Nacionalinėje dailės galerijoje veikianti G.Jankevičiūtės kuruota paroda „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948: vienas miestas – daug pasakojimų“ jau minima tarp įspūdingiausių jubiliejinių sostinės metų renginių.
Antrasis šio projekto kuratorius – iškilus lenkų dailės istorikas, Nacionalinio muziejaus Krokuvoje direktorius Andrzejus Szczerskis.
Kūrinius ekspozicijai skolino kelios dešimtys Lietuvos ir Lenkijos muziejų, archyvų ir kitų atminties institucijų. Septynių dalių pasakojimas atskleidžia, kaip to laiko Vilnių matė šio daugiataučio ir daugiakultūrio miesto menininkai.
Parodą lydi išsamus katalogas, kuriame pristatomas ir analizuojamas iki šiol menkai žinomas Vilniaus tarpukario, karo ir pokario metų meninis paveldas. Jame publikuojami specialiai šiam leidiniui užsakyti net 24 žymiausių Lietuvos ir Lenkijos dailėtyrininkų bei istorikų straipsniai.
– Šalia didmiesčio gyvenimo (kavinių, švenčių, turgaus, mados, sporto) parodoje pristatomos ir įvairioms tautoms svarbios Vilniaus vietos bei lenkų ir lietuvių kovos dėl Vilniaus. Ar nesibaiminote, kad tai gali sukelti ir negatyvių emocijų? – paklausiau 63 metų G.Jankevičiūtės, ne vienus metus svajojusios pristatyti išsamią XX a. pirmosios pusės Vilniaus dailės panoramą.
– Tuo laikotarpiu dėl Vilniaus buvo grumtasi ir ginklu, ir vizualinės propagandos priemonėmis.
Ši kova ypač ryški žvelgiant į simbolines Vilniaus vietas, vienodai svarbias visiems vilniečiams, nepriklausomai nuo tautybės. Tai Gedimino kalnas su pilies griuvėsiais, po didžiojo 1931 m. potvynio pasikeitusi Katedra, universitetas, Aušros vartai.
Pristatome ir atskirų nacionalinių bendruomenių simbolines vietas. Lenkams tai su maršalu Jozefu Pilsudskiu ir jo atminimo įamžinimu susijusios vietos. Adomo Mickevičiaus paminklas rūpėjo ne vien lenkams, nors labiau vis dėlto lenkų bendruomenei.
Žydų bendruomenė kūrė savo atminties vietą – projektavo, rengėsi statyti Vilniaus Gaono mauzoliejų.
Lietuviškos atminties vietos – Jono Basanavičiaus kapas Rasų kapinėse ir Vytauto Didžiojo biustas Šv.Mikalojaus bažnyčioje.
Šį skyrių užbaigia pokarinis sovietų okupantų projektas – paminklas Pergalei, turėjęs iškilti ant Tauro kalno.
Lenkų ir lietuvių kovoms dėl Vilniaus tikrais ginklais ir vaizdais skyrėme nedidelę salę, jos centre – Ludomiro Slendzinskio paveikslas „Pilsudskis prie Vilniaus“. Šalia – aštrūs politiniai plakatai, antilenkiški Petro Rimšos medaliai.
Švelnesnė kovos forma – miesto žemėlapiai su visiškai skirtingais toponimais ir vitrina su miesto gidais, kuriuos leido ir lietuviai, ir lenkai, ir žydai.
Buvo kiek neramu, kaip sureaguos žiūrovai Lenkijoje į P.Rimšos plakatus ir medalius, kurie tikrai įžeidūs, bet kai kurie lankytojai į šiuos istorinius artefaktus žvelgė net su šypsena. Pastebėjau, kad lietuviai, apžiūrinėdami lenkiškus agitacinius plakatus, taip pat nusišypso.
Laimei, dabartinė istorinė situacija leidžia mums Vilniuje pagaliau surengti tokią parodą, kurioje telpa ir politinių nesutarimų refleksijos, ir geriausių įvairių tautų tarpukario Vilniaus dailininkų kūryba, atskleidžianti, koks įdomus kultūrinis gyvenimas vyko mūsų mieste.
– Paroda prasideda nuo itališko dokumentinio filmo apie Vilnių. Kodėl rinkotės būtent jį?
