„Moterų kūnai kaip mūšio laukai“ – praeivius stebina fotografijų paroda Rotušės aikštėje

„Vilniaus fotografijos rato“ festivalyje šiemet pristatytos istorijos nepalieka abejingų – nuo sudėtingos moterų padėties konflikto zonose, iki miškų gaisrų, ar to, kaip laboratorijose bandoma pasiekti ambicingą tikslą – įveikti badą.

Gruodžio pradžioje vyko konferencija „FotoŽurnalistikos ribos“ kurioje festivalio dalyviai kolegoms iš Lietuvos pristatė savo darbus bei dalijosi patirtimi, o nuo gruodžio pabaigos organizatoriai vilniečius ir miesto svečius pakvietė lauko ekspozicijoje jas išvysti savo akimis Vilniaus rotušės aikštėje.

Eksponuojama keturiolika fotopasakojimų iš viso pasaulio: nuo Bangladešo iki Ispanijos, nuo Danijos iki Irano, bei viena serija iš Lietuvos.

Pasak festivalio vadovo Jono Staselio, kiekvienais metais tenka įdėti daug pastangų, kad metų pabaigoje žiūrovams būtų galima pristatyti subrandintą „Vilniaus fotografijos rato“ vaisių.

„Nesutinku su tuo, kad Lietuva yra per maža svarbiems tarptautiniams projektams. Kiekvienais metais su komanda daug dirbame, kad galėtume būtent mūsų šalies žiūrovams parodyti šią parodą, kurią sudaro tikrai aukščiausio lygio tarptautinių fotografijos meistrų darbai.

Šiemet festivalio konkursų finalistais tapo fotografai iš 8 šalių: Italijos, Ispanijos, Bangladešo, Irano, Lenkijos, Lietuvos, Turkijos ir Vokietijos. Kartu festivalis pristato ir svečių, fotografų iš Danijos ir Prancūzijos, darbus. Manyčiau, kad tai – stiprus laimėjimas Lietuvai, kad būtent čia, pas mus, vyksta tokie dalykai“, – džiaugėsi organizatorius.

Šių metų festivalio pagrindinio konkurso „Gyvenimo ratas“ nugalėtoja Cinzia Canneri – Italijoje gyvenanti fotožurnalistė, kurios specializacija – pasakojimai apie žmogiškąją prigimtį, socialinius pokyčius, lyčių ir imigracijos problemas. Ji buvo apdovanota festivalio partnerio Fujifilm fotoaparatu.

Sostinėje surengtų atvirų festivalio parodų lankytojai galės išvysti jos pasakojimą „Moterų kūnai kaip mūšio laukai“, apie padėtį Eritrėjos ir Tigrėjaus moterų, pabėgusių per trijų geopolitiškai susijusių šalių – Eritrėjos, Etiopijos ir Sudano – sienas. Moterys šiose šalyse nuolat patiria fizinį smurtą, tampa nuolat vykstančių įvairiausių konfliktų aukomis net ir po to, kai Eritrėja ir Etiopija 2018 m. pasirašė taikos sutartį.

Fotografė jų istorijas parodo neįtikėtinai arti, tarsi per padidinamąjį stiklą atskleisdama jų išgyvenimus ir kultūrinį pojūčių kontekstą. Atsiimdama apdovanojimą C. Canneri kalbėjo, kad pasaulyje, greičiausiai, yra daugybė svarbesnių temų, tačiau jai asmeniškai, itin svarbu, kad smurto prieš moteris problema nebūtų pamiršta ar nustumta „toliau nuo akių“.

Festivalyje net dvi fotografijos serijas pristatęs italas Maurizio di Pietro, netikėtai užkabino itin jautrias ir aktualias mūsų šaliai temas.

Pastaruoju metu daugybės rezonanso mūsų šalies informacinėje erdvėje sulaukia galimybė maistui vartoti iš vabzdžių gautus baltymus. Kol diskusijose lūžta ietys, fotografas siūlo pažvelgti iš arčiau į šią naujovę – jo pasakojime „Nulinis badas“ ir iš arti rodoma, kokį kelią laboratorijose praeina tokios naujovės.

