Nuo 1992 m. dailininkas dalyvavo virš 200 įvairių parodų ir projektų, surengė daugiau kaip 60 personalinių ir bendrų parodų su iškiliais Lietuvos meninkais Prancūzijoje (1992), Danijoje (2000), JAV (2002), Vengrijoje (2003), Švedijoje (2005), Suomijoje (2005), Rusijoje (2006), Lenkijoje (2006), Latvijoje (2007), Ispanijoje (2008).
Nors giluminės D. Andriulionio paveikslų prasmės žiūrovams atsiveria neiškart, juose užkoduotos intrigos vilioja perprasti vaizduojamų archetipų simboliką, suvokti autoriaus pasaulėžiūrą, minčių slinktį. Jo darbų įsigiję šeši meno muziejai, įvairios galerijos, privatūs kolekcininkai Prancūzijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Anglijoje, Austrijoje, Japonijoje, JAV, Rusijoje.
Menininkas draugavo ir su kitomis mūzomis: sukūrė scenografiją keturiems keturiems spektakliams, išleido autorinių darbų albumą „Tapyba“ (2011), mokomosios knygos „Ant muzikos sparnų“ (2007) bendraautorius, apdovanotas virš 30 padėkos raštų ir premijų.
D. Andriulionis gimė Aukštaitijoje, mokėsi Pakruojyje, baigė Rokiškio vidurinę mokyklą. Vilniaus inžineriniame statybos institute studijavo architektūrą, įstojęs į Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedrą įgijo meno dizainerio specialybę. Nuo 2001 metų dėstė tapybos kompoziciją. LDS narys nuo 1999 m., jam suteiktas meno kūrėjo statusas (2005).
Menininkas ir pats neslėpdavo, jog domisi filosofine laiko samprata: „Tarsi bandau jį sustabdyti, į vientisą liniją sukoncentruoti mus supančią gyvybinę kosmoso energiją. Naujas idėjas neretai įžiebia kiti menai, ypač literatūra, egzistuoja begalė pasaulėžiūros, pajautų perteikimo variantų, aš esų nuolatinių paieškų kelyje“.
Dekoratyviose, aiškios kompozicijos, skaidrių spalvų D. Andriulionio abstrakcijose – gausybė mįslingų ženklų, simbolių, užuominų, sukurtų originalia, tik jam vienam būdinga technika. Jo paveiksluose pulsuoja tokie patys visatos šviesuliai, kokie žibėjo ir prieš tūkstančius metų, tamsiame dangaus skliaute šviečia tie patys šalčiu tvoskiantys žvaigždynai.
Kartais D. Andriuliono darbuose lyg šešėliai šmėsteli burlaiviai, praeities reliktai – dulkėti kryžiai, pagonybės ornamentika. Didesnius paveikslus gaubia paslapties aureolė, mistiškas švytėjimas ir tuo pat metu juntama žmogaus dvasia, atpažįstamos detalės – per žvirgždą kalasi žolė, šniokščia vandenynai. Savo paveikslus jis vadindavo „lietuviškomis mandalomis“.
„Kai kurie žmonės žvelgdami mano paveikslus mato, ką noriu pasakyti, kiti jaučia, treti žino, supranta galbūt net daugiau negu aš pats. Eskizuose sumanymai nuolat kinta kaip alchemiko dirbtuvėje. Žiūrovų pastebėtų ir įvardytų detalių specialiai netapau, jos pačios kažkaip prasiveržia iš pasąmonės glūdumų“, – kalbėjo D. Andriulionis.
Sąlytį su gamta žadino ne tik laki menininko vaizduotė, bet ir o pomėgiai – D. Andriulionis su bičiuliais kopdavo į kalnus, Kuršmarėse, Baltijos jūroje buriavo jachtomis. Tapant mandalas gyvenimas jam kaskart nušvisdavo vis kitokiomis spalvomis.
Kūrybos tylą, vienatvę, meditacijas prie molberto vertinęs labiau nei šiuolaikinės civilizacijos triukšmą D. Andriulionis save priskirdavo bendraminčių tapytojų grupei „Individualistai“.
Šarvojimas rugsėjo 6 d., trečiadienį nuo 15 val. laidojimo namuose "Amžiaus vartai", Priestočio g. 7, Klaipėda.
