Skulptūrų paroda „Iš Romualdo Kvinto dirbtuvės“ šią savaitę atidaryta Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“. Ji skirta pačioje kūrybos viršūnėje nuo sunkios ligos mirusio skulptoriaus 70-mečiui. R.Kvintas buvo vienas iškiliausių viešosioms erdvėms skirtų skulptūrų ir paminklų autorių.
Jubiliejaus proga bičiuliai ir artimieji nutarė pakviesti jo kūrybos gerbėjus į parodų salės erdvėje atkurtą menininko dirbtuvę, atskleisti jo darbo užkulisius, leisti pažvelgti į procesą, padėti suprasti, koks kelias jungia pirminį kūrinio sumanymą ir galutinį rezultatą. Išleista ir bičiulių atsiminimų knyga, kupina smagių istorijų.
„R.Kvinto skulptūros ir šiandien keliauja iš vieno kolekcininko pas kitą. Visai netyčia pamačiau, kaip jos perparduodamos ir kokiomis kainomis. Truputį nustebau palyginusi su tuo, kiek mokėdavo Romui. Dabar jos – kaip valiuta meno pasaulyje“, – stebėjosi 68 metų E.Kvintienė.
– Kaip sekėsi dviem ambicingiems menininkams sugyventi po vienu stogu? Būdama profesionali rūbų modeliuotoja turbūt padėdavote aprengti įvairių laikotarpių skulptūrinius personažus?
– Tokie abipusiai mainai. Aš patardavau jam, surasdavau informacijos apie vieno ar kito laikotarpio kostiumus, aprangą. Būdavau ir pirmasis jo kūrinių vertintojas.
O jis mane supažindino su skulptūra, nes meno mokykloje mokiausi grafikos, o institute – rūbų modeliavimo. Patiko dirbti kine kostiumų dailininke, o dabar mano kūryba – lėlės. Romas kartais išdroždavo joms galvas.
Kai šeimoje du menininkai, o vienas daugiau dirba, daugiau uždirba, tai buitis krinta ant antrojo. Romas buvo labai valdingas žmogus, kietas žemaitis. Visas gyvenimas buvo jo rankose. Smagu gyventi stipraus vyro paunksmėje. Po jo mirties net nežinojau, kur ir kokius mokesčius reikia mokėti. Bet susitvarkiau.
Dabar atiduodu jam duoklę – jubiliejus ir penkeri metai po mirties. Visus tuos metus jaučiau, kad turiu pristatyti jo palikimą. Buvo toks vidinis poreikis, tarsi kokia vinis įkalta – turiu tai padaryti. Bet iš pradžių buvo sunku ir skaudu raustis po jo daiktus, nuotraukas. Dabar, praėjus keleriems metams, jau galiu. Norisi užbaigti šį liūdną gyvenimo tarpsnį ir užsiimti kūryba.
– Kur jūs susipažinote?
– Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Buvau jau baigusi meno mokyklą, tad daug nauja institute ir nesužinojau. O Romui viskas buvo nauja ir įdomu, jis darė didelę pažangą.
Mokydamasi institute ir ištekėjau. Nebuvo lengva pragyventi, nes Romas labai anksti tapo laisvuoju menininku. Tais laikais buvo neįprasta – kaip gali žmogus nedirbti ir sėdėti namuose. Juolab kai šeimoje – trys vaikai.
Vaikai menininkui – taip pat iššūkis. Kai laukiausi pirmojo, vyras sakė, kad turėsime vienuolika vaikų. Bet jam gimus nusprendė, kad vieno užtenka. O kai sužinojo, kad gims dvyniai, bėgdavo iš namų. Bet grįždavo. Tvarkydama dirbtuvę esu radusi popieriaus lapą, kuriame buvo užrašęs, kad svarbiausias dalykas jo gyvenime – vaikai.
– O kodėl jis metė piešimo dėstytojo darbą Dailės akademijoje? Gavo daug užsakymų?
– Ne, sakė: kai tokią algą gaunu, tai negaliu net švarkelio už ją nusipirkti, geriau dirbsiu tai, ką galiu. Jis labai savimi pasitikėjo. Bet iš pradžių ir man tekdavo jį pristatyti potencialiems užsakovams. Buvo toks laikas, kai reikėjo išsikovoti vietą po saule.