Šią istoriją konkurso „Gyvenimo ratas“ tarptautinė vertinimo komisija įvertino ir apdovanojo specialiu prizu, kurį paskyrė Sirakūzų universiteto (Niujorkas) S.I. Newhouse viešųjų komunikacijų mokyklos „The Alexia“ fondas.

Visiškai kitoks yra jo antrasis pasakojimas „Mano tėvai“. Tai – iki aštrumo sielą apnuoginanti asmeninė istorija apie fotografo šeimą ir tai, kas anksčiau ar vėliau paliečia kiekvieno mūsų gyvenimą – artimųjų netektį.

Šiltai ir su meile konferencijoje „FotoŽurnalistikos ribos“ papasakota istorija nepaliko abejingų – jos pristatymo metu daugybė paskaitos dalyvių paslapčia braukė ašaras. M. di Pietro atviravo, kad savo darbuose siekia parodyti itin svarbų, tačiau vis rečiau pastebimą dalyką – žmogiškumą.

Festivalio „Vilniaus fotografijos ratas“ konkursas „Namų darbai“ skirtas fotografams iki 30 metų. Šio konkurso mokytojas keičiasi kasmet. Jis paskiria metų temą ir atrenka nugalėtojus iš jaunųjų fotografų pateiktų fotopasakojimų, kuriuos dalyviai atsiunčia iš viso pasaulio.

Šių metų konkurso mokytojas yra Patrickas Wackas, kuris pats daug dėmesio skiria ilgalaikių projektų kūrimui, juose tradicinį dokumentinį stilių derindamas su subjektyvesniu ir kontempliatyviu istorijų pasakojimu. Savo darbuose jis nagrinėja tokias temas kaip mažumų represijos, miestų transformacijos, karo laikotarpio Rusija, Kinijos raida ir pokonfliktinis atsinaujinimas.

Kalbėdamas apie „Namų darbų“ konkursą, J. Staselis akcentavo, kad tai – savotiškas skirtingų kultūrinių patirčių jaunų kūrėjų darbų rinkinys, leidžiantis plačiau pažvelgti į tai, kas, būtent jų akimis, vyksta pasaulyje.

„Šiai programai taikomas tik amžiaus cenzas, tad gauname labai įdomių pasaulėjautos įžvalgų iš visiškai skirtingų pasaulio kampelių. Šių metų konkursinė tema – „Sienos, ribos, riboženkliai“. Mūsų festivalyje tema yra ne griežti rėmai, o greičiau vektorius.

Tad manau, kad žiūrovams bus labai įdomu išvysti, kaip tas sienas, matomas ar vidines, traktuoja jauni fotografai iš skirtingų pasaulio šalių, kartais net užaugę kardinaliai skirtingomis sąlygomis. Kartu lauko ekspozicijoje išvysite kaip fotografijos kalbą atskleidžia jų darbų vertintojas Patrickas Wackas, festivalio parodoje pristatoma ištrauka iš pirmosios fotografijų knygos „Dulkės“ (Dust), apie priverstinę uigūrų regiono sinifikaciją, kuri buvo išleista 2021 m.“, – komentavo vienas organizatorių.

Šiemet „Namų darbų“ nugalėtoju tapo iranietis Mohammadas Baghalis Asghari. Jis nuolat nušviečia socialinius įvykius Irane, ypač žmogaus teisių padėtį šalyje. Šis fotografas pastaraisiais metais daugiausia dėmesio skiria aplinkosaugos problemoms, socialiniams ir politiniams judėjimams, subkultūroms ir kasdieniam gyvenimui.

Jo pasakojimas „Pasienio rajonai“ taip pat įvertintas Fujifim fotoaparatu – tai sukrečiantis liudijimas daugiausiai apie Irano Chuzestano provinciją, kuri ilgą laiką buvo viena iš aštuonerius metus trukusio Irano ir Irako karo fronto zonų. Visas pasakojimas buvo nufotografuotas keturiose Irano provincijose ir pasienio miestuose: Pietų Chorasane, Kurdistane, Golestano ir Chuzestano provincijose.

