Parodos pavadinimas „Sluoksniai“ iliustruoja autoriaus kūrybines kryptis ir jų evoliuciją per tą ilgą laiko tarpsnį, kintant santvarkoms ir politinėms aktualijoms, besivystant autoriniams meniniams akcentams ir atradimams. Autorius ilgus metus dirbo Lietuvos fotografijos avangarde, buvo tarp Lietuvos fotografijos meno novatorių ir modernių fotografijos išraiškų plėtotojų bei atradėjų.
Tai nurodo ir šios jubiliejinės parodos ekspozicija – parodoje pristatomi Sauliaus Paukščio kūrybos etapai – „sluoksniai“.
Paroda prasideda nuo pačių ankstyviausių eksperimentų, 1983–1984 metais kurtų bendraklasių portretų, vėlesnių studentavimo laikų (1982–1987) periodo, kuris turbūt reikšmingiausias formuojant autoriaus kūrybos sampratą, Kaune sutikus dizainerį Arūną Kulikauską, dariusį didelę įtaką idėjų plėtojimui, vėliau susidraugavus su fotografais Gintautu Stulgaičiu ir Visvaldu Dragūnu bei iš šių kūrybinių bendrysčių susiformavus kūrybinei grupei „Plėšriųjų sekcija“.
Pagrindinis šio laikotarpio idėjinis akcentas – fotografijos, kaip autorinio darbo, kaip vienetinio originalaus atspaudo kūryba. Anuomet ši autoriaus nuostata skyrėsi nuo tuo metu Lietuvos fotografijos meno draugijos veikloje vyravusių principų, kai fotografiniai atspaudai buvo tiražuojami masiškai. S. Paukščiui stengiantis suteikti fotografijai išskirtinumo ir autorinio originalumo, fotolakštai pradėti spalvinti, kuriami vieno spausdinimo iš skirtingų negatyvų montažai, įvairios autorinių technikų variacijos. Fotografija tampa ne vien grynojo žanro objektu, bet persipina su kitomis meninės raiškos formomis ar net visuomeniniais reiškiniais. Fotografija traktuojama kaip meninės akcijos dalis, kaip bendravimo priemonė – tai ypač pastebima autoriui dalyvaujant meninio judėjimo „Naujosios komunikacijos mokykla“ veikloje, kurios iniciatoriumi buvo dailėtyrininkas Ernestas Parulskis.
Kaip svarbų kūrybos etapą autorius parodoje eksponuoja senovine Van Dyke technika atspaustus vienetinius Vilniaus vaizdus, portretų seriją, fotografuotą improvizuotoje studijoje, įrengtoje Vilniaus senamiestyje, name, kuriame veikė viena pirmųjų fotografijos ateljė Vilniuje, įkurta brolių Čyžų Aušros vartų gatvėje 1876 metais.
Visus darbus vienija autoriui labai svarbi vaizdą lydinti istorija, net perkelianti fotografijas į iliustracijos erdvę. Tai akcentuojama pastarųjų metų serijose. Viena tokių tęstinių iliustruotų istorijų – „Markučiai“ – senasis Vilniaus priemiestis spalvingame landšafte. Autoriaus papasakotos istorijos iliustruojamos kompozicijomis, kuriose susipina ir unifikuoti fotografavimo principai, ir grafinės vaizdo konstrukcijos. Tą patį metodą matome ir kitose serijose – „Vilniaus Kaleidoskopai“, „Filadelfijos kompozicijos“, „Maljorkos vaizdai“ ir „Taivano vaizdinė lygsvara“. Šie autoriaus darbai buvo pristatyti tiek Vilniaus galerijose, tiek užsienyje – Taivane, JAV, Lenkijoje, Belgijoje ir kitur.
Ekspoziciją užbaigia kinetinės fotografijos instaliacijos. Autoriaus manymu, fotografijos evoliuciją sąlygoja ir technologiniai elementai, supantys mus kasdieniame moderniame gyvenime, naujos technologijos, nauji mokslo atradimai ir nauji skirtingų techninių pradmenų gretinimai. Tai matoma ir instaliacijose, kuriose susipina skirtinga medžiagiškumo prigimtis – šviesa, atvaizdas, judesys, reljefas, plokštuma, monochromija ir spalvingumas. Čia matome ir dirbtinio intelekto sukurtų vaizdų eksploatavimą, ir įvairių materijų panaudojimą.
Tokia koncentruota ir įvairialypė ekskursija po beveik 40 metų autoriaus kūrybinį kelią žiūrovui suteiks ir naujų įspūdžių, ir geros nuotaikos, nes kūryba, autoriaus manymu, privalo ne tik kelti problemas, bet ir turėti žaidybinių momentų ir atrakcijos elementų.
Paroda veiks iki vasario 24 d.
