Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo oranžerijoje tarp egzotinių augalų akį traukia parodos „Tvarumo dūžis“ eksponatai.
Parodos kuratorė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytoja Monika Žaltauskaitė-Grašienė pasakojo, kad rudens semestro metu grupė įvairių specialybių magistrantų išklausė paskaitų ciklą „Tvarumo strategijos ir eksperimentinis medžiagų paviršiaus dizainas“. O semestrą vainikavo septynių kurso klausytojų sukurti darbai, įvairiai kalbantys apie tvarumą.
„Man pačiai, kaip dėstytojai, tapo atradimu, kaip studentai žvelgė į tyrinėjamas medžiagas. Pastebėjau, kad ši karta nori padaryti kažką keičiančio pasaulį. Kūrinių medžiagiškumas ir idėjos labai įvairios – nuo maisto atliekomis dažyto popieriaus iki išardyto kompiuterio, perkonstruoto šaldytuvo, plastiko ir popieriaus transformacijos“, – sakė M.Žaltauskaitė-Grašienė.
Ukrainietė studentė Oleksandra Linchevska pristatė darbą „Dailininko virtuvė“. Ji popieriaus gabalėlius mirkė įvairiose maisto atliekose ir jie nusidažė įvairiomis spalvomis. Iš popieriaus atraižų menininkė tarsi nuaudė kilimą, kuris primena namų jaukumą. Šis darbas eksponuojamas tarp sukulentų.
Jessica Mockapetris, į Kauną atvykusi iš JAV, nutapė moters figūrą, o greta tarp augalų išdėliojo išardytų ir nuspalvintų senų kompiuterių detales. Menininkė norėjo atkreipti dėmesį, kad ir augalai, ir skaitmeninis pasaulis tarsi susideda iš mažų detalių, o žmogus abiem šioms sritims gali daryti įtaką.
Indrė Davainytė jau dirba šaldytuvus „Snaigė“ gaminančioje įmonėje. Ji pastebėjo, kad šaldytuvų nugarinėje dalyje montuojamos grotelės, kurios skleidžia šilumą, kad šaldymo prietaisai galėtų veikti. Ji raudonas groteles pritvirtino ant veikiančio šaldytuvo viršaus.
Menininkė įsitikinusi, kad racionaliai išnaudojant vieno prietaiso galimybes ir šaldyti, ir šildyti galima efektyviau kovoti su klimato atšilimu. Ant grotelių ji pakabino močiutės dovanotas kojines, šaldytuve pastatė rožių puokštę. Tai daiktai, kurie šildo ir mūsų kūną, ir sielas.
O štai Emilija Čibiraitė iš savo motinos išgirdo, kad vaikystėje ji su draugais kurdavo sekretus – po stiklo šukėmis padėdavo augalų ar kitų daiktų ir juos užkasdavo.
Menininkė sakė, kad jos kartos žmonės tokio žaidimo jau nežino. Be to, stiklo šukių dabar rasti kur kas sunkiau, dažniau išmetamas plastikas. Todėl ji iš plastiko sukūrė baltas gėles, jos tarsi išaugo iš po permatomo plastiko lakšto.
Šis darbas simbolizuoja jau kitą – plastiko – kartą ir kitokius jos žaidimus.