– Ekspozicijoje – tapyba, grafika, skulptūros ir fotografijos. Ją papildo A.Mickevičiaus paminklo maketo versija ir ši juosta. Tai italų istoriko, dizainerio, o dabar ir kino režisieriaus Giorgio Ruggeri trumpametražis filmas „Piove a Wilno“ (liet. „Vilniuje lyja“), sukurtas specialiai šiai parodai su montažo režisiere Igne Narbutaite.
Tai žvilgsnis į mūsų sostinę iš šalies – ne lietuvių ar lenkų, o italų akimis. Režisieriai jame panaudojo italų žurnalistų, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pasiųstų į Baltijos šalis ir Lenkiją, įspūdžius. Filmo tekstas – iš to metų italų spaudos, vaizdai – iš įvairiausių viso pasaulio archyvų. Pasakojimas prasideda nuo kelionės traukiniu į Vilnių.
– Neatsitiktinai vos įžengus į salę galima pamatyti ir to meto plakatus, kviečiančius aplankyti vizionierišką paminklų miestą – Vilnių?
– Taip. Leono Kosmulskio plakatas kaip tik ir kviečia lankytoją: „Aplankyk Vilnių – paminklų miestą!“ Šalia – du įvadiniai tapybos kūriniai, įspūdingos Mykolo Raubos ir Bronislovo Jamonto Vilniaus panoramos. Prieš mus – senas gražus miestas, apsuptas įspūdingos gamtos ir tarsi globojamas dangiškų jėgų, kurias simbolizuoja pro barokinius debesis prasiskverbę saulės spindulių pluoštai.
Visas pirmasis skyrius ir skirtas tam paminklų miestui – Vilniaus bažnyčių, Senamiesčio, priemiesčių vaizdams. Tarp jų įsiterpia ir labiau grafikos darbais pagarsėjusio Valento Romanovičiaus tapytas peizažas iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus, kuriame matome skurdų, purviną lūšnynų Vilnių. Jis kiek primena neseniai paviešintas Antano Ingelevičiaus to meto Kauno fotografijas.
Įdomu, kad nemažai šio skyriaus ir lietuvių, ir lenkų dailininkų kūrinių yra įkvėpti Jano Bulhako Vilniaus fotografijų. O vienas šios parodos dalies atradimų – nepaprastai gražūs skulptoriaus Juozo Mikėno Vilniaus peizažai.
– Vasarą ši paroda rodyta Krokuvoje, kur buvo gausiai lankoma. Ar visus kūrinius pavyko iš Lenkijos atsivežti į Lietuvą?
– Šioje parodoje nebus tik dviejų darbų, kuriems pagal restauratorių nurodymus tam tikrą laiką reikia pailsėti nuo intensyvaus apšvietimo saugyklų tamsoje. Jie reprodukuoti kataloge.
Tačiau kai ką ir laimėjome. Per tą laiką, kai paroda buvo eksponuojama Krokuvoje, ja susidomėjo eksponuojamų dailininkų giminės, užsimezgė nauji ryšiai.
Seserų dailininkių Karpinskų sūnėnas, kuris yra jų palikimo saugotojas, pasiūlė papildyti ekspoziciją. Nuvažiavę į Varšuvą atsirinkome keletą įdomių ciklų. Parodoje skyrėme vietos Irenos Karpinskos įspūdingiems kūriniams karo pabėgėlių tematika. Ši tema dabar vėl aktuali.
O kai ką teko ir patikslinti. Jau keliose parodose Lietuvoje esame rodę Joannos Karpinskos estampą, kurio autorystė nurodyta neteisingai, nes taip buvo užrašyta Torunės bibliotekos inventoriuje. Manėme, kad šį darbą sukūrė kita Vilniaus dailininkė – Hanna Milewska.
Sužinojome, kad šeimos rinkinyje yra išsaugota akvarelė – paruošiamasis eskizas tam estampui.
Nacionalinėje dailės galerijoje galima išvysti ir tą akvarelę, ir dar vieną labai gražų J.Karpinskos tapybos kūrinį, kuris praturtino Kasdienybės salės skyrių „Šventės gamtoje“.
– Vos tik atgavus nepriklausomybę istorikai ir menotyrininkai pirmiausia atsigręžė į tarpukarį ir dėl okupantų cenzūros gana menkai tyrinėtą to meto Kauną, o dabar atėjo Vilniaus eilė?
