Menininko peizažuose nėra jokių laivų, uosto molų, pakrančių linijų – tik bangų keterose mirgančių šviesų žaismė, primenanti nenuspėjamą stichijos visagalybę.
„Stengiuosi neįžeisti jūros nemokšiškumu, nenuoširdumu, prasta tapyba. Juk ji pati kiekvieną akimirką kuria vis naujus vaizdus, kuriuos bandau perteikti drobėse“, – sakė tik jūrą tapantis klaipėdietis marinistas.
Magiškas stichijos šėlsmas
P.Dirgėla tapyba susidomėjo studijuodamas filologiją Vilniaus universitete, ten surengė pirmąją savo parodą. Tuomet jam buvo artimas siurrealizmas. Po studijų sugrįžo į Klaipėdą, kur derino pedagoginę praktiką ir studijas Dailės mokyklos vakariniame skyriuje. Tapybos paslapčių lituanistas mokėsi iš dėstytojo – bene garsiausio Lietuvos dailininko marinisto Edvardo Malinausko.
„Jūra, jos platybės mane traukė nuo mažens. Pirmą kartą išvydęs E.Malinausko paveikslus, nustebau, susižavėjau jo kūryba, nėriau į jūros stichiją pasmerkdamas save įtampai. Krantą plakančios bangos – nežabotos laisvės ir jėgos atspindys. Į jas žvelgiantį žmogų apninka įvairūs, kartais nenusakomi pojūčiai – jūra veikia kaip narkotikas“, – dalijosi mintimis P.Dirgėla.
Filosofas Vytautas Valevičius parodos autorių pristatė kaip dailininką, kone tobulai įvaldžiusį piešimo techniką – bet kokios profesionalios tapybos pagrindą. Prisiminęs, kad P.Dirgėla anksčiau neslėpdavo savo simpatijų ekstravertiško Salvadoro Dali kūrybai, netgi bandė tapyti panašia maniera, recenzentas klaipėdiečio marinisto paveiksluose įžvelgė fotorealizmo bruožų.
Tapyba atsigręžus į bangas
Savo pagarbą, netgi prietaringą nuolankumą jūrai P.Dirgėla reiškia natūraliai, tikroviškai – ne vasarotojo žvilgsniu idiliškai stebėdamas ją nuo kranto, o veidu atsigręžęs į šėlstančią stichiją, nerdamas į bangų sūkurius, teptuku it skalpeliu perskrosdamas kiekvieną bangų keterą ir purslą.
„Jautrus stebėtojo ir aplinkos santykis naikina vizualinių ribų suvokimą – P.Dirgėla savo paveiksluose tarsi susilieja su gamtos jėgų padariniais. Gal todėl jūra jo darbuose tokia atpažįstama ir sava“, – kalbėjo galerijos „Lyceum“ (buvusi „Rūtų“) vadovė, menotyrininkė Agota Bričkutė.
Siurrealizmo apologetas S.Dali, teigęs, jog „mąsto piešiniais“, prisipažino nenutapęs nė vieno portreto, atrodančio kaip originalas: „Veikiau žmonės trokšta būti panašūs į mano sukurtus portretus.“ P.Dirgėla savo darbuose irgi nesiekia fotorealistinio tikslumo, jam svarbiau ne bekraščių vandenynų įspūdis, ne jūros vaizdų autentiškumas, o reginių sukelta nuotaika.
Dailininkas meninės raiškos priemonėmis (plonomis aliejinių dažų lesiruotėmis, plačiais ir niuansuotais potėpiais) į vientisą audinį sulydo jo atmintin įsirėžusių bangų ritmiką, spalvas. Beveik hiperrealistiški vaizdiniai – ne vien tik gamtos jėgų išraiška. P.Dirgėlos paveiksluose jie įgauna papildomų poteksčių krūvį, nušvinta vizualinės autoriaus dvasinių būsenų paralelės.
Audrų siautulys – vaizduotėje
„Taip nutapyti jūrą geba meistrai, kurių sielai chaotiškas stichijų šėlsmas nėra svetimas. Įdomu, kad nuožmias vėtras, audras, potvynius ir atoslūgius, beribį laisvės pojūtį siedamas su gamtos gaivalais P.Dirgėla nepamiršta hidrodinamikos dėsnių tvarkos ir logikos“, – teigė A.Bričkutė.
Pats menininkas jam primetamų sąsajų su fotorealizmu nelinkęs sureikšminti: „Žinau, kad smarkiausios audros siaučia mano mintyse, vaizduotė veikia nuotaikas. Tapant kažkokia dieviška jėga pradeda vedžioti ranką, diktuoja kompoziciją, kužda, kokią jūrą ir kaip geriau pavaizduoti.“
Jūra būna visokia – kartais pikta, kartais švelni, bet visada nenuspėjama. Šimtus marinistinių siužetų nutapęs P.Dirgėla kūrybos procese pasikliauja tik savo atmintimi, fotografijomis niekada nesinaudojo. Stojus prie molberto jam sunkiausia pradėti, bet paskui palengva įsilinguoja.
