Kauno galerijoje „Meno parkas“ surengta R.Jankausko-Kampo (1957–1993) paroda ir pristatytas jo darbų katalogas su solidžiu menotyrininkės Rasos Žukienės įvadu priminė vieną ryškiausių XX a. pabaigos Lietuvos tapytojų.
Jo gyvenimas apipintas daugybe legendų, o kūriniai – daugelio kolekcininkų geidžiamiausias grobis.
Pašiūrė iš paveikslų
R.Jankauskas-Kampas buvo Kauno bohemos atstovas, kurio gyvenimo būdas atrodė ne visai priimtinas ne tik Laisvės alėjos policininkams ar kitiems okupacinės valdžios atstovams, kuriuos menininkas sąmoningai erzino, bet ir daugeliui kolegų menininkų.
Alkoholį mėgęs kūrėjas, kurio negaluojančią širdį pribaigė „taške“ pirkto nelegalaus alkoholio gurkšnis. Vyras, žavėjęsis ilgakojėmis Kauno muzikinio teatro balerinomis ir neslėpęs aistros moterims. Jis atrodė tarsi nužengęs iš populiarių knygų apie prancūzų impresionistus. Juk net iš Kauno dailės technikumo Kampas buvo išmestas ne dėl prastų mokslo rezultatų, o dėl į viešumą iškilusios meilės istorijos.
Žmogus, geriausius kūrinius nutapęs apleistoje, šaltoje Kauno sinagogoje, kur iš savo drobių buvo susirentęs pašiūrę.
Menininkas, kuris mirė vos pasiekęs brandos amžių, o šiandien jo kūriniai – tarp brangiausių Lietuvos aukcionuose.
„Man labai patiko Kampo paveikslas „Good bye/Sinagoga“. Kai jį nusipirkau, jis dar kabėjo parodoje, todėl man jo nenorėjo iš karto atiduoti. Tuomet Kampas ant knygos užrašė, kad tai – amžina mano nuosavybė. Taip ir nutiko. Kai turėjau finansinių sunkumų, pardaviau jį draugui už 10 tūkstančių, o paskui išpirkau atgal už 20 tūkstančių“, – yra pasakojęs dailininko bičiulis architektas Eugenijus (Simas) Miliūnas.
Ištraukė iš palovio
Šiandien kolekcininkai varžosi dėl tapytojo kūrinių aukcionuose, kur jie nuolat atsiduria brangiausiai parduotų darbų sąrašuose. Vieni jais didžiuojasi, skolina parodoms, o kiti, bijodami vagių ar įkyrių kolegų, laiko paslaptyje. Todėl naujojoje knygoje prie kai kurių paveikslų užrašyta tiesiog „privati nuosavybė“.
Bet pagaliau turime knygą, kurioje surinkta didžioji dalis menininko darbų. Vien tapybos – beveik pustrečio šimto. Tiesa, nemažai paveikslų laukinio kapitalizmo metais įvairių meno verslininkų buvo išvežta iš Lietuvos, jų likimas iki šiol neaiškus.
„Džiazo dainininkė Marina Granovskaja vežėsi į Izraelį du didžiulius jo darbus. Tai buvo pirmi du jau „kampiški“, didžiuliai (gal keturių metrų) darbai, rodyti jaunųjų tapytojų parodoje Kaune, – „Žvėrys“ ir „Kiti žvėrys“. M.Granovskaja juos nusivyniojo nuo porėmių ir sumokėjo 200 dolerių. Buvome labai patenkinti, puotavome, buvo labai linksma. Dainininkė buvo daug meno susipirkusi iš kauniečių, bet vėliau jos vyras sakė, kad visa kolekcija dingo Budapešte stotyje“, – pasakojo dailininko kolegė tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.
Pasak menotyrininkės R.Žukienės, labiau tikėtina, kad meno kūrinių tiesiog neleido išvežti iš Sovietų Sąjungos, nes vėliau tie darbai atsirado Lietuvoje. Jų savininkas yra prisipažinęs, kad į ritinį suvynioti paveikslai ilgą laiką tiesiog gulėjo palovyje.
„Kai atsiverčiau jo laiškus, dienoraštį ir pamačiau itin tvarkingą rašyseną, nustebau. Man jis atrodė chaotiškas, ekspresyvus žmogus. O pasirodo, kad skaitė ir Ekleziastą, ir Platoną. Jis ne tik tapė ir linksminosi“, – sakė R.Žukienė.
„Kampas prisiėmė visą gatvės elgseną, bet tai buvo be galo toli nuo jo tikrosios esmės. Jis suvokė tai kaip iššūkį ir vartojo kaip ginklą“, – šviesaus atminimo menininko poziciją akcentavo jo bičiulis dailininkas Jonas Arčikauskas.
Išjudino permainos šalyje
Geriausi R.Jankausko-Kampo darbai buvo nutapyti paskutiniais jo gyvenimo metais. Iki šiol netyla diskusijos, kaip įvyko lūžis. Ar tai susiję su laisvesne atmosfera Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms? Ar su kokiu nors įvykiu asmeniniame gyvenime?
