Sostinės „Vartų“ galerijoje surengta R.Narkaus paroda „Pilnatis“ nustebino menininko kūrybos gerbėjus. Joje pirmą kartą eksponuojamos didžiulės fotogramos – fotovaizdai, sukurti be jokios fotokameros.
Pernai Venecijos bienalėje Lietuvai atstovavusio menininko kūrinį galima rasti ir prieš kelias dienas toje pačioje galerijoje atidarytoje tarptautinės meno bienalės „Laconica“ parodoje „Paveikti atstumai“.
O šių metų meno mugėje „ArtVilnius“ daugelį sudomino R.Narkaus performansas „Egghorsecizmus“. Kaip ir parodoje „Pilnatis“, šio juodojo humoro persmelkto pasirodymo centre – vidurio amžiaus krizę išgyvenantis vyras.
„Tai, kas prasidėjo bandymu apmąstyti krokodilo ašaras, – taip norėjau pavadinti savo trumpalaikį (jau praėjusį) įsijautimą į vidurio amžiaus krizę (juk man po kelių savaičių bus keturiasdešimt) ir norą apgailėti paprastus, aplinkoje nebesusigaudančius vyrus, – tapo pabėgimo planu, ieškojimų, savęs atradimo, pilnatvės žaidimu.
Per vasarą, regis, pasveikau po bienalės, vaikų ir paskolų – tikriausiai pelnytai jaučiausi gerokai prikepęs ir pavargęs. Tačiau šiandien panašu, kad optimizmo raugas vėl ima putoti“, – pristatydamas „Pilnaties“ parodą prisipažino menininkas.
– Venecijos bienalei sukurtame Lietuvos paviljone kalbėjote apie globalias problemas, o dabar atskleidžiate labai asmeninius dalykus. Negi jus taip smarkiai sukrėtė ta vidurio amžiaus krizė? – paklausiau R.Narkaus.
– Meno kūriniai niekuomet nebūna visiškai autobiografiški. Todėl nei paroda, nei performansas, kuriame ypač atvirai kalbėjau apie menininko būseną šiuolaikiniame pasaulyje, apie šeimą, vaikus, nėra išpažintis ar visiška tiesa.
Visuomet kalbu apie dalykus, kurie rūpi daugeliui. Ar tai būtų invazinės jūržolės, ar menininko kasdienybė. Man patinka rasti pusiausvyrą tarp globalių ir asmeninių problemų. Juk ir viena, ir kita svarbu.
Kita vertus, ta vidurio amžiaus krizė gali tapti platesne metafora, kalbančia apie šiuolaikinio vyro ambicijas ir jauseną. Juk nelengva susivokti pasaulyje, kuriame taip smarkiai kinta lyčių vaidmenys. Norėjosi pasiūlyti tiesiog atsipalaiduoti ir išmokti gyventi normalų gyvenimą, rasti prasmę net ir toje ateityje, kurioje visus svarbiausius darbus nudirbs išmaniosios technologijos.
– Pusiausvyros siekimu galima būtų laikyti ir jūsų parodą „Geras jausmas“, kuri šį rudenį surengta Klaipėdoje. Iki šiol nedaug Venecijos bienalėje savo kūrinius pristačiusių menininkų parodydavo juos ir Lietuvos miestuose.
– Man iš tiesų ta Klaipėdos paroda ne mažiau svarbi nei Venecijos. Įdomu, kad iš tokio bendruomeninio projekto kaip Venecijoje ji virto muziejinio formato reginiu. Taigi vėl išsipildė pažadas, slypintis pavadinime, – „Geras jausmas“.
– Buvusiame „Lelijos“ fabriko pastate Vilniuje su kolega Vytautu Geču surengėte parodą „Ofšorinės akys“, o „ArtVilnius ‘23“ išvakarėse – paralelinę meno mugę „Komisas“. Kuo jus sudomino ši vieta?
– „Ofšorinės akys“ tapo meno vieta didžiuliame projekte, kuris sovietinį fabriką kitų metų pabaigoje turėtų paversti didžiausiu Europoje technologijų industrijų miesteliu „Tech Zity“.
