagogų ir institucijų kūrybinio bendradarbiavimo dalis. Parodą organizavo Kioto galerija „Heptagon“.
