Vilniaus Pranciškonų vienuolyno salėje, kur senais laikais buvo vienuolių valgykla, prieš keletą metų veikė muzikos salė „Piano.lt“, atidaryta fotomenininko S.Paukščio paroda „Vilniaus kaleidoskopai“.
Atkreipti dėmesį į šią vietą jį paskatino pastaraisiais metais suaktyvėjusios pranciškonų pastangos sutvarkyti ir vienuolyną, ir bažnyčią. Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga S.Paukščio koliažuose – įvairūs sostinės vaizdai.
Tiesa, šį kartą – ne Markučių rajonas, kuriame gyvena kūrėjas, o UNESCO pasaulio paveldu pripažinto Senamiesčio bokštai.
– Sakėte, kad fotografavote per NATO viršūnių susitikimą, kai Senamiestyje nebuvo nei mašinų, nei žmonių. Tačiau tokie vaizdai jau ne naujiena. Panašiai miestas atrodė ir per karantiną. Gal tuomet buvote išvykęs iš Vilniaus? – paklausiau S.Paukščio, kuris rugsėjo viduryje šventė 59-ąjį gimtadienį.
– Ne. Per karantiną nebuvo žmonių, bet visur stovėjo daugybė automobilių – kiemuose, prie šaligatvių. O tas dvi šios vasaros dienas jų nebuvo.
Mane toks vaizdas sužavėjo. Galėjau fotografuoti kaip kokio J.Čechavičiaus ar S.F.Fleury laikais, kai reikėjo ilgos ekspozicijos, todėl nuotraukose nesimatydavo nei vežimų, nei žmonių. Tik namai. Apėjau visą Senamiestį per dvi dienas.
– Kokią Vilniaus vietą ypač mėgstate fotografuoti ar tiesiog pasigėrėti vaizdu?
– Jų daug. Pavyzdžiui, nuo Liejyklos gatvės viršaus – žemyn. Matyti ir varpinė, ir Trys Kryžiai. Gražiausios tos vietos, kuriose vienas kitą papildo keli vaizdai, atsiranda kas nors fone.
Turėjau progą užlipti ant buvusio „Snoro“ banko pastato stogo. Jis gerokai iškilęs virš miesto, tad į visas puses galima žvalgytis – tiek visokių keistų rakursų.
– Esate iš tų smalsių menininkų, kuriems Vilniaus fotografijos istorija – įdomi ir gerai žinoma. Ar nesusimąstėte, kaip jūsų vilnietiškus fotoeksperimentus įvertintų kiti Vilniaus fotografai, garsūs meistrai?
– Kartais įsivaizduoju, kad už nugaros stovi S.F.Fleury ar Janas Bulhakas ir žiūri susiraukę – kas čia darosi? Ir dar Gintautas Trimakas žvalgosi iš už kampo. Smagu.
Manau, kad J.Bulhakas, jei gyventų šiais laikais, labai džiaugtųsi fotografijos naujovėmis. Ypač tuo, kad gali fotografuoti netaupydamas juostos ar iš drono – kai nereikia kopėčiomis kažin kur lipti. Juk beveik visi senieji Vilniaus fotografai buvo labai pažangūs menininkai – naudodavo viską, kas tuo metu buvo geriausia.
– Kodėl vieną darbą sumontavote iš kelių nuotraukų? Kiek jų daugiausia viename atspaude – keturios, penkios?
– Net nežinau, kiek daugiausia dalių galima rasti viename kaleidoskope, – yra dvi trys, bet yra ir gerokai daugiau – gal net dešimt.
Nesinorėjo dokumentikos, nors nieko nekeičiau kompiuteriu – tik spalvas. Nepridėjau penkių bokštų Šv.Kotrynos bažnyčiai, neįmontavau vieno pastato dalies į kitą.
Tiesiog tyčia kūriau kaleidoskopinį vaizdą. Priėjus arčiau matyti daugiau detalių. Ir nerėminau, nes atspaudžiau fotografijas ant akvarelinio popieriaus, kuris turi savą faktūrą, pagyvinančią vaizdą.
– Žiūrovai fotokoliažuose visada bando surasti savo mėgstamų gatvių, bažnyčių fragmentus. Ar yra darbų, kuriuose sudėti vienos gatvės vaizdai? Gal jais susiviliotų tos gatvės gyventojai?
– Nesistengiau dėlioti fotografijų geografiniu principu, nes man labiau rūpėjo formos. Tačiau savo mėgstamos gatvės gabaliuką tikrai galės rasti daugelis. Tuomet tas pats paveikslas patiks net kelių gatvių gyventojams, pavyzdžiui, ir Trakų, ir Vokiečių.
– Turbūt nėra nė vieno darbo be bokšto?
– Visoje parodoje vieną pavyko rasti. Architektūrinėse fotografijose bokštai – svarbūs akcentai. Be to, nereikia pamiršti, kad padariau kokį šimtą darbų, o parodai atrinkau tik tris dešimtis. Ir jų netiražuoju šimtais. Tiesa, kai kuriuos po kiek laiko galiu perdaryti, pakoreguoti spalvas. Bet kiekvienas atspaudas – vis kitoks.