Ten rengiamos parodos atspindi mano, kaip vilniečio, gyvenančio Naujamiestyje, norą prisidėti prie miesto augimo ir kelti aktualius klausimus.
Tai susiję ir su naujų erdvių kūrimu mieste. Man svarbu, kad menininkai prisidėtų prie Vilniaus ateities kūrimo. Juk nors užaugau Justiniškėse, jau dešimt metų gyvenu lofte Naujamiestyje, čia nuomojuosi ir studiją. Taigi ši paroda – tarsi mano kieme.
– Labai miestietiškas projektas. Savo sąsaja su vietos bendruomene jis primena Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje, kuris taip pat buvo įsikūręs ne kultūros, o verslo erdvėje?
– Taip, tai tikrai atvira erdvė, leidžianti ir kitiems ten ką nors veikti. Tokia pilietiška iniciatyva, skatinanti išmokti naujų dalykų, užmegzti naujus ryšius, diskutuoti.
Paralelinėje meno mugėje „Komisas“ menininkų kūrinių buvo galima įsigyti iš pačių autorių be įprastinių tarpininkų – galerijų. Juk šiuolaikiniame medijų ir socialinių tinklų pasaulyje keičiasi ir menininkų bendravimo su žiūrovais (pirkėjais, kolekcininkais) būdai.
– Ar tiesa, kad visi kūriniai parodoje „Ofšorinės akys“ sukurti iš to, ką radote apleistose „Lelijos“ fabriko patalpose?
– Taip, visi objektai sukurti iš toje vietoje rastų medžiagų. Tai kalba apie tvarumą, apie tai, kas yra aplink mus, kaip galima kūrybiškai pasižiūrėti į tai, ką turime mieste, į ką galbūt dažniausiai neatkreipiame dėmesio. Tai tarsi pasiūlymas pasižiūrėti į miestą kiek kitaip.
– Ar į „Vartų“ galerijoje rodomą „Pilnatį“ kai kurie objektai taip pat atkeliavo iš „Lelijos“?
– Mano studija visuomet yra tarsi chaoso teritorija, kurioje sukaupta daug įvairiausių daiktų. Jie tampa daugelio mano projektų dalimi. Į galeriją atkeliavo lempos iš „Lelijos“ pastatų, bet parodai „Vartuose“ ta jų kilmė nesvarbi.
„Pilnačiai“ pradėjau ruoštis gerokai anksčiau. Pavasarį buvau meninėje rezidencijoje Prancūzijoje. Porą mėnesių gyvenau dvare vidury laukų netoli Bordo miesto. Ten pradėjau eksperimentuoti su mano sumanyta fotografine technika. Ieškojau paprastumo. Taip atsirado pirmosios fotogramos.
Visi kiti daiktai parodoje tik papildo kompoziciją. Kai kurie atsirado visai atsitiktinai. Juk mano kūrybos technika – tarsi koks būrimas iš kavos tirščių.
– Jūs kadaise turėjote profesionalią fotografijos studiją, nestokojote klientų, bet šį sykį ieškojote šio to kito?
– Taip, su fotografiniais vaizdais dirbu nuo savo kūrybos pradžios. O parodoje „Pilnatis“ eksponuojamos fotogramos yra bandymas atrasti šį tą kita, kas neapčiuopiama, tik nuspėjama – viskas daroma tamsoje, raudonoje šviesoje.
Fotogramos sukurtos be fotokameros – tik šviesa, popierius, chemikalai ir laikas. Jokių techninių priemonių – nėra netgi didintuvo. Viską darau savo rankomis, pats viską ryškinu.
– Ar tai improvizacijos, ar beveik viskas būna tiksliai apgalvota iš anksto?
– Tiesiog skyriau tam laiko – dvylika dienų. Kaip į kalnus išėjau. Turėjau dešimties metrų fotopopieriaus ritinius. Beveik visą dieną tarsi ruošdavausi šuoliui – kontempliuodavau, žiūrėdavau į pasirinktus objektus ir bandydavau tiksliau suformuluoti man svarbų tos dienos klausimą.