Turėjo dirbtuvę Maironio gatvėje, apleistame vienuolyne, žiurkyne. Pasakojo, kad buvo vieną žiurkę prisijaukinęs, ją šerdavo. Vieną sykį ji ant vamzdžio atsivedė parodyti ir savo žiurkiukus.
Tuomet dirbau trijuose darbuose, buvo nelengva. O kai jam pradėjo sektis – atsipalaidavau. Man patiko būti namuose, tvarkytis.
– Ar tekdavo pozuoti vyro skulptūroms?
– Žinoma. Ir man, ir vaikams, ir anūkams. Bet man – dažniausiai, nes kitų negalėdavo visaip lankstyti. Gal todėl nenorėdavo ir pasikviesti pozuotojos, nors nekart siūliau. Sakydavo: „Greitai nusimesk rūbus ir man pozuok.“
– Ar visi darbai atkeliavo į „Titaniką“ iš dirbtuvės? Gal kai ką teko pasiskolinti ir iš kolekcininkų?
– Ne, nesiskolinau nė vieno darbo. Viskas iš dirbtuvės. Romas buvo labai netvarkingas, todėl dažnai net neaišku, kur yra iškeliavę kai kurie jo darbai. Mįslė. Todėl atsisakiau ir sumanymo parengti išsamesnį jo kūrybos katalogą.
Vienu metu jis nemažai tapė, bet kur tie paveikslai – nežinau. Atsimenu, kad „Dviračio žinių“ kompanija yra nemažai jo paveikslų įsigijusi. Vieną tapybos darbą buvo užsakęs šviesaus atminimo Vytautas Šerėnas, bet Romas jo taip ir nenutapė.
– Gal tapymas jam buvo kaip poilsis nuo skulptūrų?
– Ne. Buvo toks periodas, kai niekas nepirko skulptūrų, todėl jis nutarė pabandyti tapyti. Ir tai buvo sėkmingas sumanymas, nes paveikslus išgraibstė. Dirbtuvėje nė vieno neliko.
Dabar net negalėčiau pasakyti, kelintais metais tai buvo, nes neliko jokių užrašų, jokių datų, kada vienas ar kitas darbas sukurtas.
Jis viską laikė galvoje. Aš vienu metu buvau lyg kokia jo vadybininkė, o paskui atsipalaidavau, juk turėjau ir savų darbų. O kai jis jau patale gulėjo, tai slaugiau ir ne tas buvo galvoje.
Be to, mes visą laiką manėme, kad jis pasveiks. Nors, aišku, vilties mažai, kai sergi kasos vėžiu.
– Kaip dėliojote tą skulptūrų kelią, kuris driekiasi per visą parodą?
– Tolimajame gale – medinukai, kuriuos jis darė daugiau sau. Jie vienetiniai. Romas mėgo medį, bet nebuvo tokių darbų pirkėjų. Finansiškai nuostolinga. Brangesnį medį jis pirkdavo kilogramais – kaip lašinius. Parodoje yra skulptūra iš lietuviško skroblo, derinto su Afrikos raudonmedžiu, juodmedžiu. Ji šiek tiek primena lėlę.
Dauguma kitų darbų – didelių skulptūrų modeliai, replikos. Stengiausi sudėlioti jas pagal sukūrimo laiką. Tie mažiukai darbai būdavo atliejami ir kaip dovanos tiems, kurie prisidėjo prie vienos ar kitos skulptūros įgyvendinimo.
– Kai kurių eskizų, modeliukų sukurdavo net kelis? Eksponuojami net trys skirtingi mergaitės skulptūros variantai.
– Romas visuomet ieškodavo tiksliausios formos savo sumanymui atskleisti. Šio darbo užsakovė buvo moteris, kuri pardavė savo paveldėtą namą ir dalį tų pinigų skyrė skulptūrai. Pirmasis variantas buvo kiek kraupoko veido, nes šiurpi ir pati tema – dingę vaikai. Tačiau jam nesinorėjo kurti tokios slogios nuotaikos. Juk užsakovės dvylikos metų vaikas dingo iš kiemo. Ji jo ieškojo visą gyvenimą, bet taip ir nerado.
Tą skulptūrą Romas liejo du kartus, nes pirmasis variantas jam nepatiko. Dabar ji stovi Konstitucijos prospekte, Vilniuje („Mama!“ – skulptūra dingusiems vaikams prie Lietuvos vaikų ir jaunimo centro. – Red).