P.Dirgėla parodose dalyvauja nuo 1983 metų. Prieš kelis dešimtmečius jis pastebėtas ir užsienyje – Lenkijos dailininkų marinistų sąjunga klaipėdietį kasmet kviečiasi į tarptautinius plenerus, grupines parodas. Jis yra nuolatinis Jūrmaloje (Latvija) vykstančių marinistikos bienalių dalyvis, ne kartą įvertintas žiūrovų prizais. Uostamiesčio tapytojui suteiktas meno kūrėjo statusas.
Primirštų marinistų darbai
Jūrą vaizduojančių lietuvių menininkų gretos nėra gausios. Vienas garsiausių marinistų Česlovas Janušas (1997–1993), daug laiko praleidęs Palangoje, o paskui emigravęs į JAV, tapydavo Baltijos pakrantes, žvejų valtis. Jo kūryba ryškiau nušvito tik tuomet, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas džiaugėsi, kad dailininko sūnus Saulius Janušas ne tik išsaugojo tėvo palikimą, bet ir sutiko dalį jo kūrinių keliems dešimtmečiams deponuoti muziejaus saugyklose.
Dar vieno pasaulinio garso dailininko išeivio Prano Domšaičio paveikslai, tarp kurių yra ir marinistikos, saugomi Klaipėdoje, jo vardu pavadintoje galerijoje.
Jūra šmėžuoja Kanuto Rusecko, Jono Mackevičiaus, Petro Kalpoko, Vlado Didžioko, Česlovo Znamierovskio, Adomo Galdiko, Antano Gudaičio, Algirdo Taurinsko, Šarūno Leonavičiaus, Romano Borisovo, Sauliaus Kruopio kūriniuose.
Garsiausias šiandienos marinistas – E.Malinauskas, sukūręs nesuskaičiuojamą kiekį romantika, energetika, dramatizmu alsuojančių jūros portretų.
Daugelis lietuvių menininkų, kurių žvilgsnis krypsta į jūrą, pirmenybę teikia kontrastingoms spalvoms, ekspresijai, tonų santykiui, šviesų ir šešėlių žaismui, savo paveikslus sodrina Baltijos priekrantei būdingais vaizdiniais – paplūdimiais, smėlio kopomis, žvejų laiveliais, uostų lagūnomis.
„Mūsiškės marinistikos klodai dar nėra giliau tyrinėti“, – kalbėjo menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, užsimojusi inventorizuoti visų jūrą tapiusių ir tapančių lietuvių dailininkų palikimą.
Galeriją sudrebino daina
Šiuolaikiniai natūralios gamtos tapytojai skiriasi nuo Rusijoje gyvenusio ir kūrusio armėnų kilmės dailininko Ivano Aivazovskio (Ovanesas Haivazianas,1817–1900), kitų pasaulinės marinistikos klasikų realistų, kuriems kiti objektai trukdydavo tikroviškai atskleisti jūros visagalybę.
Suartėti su gamtos stichijomis, jas pažinti nėra lengva. Gal todėl menotyrininkė Nijolė Tumėnienė mano, kad tikraisiais marinistais tampa menininkai, įsimylėję jūrą, negalintys be jos gyventi, nuolat jaučiantys jos dvelksmą, regintys akimirksniu kintančias spalvas ir nuotaikas visais metų laikais.
„Nidoje, kurią supa vanduo, kiekvieną vasarą vyksta dailės plenerai, bet net ir jų dalyviai negali įsijausti į jūros pasaulį. Tiems, kas trokšta jį perprasti, reikėtų ištisus metus stebėti, kaip jūra sukyla ir atlėgsta, siautėja, daužosi į krantus, žarstosi purslais rudenį ir žiemą“, – įsitikinusi N.Tumėnienė.
P.Dirgėlą, pasak E.Malinausko, jau galima priskirti marinistikos grynuolių elitui: „Jo darbai mane žavi tuo, kad jūra juose atrodo gražesnė nei yra iš tikrųjų. Vandenų stichija – ne žmogus, ji niekada nepozuoja, nors turi sielą. Nutapyti bangų mūšą – sudėtinga, galbūt net ir neįmanoma misija.“
Klaipėdos dailės patriarchas parodos autoriui įteikė dovaną – medinį rėmą, aptrauktą dar neužtapyta drobe. Taip pasveikinęs, ko gero, gabiausią savo mokinį E.Malinauskas išvien su galerijos svečiais užtraukė skambią dainą: „O, jūra motule, kokia tu žiauri, kam sujungei širdis, jei vėl jas skiri.“