– Taip, tuo metu kilo smetoniškos Lietuvos tyrinėjimų bumas. Dabar ji ištyrinėta skersai ir išilgai, taigi pats laikas atrasti XX a. pirmosios pusės Vilnių.
Lenkijoje ir Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais vyko nemažai Vilniaus dailės grupinių ir personalinių parodų, bet jos dažniausiai pristatė tik Lietuvos arba tik Lenkijos muziejuose saugomus kūrinius, todėl vaizdas nebuvo išsamus.
Nacionaliniai Varšuvos ir Krokuvos muziejai jau XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiais pirko tai, kas buvo geriausia Vilniaus dailėje.
Ten iškeliavo vieno ryškiausių Vilniaus dailininkų L.Slendzinskio darbai ir geriausi M.Raubos peizažai.
Kito nuostabaus Vilniaus peizažisto B.Jamonto kūriniai – irgi ten. Turime vieną kitą vertingą jo paveikslą Lietuvoje, bet jei norime rekonstruoti bendrą vaizdą, be Lenkijos muziejų to padaryti neįmanoma.
– Jau suvokiame, kad LDK paveldas ar žydų kūrybinis palikimas – svarbi Lietuvos kultūros dalis, tačiau baltų dėmių Vilniaus istorijoje dar daug?
– Taip. Dalies to laikotarpio Vilniaus meno paveldo nei matėme, nei čiupinėjome. Ir nebeteks to daryti, nes, pavyzdžiui, žydų dailininkų kūriniai karo metais buvo sunaikinti, galbūt dalis išvežta į Vokietiją. Ir lenkai ilgą laiką į tarpukario Vilniaus meną žiūrėjo tarsi ir į savą, ir ne visai savą.
Žinoma, iškiliausius menininkus – Tymoną Niesiolowskį (1882–1965), L.Slendzinskį – jiems buvo patogu ir svarbu laikyti savais.
Bet visa plejada Vilniaus naujosios kartos menininkų taip ir liko Lenkijos meninės kultūros periferijoje. Jų kūryba saugoma šeimos kolekcijose, mažyčiuose muziejuose. O juk tarp jų nemažai talentingų ir įdomių dailininkų.
Kadangi panašiai mąstė ir mano kolegos – Vilniaus menu besidomintys lietuvių ir lenkų dailės istorikai, prieš ketverius metus susitikę vienoje konferencijoje Vroclave su A.Szczerskiu nutarėme, kad atėjo laikas pradėti ruoštis bendrai Vilniaus dailės parodai.
Per tą laiką A.Szczerskis tapo Krokuvos nacionalinio muziejaus direktoriumi. Tai gerokai palengvino organizacinį darbą, padėjo atverti solidžiausių muziejų saugyklas.
* * *
Sudomino ir Pompidou centro vadovą
G.Jankevičiūtės ir A.Szczerskio kuruota paroda „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948: vienas miestas – daug pasakojimų“ Nacionalinėje dailės galerijoje – dviejų šalių meno tyrėjų darbo vaisius.
Šią vasarą paroda buvo eksponuota Nacionaliniame muziejuje Krokuvoje. Vilniuje pirmasis oficialus lankytojas buvo Pompidou centro prezidentas L.Le Bonas.
Paroda pristato net 24 Lietuvos ir Lenkijos atminties institucijose saugomą tarpukario, karo ir ankstyvojo pokario Vilniaus meninę dokumentaciją: tapybos, grafikos, meninės fotografijos ir skulptūros kūrinius.
1918–1948 m. Vilnius keliavo iš rankų į rankas, tapdamas tai Lenkijos, tai Lietuvos dalimi, jį buvo okupavę ir naciai, ir sovietai. Okupacijos ir karai radikaliai bei negrįžtamai pakeitė gyventojų sudėtį ir socialinę struktūrą, paliko žymų pėdsaką Vilniaus kūne – jo architektūroje.
Kolektyvinį Vilniaus paveikslą tarpukario metais pirmiausia kūrė lenkiškosios kultūros atstovai, tačiau labai svarbus šio vaizdinio dėmuo – lietuvių, žydų, baltarusių, rusų, ukrainiečių, kitų tautybių vilniečių žvilgsnį liudijantys kūriniai.
Iš svarbiausių Lietuvos ir Lenkijos muziejų, bibliotekų ir archyvų parodai atrinkta per 250 kūrinių.