Telšiams sukurti net keli legendinio milžino Džiugo (Telšio) variantai, kurie rodomi parodoje, nors skulptūra taip ir neatsirado. Yra ir daugiau tokių skulptūrėlių, kurios primena neįgyvendintus sumanymus. Kėdainiams skirtas „Gaonas vaikystėje“, Panevėžiui – žingsniuojanis aktorius Donatas Banionis.
– Ne sykį teko girdėti, kad R.Kvinto pasiūlytas variantas visuomet patikdavo užsakovams. Tai – netiesa?
– Ne užsakovai, o jis pats buvo griežčiausias savo darbų kritikas. Visuomet labai rimtai ruošdavosi naujai skulptūrai – daug skaitė, ieškodavo fotografijų, kitos medžiagos. Jei dirbdavo su istoriniu personažu, tai domėdavosi tuo laikotarpiu.
Pavyzdžiui, kurdamas fabrikanto Chaimo Frenkelio skulptūrą Šiauliams niekaip negalėjo rasti gerų jo nuotraukų, buvo tik portretinės. Tuomet pats savo vaizduotėje susikūrė tą personažą.
– Žmogus, sukūręs tiek skulptūrų turėjo ypač daug dirbti, tačiau knyga liudija, kad turėjo ir daugybę bičiulių. Ar iš tiesų jūsų namai Tilto gatvėje buvo tarsi koks menininkų salonas?
– Mūsų kaimynas sakydavo: „Kaip tau gerai, sėdi namie, nereikia eiti į darbą“. Bet iš tiesų Romas eidavo į dirbtuvę kiekvieną dieną. Jis žinojo, kokia svarbi kūrybai disciplina ir jos laikėsi. Jis turėjo savo ritmą ir nuo jo kaifavo. Toks buvo jo gyvenimo būdas, kurį pats pasirinko.
Bet šalia darbo buvo ir draugai. Mes turėjome labai daug bičiulių. Ir tik jų dėka įvyko ši paroda, nes iš Kultūros tarybos negavome finansavimo.
Kai gyvenome Tilto gatvėje, tai nuolat į svečius užsukdavo ne tik įvairiausi menininkai, bet ir mikrochirurgai. Geri draugai buvo Kęstutis ir Daiva Vitkai. Mes iš tiesų linksmai leidome laiką, buvo daug balių, susirinkdavo labai įvairios kompanijos. O tikrą saloną turėjo Daiva Vitkienė. Ji rengdavo džiazo vakarus, skrybėlių konkursus, teminius vakarėlius – su specialia apranga ar patiekalais. Juk Romas buvo ir puikus kulinaras.
* * *
Paminklai – iškiliausiems
R.Kvinto (1953–2018) darbų gausu visoje Lietuvoje. Nidoje galima prisėsti ant suoliuko šalia jo bičiulio V.Kernagio, Šiauliuose – pažvelgti į milijonierių fabrikantą Ch.Frenkelį. Griškabūdyje stovi jo sukurtas paminklas J.Jablonskiui, Kaune – D.Dolskiui, Rusnėje – H.Kallenbachui ir M.Gandhi. Klaipėdoje akį traukia jo „Bučinys“, Telšiuose – „Žemaitijos legendos“, Birštone – „Mergaitė“, Šeduvoje – trys memorialai Holokausto aukoms atminti.
Daugiausia R.Kvinto skulptūrų galima pamatyti Vilniuje. Pavyzdžiui, kaliošą pasiryžusį sugraužti berniuką (paminklas rašytojui R.Gary), prie kurio augančius medžius J.Basanavičiaus gatvėje visai neseniai gynė vilniečiai. R.Kvintas sukūrė paminklus daktarui C.Šabadui, M.Lutheriui, Sausio 13-osios obeliską prie LRT pastato.
Po menininko mirties kiti skulptoriai užbaigė dar dvi jo skulptūras Vilniaus senamiestyje. Tai „Vandens nešėjas“ ir paminklas pasaulinio garso dainininkui, dainų autoriui, rašytojui L.Cohenui.
Liko suderinti skulptūrų eskizai Kėdainiams – „Gaonas vaikystėje“ ir Panevėžiui – D.Banionio paminklas. Deja, šie projektai neįgyvendinti.