„Pasaulyje šeštasis ir septintasis XX a. dešimtmečiai susiję su jaunimo judėjimu. O pas mus amžiaus pabaigoje buvo laisvės nuojauta. Man atrodo, kad tai irgi turėjo įtakos Rimo kūrybai. Dar vienas postūmis – didelį įspūdį Rimui padariusi Arūno Vaitkūno tapyba. Dideli formatai, visiškai išlaisvintas potėpis. Tiesa, Arūno spalva niuansuota, o Kampas pradėjo be sentimentų“, – prisiminė E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.
„1988-ųjų rudenį kažkas paskambino, kad Palangoje daro plenerą Vandentiekio ir kanalizacijos valdyba. Nusprendėme važiuoti. Su Kampu susikrovėme daiktus į mano moskvičių. O jis toks kiauras buvo, dugnas prarūdijęs, nebuvo galima net kojų padėti, nes išlįs.
Palangoje mums davė kalnus drobių, dažų, porėmių. Mes su Augiu Varkulevičiumi dirbome biliardinėje. Patapome, biliardą pažaidžiame. Po kelių dienų Kampas užeina pasižiūrėti, ką veikiame. Mes tuomet labai greitai dirbome. Pokšt, pokšt, ir baigta.
O Kampui po instituto vis dar realizmas rūpėjo. Tačiau pasižiūrėjęs į tai, ką mes buvome padarę, jis ištarė: „Einu ir aš padurniuosiu.“ Nuo tada kad pradėjo durniuoti... Plenero pabaigoje jau buvo pristatyta nemažai paveikslų su tokiais žaibais, kampais. Stronciai, kadmiai. Raudoni, juodi. Plačiu teptuku. Taip viskas ir prasidėjo. Pratrūko“, – vienos Kampo parodos atidarymo proga pasakojo dailininkas Antanas Obcarskas.
Tačiau tokia istorija neįtikino menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, kuri A.Obcarsko pasakojimą pavadino tipiška tapytojo istorija: „Visose kartose galime rasti kokią nors panašią istoriją. Tai tarsi tapytojų folkloras apie kitus tapytojus. Žinoma, jaunystėje Kampas kūrė labiau realistinius darbus, tačiau pretekstą kardinaliam kūrybos posūkiui jis turėjo surasti pirmiausia savyje, o ne išorėje, kolegų aplinkoje“, – sakė šiuolaikinės lietuvių tapybos žinovė.
Pajuto amžinybės dvelksmą
„Bandau grįžti prie siužeto. Pradedu matyti kažkokias gal man vienam kol kas žinomas paslaptis. Mano darbai iš pirmo žvilgsnio atrodo marmalionė ar makalionė, bet yra antras dugnas, metafizinis, magiškas“, – 1990 metais laidoje „Labirintai“ kalbėjo autorius.
R.Žukienė įsitikinusi, kad pokytis tapyboje susijęs ir su paties menininko sveikata.
Pasak jos, kaip tik tais metais Klaipėdos krašte vykusiame plenere dailininkas patyrė stiprius širdies sutrikimus. Po to smarkiai pasikeitė.
„Plenere jis ilgai sėdėdavo nejudėdamas, žiūrėdamas tai į vandenį, tai į saulėlydžius. Užsidarė, užsisvajojo. Juk jam Mažosios Lietuvos, gimtinės gamta buvo labai svarbi. Galbūt tuomet pajuto amžinybės dvelksmą“, – sakė ji.
Veikė ir tas persitvarkymo laikas, ta pabudusios šalies dinamika. Be to, kaip tik tuo metu atsirado meno prekeiviai, kurie skatino jį tapyti paveikslus, kuriuos būtų galima pardavinėti. Kalbama, kad jam tuo metu trūko ir dažų, ir gerų porėmių, o vienas prekeivis pasiūlė viską atvežti, kad tik jis tapytų ir tuos paveikslus nebrangiai jam parduotų.
„Viskas taip, kaip aprašyta Henri Perruchot knygose apie impresionistus. Panašu į tiesą, bet kol kas neradau įrodymų“, – apgailestavo R.Žukienė, įsitikinusi, kad Kampo gyvenimas ir kūryba būtų puiki medžiaga lietuviškam romanui arba filmui.
Studijuoti meno pabėgo iš namų
Tapytojas R.Jankauskas-Kampas gimė 1957 m. Klaipėdoje, mirė gimtajame mieste 1993 m. Dar būdamas moksleivis laimėjo tarptautinį piešinių konkursą, tad jam iš Vengrijos atsiuntė prizą – dviejų garsių menininkų albumus. Vienas jų – Michelangelo Buonarroti.
1973 m. pabėgo iš namų ir be tėvų žinios įstojo į Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikumą, Medžio apdirbimo skyrių. Iš kurso draugų duotos pravardės – Bekampis – vėliau tapytojas susikūrė slapyvardį, kuriuo pasirašinėjo paveikslus – Kampas.
Dirbo įvairius darbus: teatro dailininku, medžio drožėju, staliumi, pagalbiniu darbininku. 1987 m. baigė tapybos studijas LSSR valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) ir Lietuvos akademiniame dramos teatre sukūrė scenografiją G.Padegimo spektakliui „Vilkų medžioklė“.
Baigęs mokslus gyveno ir kūrė Kaune. Nuo 1989 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute. Nuo 1991 m. menininkų grupės „Angis“ narys, nuo 1992 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
