„Kurtizanės buvo vienos labiausiai išsilavinusių, laisviausių ir įtakingiausių moterų visoje Europoje“, – kalbėjo Goda Palekaitė ir Marija Puipaitė pristatydamos „Vartų“ galerijoje eksponuojamą parodą „Fetišo anatomija“.
Menininkės žaidžia su fetišo reikšme, tyrinėja įvairius jo pavidalus – nuo istorinio moterų kūno praktikų demonizavimo iki susižavėjimo daiktais ir galiausiai ištisų kultūrų fetišizavimo.
Galerija – kaip salonas
Venecijos Renesanso kurtizanės baldakimas, chirurgiškai iki pat spyruoklių apnuogintas baldo kūnas ir ekrane preparuojama Vakarų pasaulio manija Senovės Egipto artefaktams – visa tai galima pamatyti populiarų senų laikų saloną primenančiame Vilniaus galerijos interjere.
Pasak parodos autorių, ilgą laiką moters seksualumas, kuris dažniausiai demonizuotas, maskuotas, kontroliuotas ir fetišizuotas, laisvai galėjo reikštis būtent salonuose. Tai nulėmė ir erdvės šiai parodai pasirinkimą.
Galerija „Vartai“ – komercinė meno erdvė, įsikūrusi romantiškame interjere su aukštomis lubomis, priminė itališką „ridotto“ – saloną, kuriame vykdavo pusiau vieši menininkų, poetų, intelektualų ir jų klientų – aukštuomenės mecenatų bei politikų (vyrų) – susitikimai.
Viskas prasidėjo Venecijoje
„Goda gyvena Briuselyje, todėl mes susitinkame gana retai, nors esame senos draugės“, – pasakojo M.Puipaitė. Ji prisipažino, kad ir susitikusios jos pirmiausia aptardavo ne savo asmeninio gyvenimo peripetijas, o savo istorinių tyrimų atradimus ar, pasak menininkės, senų laikų „pletkus“.
Tais pačiais 1987 metais gimusios menininkės kartu išvažiavo į meninę rezidenciją Venecijoje ir atsidūrė solidžių akademikų kompanijoje. Ten ir kilo šios parodos idėja.
„Į Veneciją mus atvedė susidomėjimas Renesanso kurtizanių istorija. Pagrindine mūsų tyrimo personaže tapo XVI a. kurtizanė ir poetė Veronica Franco (1546–1591)“, – kolegę papildė G.Palekaitė.
Menininkės nusprendė atidžiau patyrinėti tą feminizmo istorijos periodą, kai moterys galėjo užsiimti kūryba tik būdamos laisvosios profesijos atstovėmis. Mat „garbingoms“ moterims nederėjo nei siekti išsilavinimo, nei išmėginti jėgas kūrybinėje veikloje. Įdomu, kad šiuo metu V.Franko laikoma viena iškiliausių XVI a. italų rašytojų.
Taigi parodos rengimas prasidėjo Venecijos muziejuose, bibliotekose ir archyvuose. O ieškodamos materialių tų laikų liudininkų pastebėjo, kad tekstilė, siuvinėjimas buvo ta sritis, kurioje skleidėsi moterų kūrybiškumas.
Kitokia, subjektyvi istorija
„Domėjimas istorija, fetišų tyrinėjimas ir tapo tuo elementu, kuris sujungė gana skirtingas mūsų abiejų kūrybos praktikas.
Juk man įdomus pats daiktas, baldas – kaip jis suręstas, kaip atrodo jo „viduriai“, kokią istoriją pasakoja jo istorija, net ir įtrūkimai“, – savo požiūrį į kūrybą nusakė M.Puipaitė.
O G.Palekaitė savo kūryboje derina vizualiojo meno, performanso ir literatūros elementus. Tačiau kiekvieno jos kūrinio pradžia – tyrimas. Ir pastaraisiais metais tuose tyrimuose dominuoja įvairiausi istoriniai personažai, su kuriais menininkė bando užmegzti labai asmenišką ryšį. Ji nori nutolti nuo formalaus, mokyklinio istorijos modelio ir patirti subjektyvaus istorijos išgyvenimo džiaugsmą.
Gal todėl ši paroda, nors joje nėra jokių kalėdinių blizgučių, dvelkia šv.Kalėdų nuotaika. Juk tą istoriją, kuri privertė tris išminčius keliauti link danguje švytinčios keistos žvaigždės, kasmet daugybė žmonių išgyvena labai asmeniškai.
Nyderlandų dizainas – Vilniuje
Ateinantį ketvirtadienį 18 val. „Vartų“ galerijoje greta „Fetišo anatomijos“ atidaroma keturių Nyderlandų dizainerių paroda „Monumentali masė“. O penktadienį tuo pat metu visi kviečiami į pokalbį su jos autoriais, kurį moderuos M.Puipaitė.
„Monumentali masė“ – tai dizainerių Onno Adriaanse, Paulo Coeneno, Tijso Gilde ir Timo Teveno paroda galerijos „Showroom“ erdvėje, kurioje atskleidžiamas transformuojantis medžiagiškumu pagrįsto dizaino pasaulis.
Parodoje pristatomi darbai bendrose dirbtuvėse kuriančių olandų, kurių darbo procesas susijęs su visapusišku praktiniu medžiagų tyrinėjimu. Tai leidžia jiems atrasti ir išbandyti netikėtas technikas, neapdorotas medžiagas paversti ir funkcionaliais, ir vizualiai įtaigiais objektais.
T.Gilde, įkūrusio „Studio Guilty“, kūrybą skatina gilus susižavėjimas struktūromis, raštais bei spalvomis. T.Tevenas į dizainą žvelgia iš techninės ir medžiagiškumu pagrįstos perspektyvos, derindamas ją su eksperimentine dvasia.
O.Adriaanse, įkūręs skulptūrinio dizaino studiją, įkvėpimo semiasi iš kraštovaizdžio ir geologinių procesų. O P.Coenenui pačių įvairiausių medžiagų ir gamybos metodų tyrinėjimas ypač svarbus.