Šių vietovių žmonės susiduria su daugybe problemų, įskaitant karus, migraciją, separatistus, tačiau greta viso to vyksta kasdienybė – gimsta vaikai, miršta senoliai, palengva slenka buitis.

„Vilniaus fotografijos rato“ organizatoriai, siekdami atskleisti jaunuosius talentus, ir rengia „Namų darbų“ konkursą, kurio viena šių metų finalisčių – lietuvaitė Grėtė Ona Tvarkūnaitė, parengusi pasakojimą apie pasienio ruožo tarp Baltarusijos ir Lietuvos gyventojus.

Šalčininkų rajone kai kurie kaimai buvo padalinti į dvi skirtingas puses fiziškai, ryšiai tarp asmenų ir bendruomenių staiga nutrūko ir 2021 m. pasiekė valstybinio lygmens ekstremalią situaciją dėl Baltarusijos režimo organizuotos hibridinės atakos, kai migrantai iš trečiųjų šalių buvo stumiami į Lietuvą per sieną.

„Vietos žmonės dabar gyvena absoliučiai skirtinguose pasauliuose, nors jie gali būti vos dešimties žingsnių atstumu, jie atskirti keistu geležinio uždangalo simboliu, kuris pasirodė po komunizmo žlugimo“, – taip savo projektą pristato autorė.

Festivalio fotopasakojimų lauko ekspozicijoje, šalia Vilniaus rotušės, taip pat galite pamatyti Mosfiquro Rahmano Johano, antropologo ir dokumentinės fotografijos kūrėjo iš Bangladešo, fotopasakojimą kuriuo jis tyrinėja rezistencijos ir atsparumo temas, Braiso Lorenzo foto pasakojimą „Išdegusi žemė“ – tai projektas, kuriame nagrinėjama miškų gaisrų problema Galisijoje, Ispanijos šiaurės vakaruose.

Wojciechas Grzedzinskis asmeninių patyrimų ženklais pasakoja apie karą Ukrainoje. Dar vieną seriją apie karą Ukrainoje pristato jaunasis fotografas iš Turikijo, Sefa Eyolis, šiuo metu studijuojantis fotožurnalistiką Danijos medijų ir žurnalistikos mokykloje, kuris savo kūryboje daugiausia dėmesio skiria ilgalaikiams fotopasakojimams, kuriuose nagrinėja socialines problemas, geografinės, fizinės ir dvasinės izoliacijos klausimus – jį domina žmogaus santykis su pačiu savimi ir aplinka.

Fotografė Zohreh Saberi pasakoja apie trylikametę Raheleh, kuri gimusi akla gyvena kalnuotame Cheilės (Heijleh) kaime Irano šiaurėje. Šio fotopaskojimo fotografija buvo įvertinta ir tarptautiniame World Press Photo konkurse. Sergėjus Stroitelevas fotopasakojimu „Gyvenimas ir mirtis eina koja kojon“ perteikia Turkijoje įvykusios nelaimės emocijas, po to kai du stiprūs 7,8 ir 7,5 balo žemės drebėjimai nusinešė daugiau kaip 50 tūkst. gyvybių.

Šalia Rotušės eksponuojama ir fotografų iš Danijos Sigrid Nygaard bei Emilio Ryge fotografijų ciklas, skirtas šiemet minimai 50 metų sukakčiai, kai Danija įteisino abortą. Autorių nuomone teisė į abortą yra vienas iš svarbių lyčių lygybės pagrindų, kuris suteikė Danijos moterims galimybę pačioms priimti sprendimus dėl savo gyvenimo ir kūno.

Tai verta pažymėti, ypač kai matome, kaip pažeidžiamos moterų teisės kitose pasaulio šalyse. Pasak autorių – nors teisė rinktis abortą Danijoje jau seniai iškovota, negalime pamiršti, kad turime gebėti kalbėti ir apie visus sunkumus, kylančius dėl laisvės pačiai rinktis, ar nori į pasaulį atvesti gyvybę, ar ne.