Tačiau kai pradėdavau viską dėlioti studijos tamsoje, daug kas keisdavosi.
Man visada įdomus planavimo ir atsitiktinumo derinys. Antropologas Alphonso Lingis savo knygoje „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“ aprašė Afrikos genties būrimo ritualą, kai ant žemės metama trylika pagaliukų.
Žiūrėdamas į raudonos šviesos nušviestą chemikaluose ryškėjantį vaizdinį dažnai sugrįžtu prie to pasakojimo. Juk kiekviena fotograma – ir ženklas, ir spėjimas. Ir visada – įvykis, akimirka.
– Tos fotogramos, kurias matome „Vartų“ galerijoje, sukurtos Prancūzijoje?
– Tokią techniką išbandžiau vasaros pradžioje Prancūzijoje, o „Pilnaties“ parodai sukūriau visiškai naujus darbus. Jie stipriai skiriasi nuo pirmųjų bandymų. Mat nors grįžau prie dar Dailės akademijoje išbandytų dalykų, tačiau nuolat išbandau naujas galimybes, naujus triukus. Kiekvienas naujas darbas sukelia minčių ir idėjų srautą, kurias norisi pabandyti įgyvendinti, kažką pakeisti.
Fotogramų kūrimą kartais pavadinu „buitine chemija“, nors gal tiksliau būtų – „buitinė magija“. Juk analoginė fotografija visuomet susijusi su cheminiais procesais, su savitu meistriškumu, kurį dažnai gali pastebėti ir įvertinti tik panašius dalykus darę žmonės. Fotografijos laukas man iki šiol išlieka labai svarbus, nors pats kūrybos būdas šį kartą labiau primena tapybą.
* * *
Kuria socialines skulptūras
R.Narkus gimė 1983 m. Vilniuje. 2006 m. baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje, 2015 m. – Sandbergo institute Amsterdame. 2014 m. apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos Jaunojo menininko premija. 2022 m. atstovavo Lietuvai 59-ojoje Venecijos meno bienalėje.
R.Narkaus kūrybinės veiklos strategija – nuolatinis neapibrėžtumas. Kuria ir meno objektus, instaliacijas, medijų kūrinius, o jo daugialypiai projektai, kuriuose dalyvauja nemažai kitų žmonių, dažnai pavadinami socialine skulptūra.
Jungdamas meno, mokslo, verslo ir vadybos strategijas R.Narkus rengia vis naujus projektus. Jis yra vienas menininkų dienos centro „Autarkia“, eksperimentinės inžinerijos stovyklos „eeKūlgrinda“ ir menininkų bei verslo bendradarbiavimo platformos „Vizionierius“ rengėjų. Tarp jo sumanytų projektų – menininkų ir gurmanų pamėgtas rytietiško maisto restoranas „Delta mityba“.
R.Narkaus personalinės parodos surengtos Vilniuje, Milane, Glazge, Londone. Kūriniai pristatyti svarbiuose tarptautiniuose grupiniuose projektuose.
Fotogramà (foto… + gr. gramma – rašytinis ženklas, brūkšnys, linija), rajogrãfas, abstraktaus arba beveik abstraktaus fotografijos vaizdo kūrimas be fotoaparato, apšviečiant daiktus, išdėliotus ant šviesai jautraus fotopopieriaus; tokiu būdu sukurtas kūrinys. Technika taikoma nuo fotografijos atsiradimo 19 amžiuje. Pirmasis 1918 kūrybiškai naudojo vokiečių dailininkas Chr. Schadas. 3 dešimtmečio pradžioje fotogramos techniką įtvirtino Jungtinių Amerikos Valstijų menininkas M. Ray (kūrinius vadino rajografais) ir vengrų dailininkas ir fotografas L. Moholy‑Nagy (pirmasis 1922 pavartojo fotogramos terminą)./Visuotinė lietuvių enciklopedija/