– Parodoje – skaitmenine kamera sukurti ir kompiuteriu sudėlioti bei nuspalvinti vaizdai. Ar nejaučiate ilgesio analoginei fotografijai, raudonai ryškinimo kambarėlio šviesai?
– Ne. Visuomet stengiausi neatsilikti nuo technologijų kaitos. Turėjau siauros juostos fotoaparatą, tai jo fotografijų kokybė nebuvo itin gera. Apsidžiaugiau, kai galėjau pradėti dirbti su plačia juosta.
Pirmos skaitmeninės kameros irgi nebuvo tobulos, fotografijos – nemaloniai grūdėtos. Bet palaipsniui jos vis gerėjo, o dabar telefonu galima fiksuoti vaizdus ne prasčiau nei fotokamera.
Kadangi pati fotografija – technologinis menas, glaudžiai susijęs su pažanga, išbandau tai, kas naujausia.
– Mokotės ne tik naudotis naujomis kameromis, bet ir naujomis kompiuterinėmis vaizdų apdorojimo programomis?
– Man užtenka ir „Photoshop“, kuriuo nuspalvinu nuotraukas. O viską sudėlioti pagal mano idėją padeda dizainerė.
– Kaip kilo sumanymas spalvinti jau ir taip spalvotas fotografijas? Gal mėgote piešti akvarele ar guašu vaikystėje?
– Norėjosi atsvaros Lietuvos fotografų pomėgiui visą gyvenimą vaizduoti tamsių spalvų atspalviais. Tarsi kokios nesibaigiančios laidotuvių eitynės. Mano darbuose – ryškios spalvos, išblaškančios tą lietuvišką depresiją.
Kai buvau mažas, nelabai mėgau piešti. Tačiau paaiškėjo, kad man patinka dekoruoti fotografijas. Parsivežiau iš JAV visokių ryškių spalvų, blizgučių. Tai tekstilei skirti dažai, bet popierius – taip pat panašios prigimties, tad tinka ir fotografijoms. Taip mano darbuose atsirado nupiešti medžiai, gėlės, gyvūnai.
Mėgstu, kai fotografija ne tik fiksuoja vaizdą, bet ir papildo jį spalvomis, žaidimo elementais, nuspalvina linksmumu.
– Ir papuošia blizgučiais? Mažoms mergaitėms labai patinka tokie specialūs klijai su blizgučiais. Ar ir jūs naudojate tokius?
– Prieš pat atidarymą išdekoruoju darbus blizgančiomis auksiukų dulkėmis. Tai profesionalios dailės medžiagos, kurias užlašinu pipete.
Bet galiu pasakyti, kad ir tos mergaičių blizgančių klijų tūbelės man patinka. Tik tie vaikiški klijai, kai išdžiūsta, pasidaro panašūs į snarglius. Todėl rimtesniems darbams netinka, bet pabandymui – pats tas.
– Ištuštėjusio miesto koliažus parodoje papildo visa ornamentų kolekcija, primenanti vaikiško kaleidoskopo vaizdus. Kaip atsirado jie? Gal daug keliavote po Rytų šalis?
– Parodos pavadinimas „Vilniaus kaleidoskopai“ – ne tik graži metafora. Daugumą darbų galima kabinti ir visai kitaip pasukus, nei jie kabo parodoje. Tai reali architektūra, virstanti kaleidoskopo ornamentu.
Rytų įtakos turbūt irgi yra. Teko būti Kinijoje, Laose, Tailande, Kazachstane. Nemenką įspūdį padarė rytietiška architektūra, ornamentika ir miestų gyvenimas.
Atsimenu, Kinijoje sankryžoje stovėjo du policininkai ir laikė pagalį. Nors degė raudona šviesa, už to pagalio nenustygo gal koks šimtas motorolerių ir motociklų vairuotojų. Kai užsidegė žalia, policininkai numetė pagalį ant žemės, ir ta minia nurūko.
Pas mus bažnyčios – labiau architektūros paminklai, o Rytų šalyse aplink šventyklas kasdien verda gyvenimas. Vieni klūpėdami meldžiasi, kiti ką nors pardavinėja, mezga, kala, kūrena laužus ir ką nors gamina. O kai pasižiūri pro Pranciškonų vienuolyno langą, matai tuščią aikštę.
– Nemažai savo darbų rodote socialiniuose tinkluose. Ar nebijote plagiatorių, idėjų vagių?
– Pastebėjau, kad vos tik parodau kokį darbą feisbuke ar instagrame, po poros savaičių pamatai, kad koks nors veikėjas labai panašius dalykus pradeda skelbti. Tai tyčia pridėjau daugybę visokiausių formų – ir trikampių, ir apvalių, ir stačiakampių, ir aštuonkampių. Kad paskui kas nors nepareikštų pretenzijų, jog buvo pirmas. (Juokiasi.)
